literatūros žurnalas

Vytautas Rubavičius. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 7

septyni mirksniai
atodūsio meistrui

 

       1

dangus toks tyras
tyrų tyras
padangė
jau skaisti skaisčiausia

lyg ašaroj dievo
ką tik būtų sutaikyti

 

       2

ar pameni
kaip sustangrėjo pakrantė
ir gelsvių švarplėtas liežuvis
žolę pašiaušė

kaip ežero įlinky
metės puta ir pragydo
o debesis pasiklydęs
visas žvynais nuėjo

kaip septyni šermukšnajai
sachalino vyšniom pavirto

ar pameni
kaip vaivos rykštė
tavo buvusį dangų dryžė

 

       3

vakaro erkė
įkibus į pamiškę
rausta – –
gaisų atlaidai

 

       4

mažyčių
taurelių raštas
jūrvėjo švitrintam
smėly –
skaisčiausieji
tuštumos syvai

 

       5

trys keturios
ištaros išnaros
avižėlės

iš meilės
vaikystėj skaičiuotos

 

       6

po klebonišką
ir keleliu už kleboniškio
likę nelikę

gal dar pavysim
plunksną laukinio sidabro
mestą laikui atleidus

 

       7

skustuvas tiksi – –
mėnuo ausylas
leidžias į tavo atspindį
šaltiniuotą

 

 

 

su pienės pūku

 

mieloji
tavo švelni letenėlė
mėlyno drugio
nutvilkyta

 

 

 

netektas
ir neapraudotas

 

trūko
žodžio nytis

vėlės nelemtos
krito šešėlis – –
tyrų pagaugais

 

 

 

kartotinis

 

vakaras bložia į veidą
sliūkiną butelio raudą
užupio nuodo nutvilkytas
spygsi palaikis žibintas

apleisto rūmelio ertmėj
skleidžias degtinrožės krūmas
nuorūkų įdagai ženklina
geismo pritvinkusį kūną

giljotinos palaima – šešėliai
krinta lyg kraujo puta
iš nakties juodumos išverkta
balso stygoms užlūžus

dirk uostyk ragauk
leisk liežuvį gelmėn
kur atodūsis gyslas sutrauko
liejantis skradžiai

kur siela gryna
tarsi ką tik išspjautas dantis
suvirpa tamsos nušviesta
ir užgęsta kumščiui paliepus

čia viskas atleista
viskas pereita suomenuota –
išvirkščias dyrina mėnuo
vilniai šiugždant paraliais

kolei nagas auksinis aušros
arteriją perrėš –
miego pelė pasišiauš
stiklo pabirs karoliukai

tiek jau tos laimės
ir nevilties suvaitotos – –
skardinė
sukas akis paryčiui
pasitikt kito angelo

 

 

 

dar viena
metafizinė atodanga

 

jau kelinta naktis
virtuvėj girdėjosi krebždesys
baugštūs tamsos gumulėliai rezgė
neteisėtos gyvybės pinkles
į kurias vis patekdavo
poetinio polėkio pabaidyta mintis

apsisprendžiau –
paspendžiau spąstus
nebūties mažytį akivarą

kasnakt po vieną|
mažą pelytę
mažesnę
mažesnę
mažiausią

paskutinė
ko ji čia atėjo
juk girdėjo mirtiną spygį
kas jos gyvastį šaukė ton vieton
kur spąstai nesyk jau įrodė
savo teisėtą galybę?

kraujo lašelis
išnykusios giminės
visatos tylą pradeginęs kraujo lašelis
lemtingai išgelbėjęs nuo vienatvės

 

 

 

raižus šešėlis

 

akis į akį
veidu į veidą
iš visos nejautros

taip skaudžiai tylu
kad kavinės langas
įtrūksta –
prie jo mes sėdėdavom

klausioj nebūty
byra aiženos
pinasi gijos
ir metasi raukšlės apie akis

 

 

 

perniek į niekur

 

visi keliai – – vien
lengvas bangelių ribėjimas
viksvų raštas ant išverkto mėlio
o dygioji gelmė – taip arti
kad net žvaigždės lemtinos
                 nė šešėlio

atsigultum
ant gelstančių nendrių
kaip užmirštas kinų poetas
ir leistumeis
tuo plunksniniu keliu
išsipildęs
kaip nebylio vaiko svaja
kol saulėlydžio vynas atleistų

Vytautas Rubavičius. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 5–6 / tamsos gyvatė lomoje jau susirangė
josios liežuvis žioruoja giliai vandeny
gundo paukštį vėlyvą ar kokį
gaivalą silpnavalį užkimusia sąžine
atsiduot ir sutikt su kerinčia nuodo prasme

Vytautas Rubavičius. Eilėraščiai

2019 m. Nr 8–9 / palesink greičiau tuos paukščius
palesink visais širdies dūžiais
visais sudraskytų naktų krešuliais
visomis paryčių maldomis –
jie jau plunksnas ir žvynus kedena
žvilgsniais dygliuotais aplinką smaigsto

Vytautas Rubavičius. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Beveidžiai. toj sykį nutikusioj prošvaistėj kurią vėliau jau vadinome jaunyste kai vijom poetines kilpas ir lyg pėdsakus senojo miesto akligatviuos mėtėm dygliuotas akimirkas gaudėm ir džiūgavom…

Vytautas Rubavičius. Kultūros valstybė: kultūros raidos ypatumai

2015 m. Nr. 7 / Kultūra buvo ir yra įsivaizduojama kaip tam tikra finansavimo reikalaujanti sritis, o kultūrai imančių vadovauti politikų uždavinys esąs vienaip ar kitaip paskirstyti pinigus įvairioms kultūros institucijoms.

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Vytautas Rubavičius. Vietovė–kultūra–lietuvybė

2013 m. Nr. 12 / Ateina metas, kai vis aiškiau suvokiame privalą vėlei kelti paprastus klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, kurie dar visai neseniai atrodė tarsi savaime aiškūs. Kas mes – lietuviai, kas ta lietuvių tauta, kam reikalinga valstybė…

„Metų“ anketa. Vytautas Rubavičius, Vytautas Bubnys, Liutauras Degėsys

2012 m. Nr. 1 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

„Metai“ laiko tėkmėje

2011 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis.

Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai

2010 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Valdemaras Kukulas, Mindaugas Kvietkauskas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Sąžinė literatūroje ir gyvenime

2009 m. Nr. 7 / Pokalbyje dalyvavo rašytoja Vanda Juknaitė, kultūrologas Vytautas Rubavičius, kunigas Julius Sasnauskas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis

Vytautas Rubavičius. Postmodernusis kapitalizmas: gundymas nemirtingumu

2009 m. Nr. 5–6 / Knygoje stengiuosi pagrįsti nuomonę, jog praėjusio amžiaus septintojo aštuntojo dešimtmečių sandūroje ėmusi susiklostyti postmodernybė yra iš modernybės kylantis naujas būvis, nauja kapitalizmo stadija…

Kalbos pabaiga?

2009 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis