Jonas Strielkūnas. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 11
*
Jau nieko nenoriu
Iš savo būties,
Lyg sapno besvorės,
Bespalvės nakties.
Tegu tik ji neša
Besparnį mane,
Tegu tik ji rašo,
Kas buvo ar ne.
2009. VIII. 20
Buvome
Man švenčių nebėra, nes išmirė draugai,
O likę stovi jau pačioj pakrantėj Letos.
Tačiau aiškėja, ko nesuvokiau ilgai:
Kad vis dėlto buvau kam savas ir mylėtas.
Kad rišo mus ne vien tie žemiški ženklai –
Darbai, pašnekesiai, menai ir alkoholiai.
Kad buvome visi – tegu netobulai –
Vieni kitiems geri ir seserys, ir broliai.
2009. VII. 4
Saulės užtemimas. Jaunystė
Tais metais užtemo,
Nusklembtašonė tokia.
Per stiklą butelio seno
Žiūrėjau į ją miške.
Aplink žaliavo paparčiai,
Baltavo beržų šimtai.
O erdvės niaukėsi sparčiai,
Nebešvietė iš aukštai,
Nors debesio jokio nematė
Švariam dangaus ekrane
Jaunystė nepilnametė.
Jau meilė bandžius mane,
Žiūrintį į tą bulve
Tampančią saulę tenai,
Kur grįžta bent kartą buvę
Eilėraščiai ir sapnai.
2009. III. 8
Išėjimas iš kultūrnamio
Cit! Kultūrnamy senajam skamba vėl fortepijonas,
O žaliam skvere už lango šešėliuotoje nakty
Tik akacijų krūmokšniai, nužydėję šakos plonos,
Lyg raizgai praeiviams gaudyt ligi ryto paspęsti.
Cit! Lyg verias senos durys ir pro jas išeina jaunas,
Į mane, į andainykštį, begaliniai panašus.
Ir juodi šešėlių peiliai jį be gailesčio papjauna,
Net nejaučiantį, kad šiąnakt jau visiems laikams pražus.
2009. VI. 29
*
Klajoju užmaršties mišku,
Tavęs bijausi prisiliest.
Net pamanyt nebejauku,
Kad mes iš tos pačios šalies.
Kur jaunus sveikino jauni,
Tikėjo: bus, ko siela geis.
O šiandie tartum traukiny
Su išdaužtais šaltais langais,
Nelaukdamas jokios stoties,
Per savo nežinią lekiu,
Į tos, jau amžinos, tremties
Kraštus, kur gal abu sykiu
Lyg pasiklydusius vaikus
Tą pačią dieną užmigdys
Vaiskus pavasario dangus,
Toksai kaip šiandie atlydys.
2008. XI. 5–2009. III. 6
*
Svetima draugija,
Kur bičiulių nelikę nė vieno.
Lyg audros danguje
Pasiklydęs apyplikis mėnuo
Tik trumpam tu lieki,
Su kai kuo pasisveikini kartais:
„Labas rytas“. „Iki“.
Pamiršti, kad ne vienas pakartas,
Pasikoręs kadai
Maskatuoja ir tavo makaulėj.
Antkapiniai vardai
Neatgyja pavasario saulėj.
2008. VI. 2
Iš barsukų gyvenimo
– Nereikia landžiot po senas landas, –
Barsukas liūdnas ištarė barsukui, –
Kas nors užkimš, užmūrys ar padegs.
Vis vien gyvent šiam paupy jau striuka.
Vis viena mes ne šiems laikams skirti,
Nors šimtmečius čia buvo mūsų būstai,
Kurie šiandieną, šiukšlėm užversti,
Su žūstančiu visu pasauliu žūsta.
2004. IX. 1–2008. V. 12
Bedugnė
Niekada nežiūrėk
Taip rimtai į save ar mane.
Juk vis tiek, juk vis tiek
Guli šunys bedugnės dugne.
Išsišiepę linksmai,
Guli šunys ir laukia, kuris
Atsidurs greit žemai,
Nesvarbu – dešinys ar kairys.
2009. VIII. 8
Gimtadienio elegija
Kodėl gi šiandien vienas, nusiminęs,
Aš niekaip savo laiko nerandu?
Nejaugi tarp pirmos ir paskutinės
Nėra jokių reikšmingų valandų?
Nejaugi, vakar gimęs, ryt jau mirsiu
Lyg vienadienis vasaros drugys?
Nejau nebuvo milijono mirksnių,
Kurių poetas joks neišsakys?
Nejau neliko draugo anei draugės,
Kuriuos susietų ne akla lemtis,
O lyg dyglys, į gyvuonį įaugęs,
Vienintelė ir meilė, ir mirtis?
2009. III. 15–17
Variacija
Mažytėj tuščioj kavinėj manęs nebelaukia niekas
Judita Vaičiūnaitė
Mažytėj tuščioj kavinėj manęs neprisimena niekas,
Kadangi ir ta kavinė praėjusiam šimtmety dingus.
Tik snaigė ant šylančio lango senamiesty lyg ašara lieka,
Minėdama mus nemirtingai mirtingus.
2009. VII. 18