literatūros žurnalas

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12

Moteris, parduodanti žibuokles

jos veide
nuskendęs mėlynas
mėnulis

 


Ilgintis upės

tamsos aromatas
neturi paviršiaus
neturi dugno

 


Išgirdau pelėdą kitapus upės

pasakos pasensta
tik balsas
išvengia raukšlių

 


Parkas už miesto

šaltas tvenkinio veidrodis
gulbė neria
į savo atspindį

 


Sezoninis

Ar ten irgi būva ruduo
Valdas Gedgaudas

          Kas ten paliko
daiktų nuograužas
jei užguita prieblanda
su akmeniniu antsnukiu

           kas ten žaidė
slėpynių lentomis užkaltam
žirmūnų pilve kur nemiega
tikrovės lombardai

           kas ten pametė
gležną naujagimę upę
jos žaliai iškvėpintą
vystyklų drėgmę

           kas ten lašino
sausą raudoną sidabrą
į gerkles kiemų
kol jas užtildė

 


Academia

Alkani šuliniai už juodų raginių rėmelių.
Sausas kosulys, vaiduokliškai plazda
atšokęs auditorijų tinkas.
Pelėsio grafika skleidžias
po nematoma Piranezio ranka.
Kartais klausi savęs, kokiu kampu pasviro
nepatogi smalsumo rakštis. Laukinė
upė, talžai rausvus raumenų akmenis
neįvertintiems ir žinovams. Reikia pripažint,
išsaugojai tą mąslų žvilgsnį, padūmavusį
stiklą saulės užtemimams stebėti.
Viskas prasidėjo nuo nedrąsių pastabų tiems,
kurie tau nesuteikė savo išlavinto dėmesio.
Spigiu balsu taranavai pasaulį.
Tai, ką girdi iki šiol, tėra tik neaiškūs aidai
iš mūsų ankštos, siauraprotės smėlio dėžės.

 


Rugsėjo retorika

*
sodo burna pilna
slyvų kauliukų
*
mažiausia laiko kapsulė: žiogas
*
niekas neišmatuos
lietaus dydžio
*
po pasivaikščiojimo
žvaigždžių druska plaukuose
*
trumpiau nei drugys: šalna
*
rūko čiužiniai
vėjo spyruoklės
*
vis greitėja tamsos vilkelis
*
tolumoj sujuda laužas: lapė

 


Nekeliamieji

vasario saulės ampulė
gilios baltos kiemų kišenės
veido šulinys atspindi
negaliojančius tvarkaraščius
tau tuoj trisdešimt penkeri
perpranti debesų anatomiją
moki naudotis būsenų trafaretais
vis dar sėkmingai vairuoji
metalinį autobuso modeliuką
kuris paskutinis
grįžta į parką

 


* * *

minkštas jazmino
deimantas šarkos snape
gili vasara

 


* * *

ši nostalgija
kai pernykštis kaštonas
duria kišenėj

 


* * *

juoduoja vyšnia
dulkėse paukštis prausias
dar negreit šalna

 


* * *

liepų atmintis
atsibunda arbatoj
geriamas šilkas

 


* * *

rytais vis vėsiau
per nugarą driekiasi
šiurpo nerija

 


* * *

bijūno šviesa
naktis išbarstė žiogus
šalia verandos

 


* * *

smėlis ir pušys
kol girdi eismo gausmą
atrodo jūra

 


* * *

samanos sapnas
kuo greičiau atsitiesti
po žmogaus žingsnių

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos – Elenos Karnauskaitės „Atvirukai iš kurorto“ ir Nerijaus Cibulsko „Epoché“.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / Kai perskaičiau apie plaukiojančią operą, sekmadieniais laukdavau jos ant upės
kranto.
Jau girdėjau apie išnykusius upėtakius ir vėžius. Vanduo blogas, sakė kaimynai.

Erika Urbelevič. Jausmo fosilijos Nerijaus Cibulsko eilėraštyje

2017 m. Nr. 1 / Nerijus Cibulskas. „Archeologija“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 72 p.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 7 / Vis dar kabo atkraginęs galvą, klausosi juodų tapetų
šnarėjimo. Vieną akimirksnį beveik pagalvoja,
kad šviesos siūlas, pro mažą skylę patekęs į vidų,
dar galėtų viską suraišioti.

Raminta Važgėlaitė. Vilniaus laiko beieškant

2013 m. Nr. 1 / Nerijus Cibulskas. Nutrinami: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 72 p.

Nerijus Cibulskas. Prisukti vidinę spyruoklę

2012 m. Nr. 11 / Valdas Daškevičius. Netiesioginiai įrodymai: eilėraščiai. – Vilnius: Homo liber, 2009.

Nerijus Cibulskas. Keistosios ribos, keistieji paribiai

2012 m. Nr. 10 / Kęstutis Rastenis. Už laiko zonos ribų. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio univer­siteto leidykla, 2010. – 80 p.

Nerijus Cibulskas. Vaizdas pro kambario langą

2012 m. Nr. 5–6 / Antanas A. Jonynas. Kambarys. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

„Metų“ anketa. Nerijus Cibulskas, Giedrė Kazlauskaitė, Mindaugas Nastaravičius

2011 m. Nr. 6 / Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 6 / Aš pasispiriu toliau nuo viso šio trumparegiškumo.
Toliau nuo šio nebylaus kraštovaizdžio.
O vėlų vakarą susapnuoju kadais aprašytą skroblą.

Nerijus Cibulskas. Siūlas, vedantis iš „Pretekstų“ labirinto

2010 m. Nr. 11 / Vainius Bakas. Pretekstai: eilėraščiai. – Vilnius: „Naujosios Romuvos“ fondas, 2009. – 130 p.

Nerijus Cibulskas. Sukurkime mitą. Išleiskime laiką

2010 m. Nr. 7 / Aurelija Stankutė. Leiskime laiką. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 88 p.