2020 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis / Herbertas Ernestas Batesas (1905–1974) – anglų rašytojas, romanų ir apsakymų autorius. Vienas jų paskelbtas knygoje „Anglų novelės“, o jo esė „Šiuolaikinis apsakymas“ laikoma klasikiniu tekstu.
2020 m. Nr. 7 / Permirkstu iki pat plaukų šaknų, kol pliaupiant lietui surandu senutėlį daugiabutį, stūksantį šalia apleisto parko. Prietemoje jis panašus į namą vaiduoklį ir tik keliuose languose dega šviesa. Trumpindama kelią braunuosi per krūmynus.
2020 m. Nr. 7 / Jis nespėjo: kol žvalgėsi ir rausėsi kišenėse, nuogąstaudamas, ar tik nebus palikęs darbe ant stalo po popieriais namų raktų, autobusas nuvažiavo. Dar pamatė, kaip vairuotojas skubom žvilgtelėjo į jį – senas, praplikęs, gunktelėjęs…
2015 m. Nr. 10 / Natūrali dienos šviesa viduje visada atrodo kaip netyčia išpilto alaus bokalo bala, kurią netrukus nušluosto kruopšti padavėjos ranka, ir kai lieka paskutiniai lašai, ją ima keisti dirbtinė gintarinė šviesa…
2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.
2020 m. Nr. 5–6 / „Antrasis žemgalių išėjimas“ – kronika apie žemgalių, palatvijo žmonių, gyvenimą. Pirmą kartą žemgaliai išėjo iš savo žemių 1290 metais, kai susirinkę Sidabros pilyje (netoli Joniškio) nutarė, jog skelbia savo valstybės pabaigą.
2020 m. Nr. 5–6 / Kęstutis įsmeigė į jį akis, bet vėl susilaikė. Abu dar kurį laiką pabuvo prie tvoros ir galop nusprendė grįžti. Nebuvo ką čia daugiau svarstyti – dangus temo, kiemas tilo, o sanatorijoje slaugės jau degė šviesas.
2020 m. Nr. 5–6 / Ir staiga pasukęs kairėn vos nesuriko iš netikėtumo. Žmona sėdėjo čia pat, vos už penkių žingsnių, atsukusi jam nugarą, gobiama dviejų žemaūgių eglaičių. Greta jos kojų stovėjo apytuštė pintinė, regis, nedaug tepririnko.
2011 m. Nr. 12 / Nuo upės kilo rūkas, kaip išprotėjusios čiulbėjo lakštingalos, apsunkę medžių kupolai dar miegojo, gaivi vėsa kandžiojo jos nuogas blauzdas. Ji kvaito nuo laisvės kvapo, kaip ir kiekvieną sykį, kai iš kur nors bėgdavo.
2020 m. Nr. 4 / Gaila pagalvojus, kad tas šešetas iš pirmo žvilgsnio sveikų vaikų nešiojo nesveikus genus. Kartais prisimenu juos – feisbuke radau mergaitę, vardu Viktorija. Nusidažiusi šviesius plaukus juodai, išsipešiojusi plonyčius antakių lankus.
2020 m. Nr. 4 / Dženiferės Lavleis apsakymui sutvarkyti užtrukau tris dienas. Jos pateikto rankraščio apimtis buvo trisdešimt puslapių. Man viską peržiūrėjus liko maždaug pusė tiek. Iš tiesų apsakymas nebuvo toks jau blogas, labiausiai jį gadino…
2020 m. Nr. 4 / Sesuo Jonė neša baltą gėlę, kuri žydi mano brolio Antano akyse. Ne, aš nieko nenoriu užmiršti – ir tų numindžiotų agrastų krūmų, ir akmens, pavasarį iškasto iš juodos žemės. Aš noriu atsiminti viską.
2020 m. Nr. 3 / Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“.
2020 m. Nr. 3 / Tėvas paraudusiomis akimis atsistojo, sugniaužė kumščius, atrodė, kad kiek, ir trenks. Jau žiojosi kažką sakyti, bet žodžiai taip ir ištirpo neištarti. Staiga jis pasisuko ir nužirgliojo namo.
