Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 12
Moteris, parduodanti žibuokles
jos veide
nuskendęs mėlynas
mėnulis
Ilgintis upės
tamsos aromatas
neturi paviršiaus
neturi dugno
Išgirdau pelėdą kitapus upės
pasakos pasensta
tik balsas
išvengia raukšlių
Parkas už miesto
šaltas tvenkinio veidrodis
gulbė neria
į savo atspindį
Sezoninis
Ar ten irgi būva ruduo
Valdas Gedgaudas
Kas ten paliko
daiktų nuograužas
jei užguita prieblanda
su akmeniniu antsnukiu
kas ten žaidė
slėpynių lentomis užkaltam
žirmūnų pilve kur nemiega
tikrovės lombardai
kas ten pametė
gležną naujagimę upę
jos žaliai iškvėpintą
vystyklų drėgmę
kas ten lašino
sausą raudoną sidabrą
į gerkles kiemų
kol jas užtildė
Academia
Alkani šuliniai už juodų raginių rėmelių.
Sausas kosulys, vaiduokliškai plazda
atšokęs auditorijų tinkas.
Pelėsio grafika skleidžias
po nematoma Piranezio ranka.
Kartais klausi savęs, kokiu kampu pasviro
nepatogi smalsumo rakštis. Laukinė
upė, talžai rausvus raumenų akmenis
neįvertintiems ir žinovams. Reikia pripažint,
išsaugojai tą mąslų žvilgsnį, padūmavusį
stiklą saulės užtemimams stebėti.
Viskas prasidėjo nuo nedrąsių pastabų tiems,
kurie tau nesuteikė savo išlavinto dėmesio.
Spigiu balsu taranavai pasaulį.
Tai, ką girdi iki šiol, tėra tik neaiškūs aidai
iš mūsų ankštos, siauraprotės smėlio dėžės.
Rugsėjo retorika
*
sodo burna pilna
slyvų kauliukų
*
mažiausia laiko kapsulė: žiogas
*
niekas neišmatuos
lietaus dydžio
*
po pasivaikščiojimo
žvaigždžių druska plaukuose
*
trumpiau nei drugys: šalna
*
rūko čiužiniai
vėjo spyruoklės
*
vis greitėja tamsos vilkelis
*
tolumoj sujuda laužas: lapė
Nekeliamieji
vasario saulės ampulė
gilios baltos kiemų kišenės
veido šulinys atspindi
negaliojančius tvarkaraščius
tau tuoj trisdešimt penkeri
perpranti debesų anatomiją
moki naudotis būsenų trafaretais
vis dar sėkmingai vairuoji
metalinį autobuso modeliuką
kuris paskutinis
grįžta į parką
* * *
minkštas jazmino
deimantas šarkos snape
gili vasara
* * *
ši nostalgija
kai pernykštis kaštonas
duria kišenėj
* * *
juoduoja vyšnia
dulkėse paukštis prausias
dar negreit šalna
* * *
liepų atmintis
atsibunda arbatoj
geriamas šilkas
* * *
rytais vis vėsiau
per nugarą driekiasi
šiurpo nerija
* * *
bijūno šviesa
naktis išbarstė žiogus
šalia verandos
* * *
smėlis ir pušys
kol girdi eismo gausmą
atrodo jūra
* * *
samanos sapnas
kuo greičiau atsitiesti
po žmogaus žingsnių