2020 m. Nr. 3 / Policija, teismai, baudos, advokatai – ūmai atitoko Končius. Treji arba ketveri metai tampymosi po teismus. Jis tą jau žinojo. Tūkstančiai pinigų velniop.
2020 m. Nr. 3 / O Vilniuje jau augo ir jų pačių vaikai, kurie po studijų tikruosiuose Vakaruose drausmingai pasuko gimdytojų pramintu taku – minėtąją reklamos firmą aštuoniukė netruko perleisti savo atžaloms. Tik biuro patalpas senamiestyje netoli…
2020 m. Nr. 2 / Bettinos Spoerri premijuotas kūrinys – subtili, nedaugžodžiaujanti apysaka, šiuolaikiniams paaugliams artimomis realijomis kalbanti apie pirmąsias brendimo ir supratimo, kad gyvenimas yra trapus, patirtis.
2020 m. Nr. 2 / Kai nusileido žemyn, Alexo mašina jau stovėjo kieme; ištiesinęs nugarą ir nepaleisdamas iš rankų vairo jis lėtai kramtė grūdų batonėlį. Skambėjo kjūrai. Ant priekinės sėdynės mėtėsi kažkoks raudonas skuduras – tai buvo kalėdinė nykštuko…
2020 m. Nr. 2 / Abu patylėjo. Tada žmonės mokėdavo patylėti. Žinojo – vėl Vengrija. Antrą kartą. Čekoslovakija – irgi antrą kartą. Ir Lenkija – trečią kartą. Lietuva savitai – „Baltijos keliu“. Baime ir krauju suklijuota sistema byrėjo.
2020 m. Nr. 1 / Kaip vienas jaunikaitis – jo drabužiai tebedvelkia kirtimų dūmais, juntamais net sloguotoms nosims, – netikėtai atsiduria vidury kilmingų ponų kortavimo kambario ir mato lošimą, kai ant kortos statomos ištisos provincijos…
2020 m. Nr. 1 / Dėdės Roberto CD kolekciją sudarė pačių įvairiausių atlikėjų ir kompozitorių kompaktai. Vakarais, kai keltas iš Vokietijos su naudotais baldais ir padėvėtais drabužiais prisišvartuodavo Klaipėdos jūrų uoste…
2019 m. Nr. 12 / Lietuvių prieteliai vyptelėjo ir nepasakė nieko, nutarę, kad klausimas buvo retorinis. Va būtų dabar šalia tas iš lovos nekilęs Miškinis, jis ką nors būtinai atsakytų. Ir dar nežinia, kaip čia viskas pakryptų dėl tokių pagirių.
2019 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Anja Mugerli – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką…
2019 m. Nr. 12 / Gintarė atrodė, švelniai tariant, suglumusi – taip, lyg nežinotų, juoktis čia dabar ar verkti, lyg būtų nusipirkusi arbūzų sėklų, o išdygo ridikai. Ir apskritai, po galais, kur tie Kuršėnai? Kuršių nerija ir Kuršėnai skamba panašiai, bet…
2019 m. Nr. 11 / Bet dabar ji ir vėl numirė. Šį kartą ją palaidos tinkamai. Ne miesto kapinėse, o čia. Atsiklaupęs ėmė pirštais gremžti drėgną rupų smėlį. Vėjas išpūtė jo striukę lyg parašiutą. Gana. Paguldė batelį duobės dugne ir kurį laiką tiesiog žiūrėjo.
2019 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas / Baigęs medicinos kursą Kijevo universitete, Michailas Bulgakovas (1891–1940) apie pusantrų metų dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje…
2019 m. Nr. 11 / Išvargintam nesibaigiančio socialistinio lenktyniavimo kolūkio pirmininkui Vytautui vieną dieną it deguonies prireikė poilsio. Žinoma, visuotiniame kolūkio susirinkime iš prezidiumo jis it užsispyręs vaikas atsikalbinėjo…
2019 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas / Thomas Lgottis (g. 1953) – amerikiečių rašytojas, tituluotas „geriausiai saugoma šiuolaikinės siaubo literatūros paslaptimi“, o dauguma kritikų priskiria jį prie filosofinio siaubo rašytojų.
2019 m. Nr. 10 / Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei…
2019 m. Nr. 12 / Rašau eilėraščius, esė ir noveles. Rašydamas stengiuosi būti iki galo nuoširdus, visų pirma sau. Šiuo metu didesnę laiko dalį skiriu muziejaus „Dingęs Štetlas“ kūrimui Šeduvoje, šiam projektui vadovauju.
2019 m. Nr. 8–9 / Vertė Jurgita Jasponytė / Staiga aukštai priekyje virptelėjo silpna šviesa. Mašalėlis su triguba jėga puolė darbuotis rankomis ir kojomis, ropšdamasis išėjimo link. Ieškodamas vietos kitam žingsniui, pažvelgė žemyn.
2019 m. Nr. 8–9 / Jokūbas Šemetulskis gimė 2000 m. Vilniuje, šį pavasarį baigė Vilniaus licėjų. Publikuojamas apsakymas šių metų respublikiniame jaunųjų filologų konkurse laimėjo pirmąją vietą už prozą.
2019 m. Nr. 8–9 / Norėčiau iš naujo sukurti pasaulį. Tuomet pasijusčiau nors šiek tiek saugesnė. Nereikėtų bijoti šviesos, vakarais drebančiomis rankomis užtraukti langų užuolaidų, pirštais lytėti medžių iki pat horizonto.
2019 m. Nr. 8–9 / Petro Cvirkos asmenybė mane domina nuo vaikystės. Brendau aplinkoje, kurioje lankydavosi rašytojas. Gyvi liudininkai, sutikti ne vien Klangių, Antkalnės, Kalvių kaimuose, bet ir Vilniuje, papasakojo daug įdomių faktų apie jo gyvenimą.
2019 m. Nr. 7 / Jis sėdėjo ant drėgno rąsto. Naktį palijo, bet dangų jau dažė rausvas saulėtekis. Vėsa netrukus užleis vietą šilumai, bus rūkas, pagalvojo. Tai geras ženklas. Be to, tokiu paros metu čia nieko nesutiksi.
2019 m. Nr. 7 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Marie Luise Kaschnitz (1901–1974) – vokiečių poetė, novelistė, romanistė, eseistė, radijo pjesių ir autobiografinės prozos autorė. Kūrybai būdingas humanizmas ir egzistencialistinis mąstymas, melancholijos, gailesčio, gedulo, gilaus skausmo patirtys.
2019 m. Nr. 5–6 / Bėgdama per kiemą ant saulės nutvieksto tako pastebėjo kai ką neįprasta. Ketino TAI tiesiog peršokti, bet staiga sustojo it įbesta. Pasilenkė. Iš prasegto krepšio iškrito baltas puantas ir pasislėpė peraugusioje žolėje.
2019 m. Nr. 5–6 / Iš rusų k. vertė Gytis Lukšas / Rusų poetas ir prozininkas Aleksejus Apuchtinas gimė 1840 m. lapkričio 15 d. kilmingų dvarininkų šeimoje. Amžininkai pranašavo jam Aleksandro Puškino šlovę.
2019 m. Nr. 5–6 / Tankiu žingsniu jis skuba šaligatviu, atrodo, nė vieno nemato. Ir jo niekas nemato – tokio mažo ir pilko. Liūdna, žinoma. Bet niekas neverkia. Visi žingsniuoja pro šalį, kas galvą aukštai iškėlęs, kas šiaip.
2019 m. Nr. 5–6 / Šiemet birželį švenčiame devyniasdešimtąsias prozininko ir poeto Vlado Kalvaičio metines, kurių jis pats taip ir nesulaukė. Jo kambarėlyje su langu į Tytuvėnų vandenis tebeguli paskutiniųjų gyvenimo metų rankraščiai.
2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.
2019 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Saulius Repečka / Thomas De Quincey’is (1785–1859) – talentingas anglų žurnalistas, vertėjas ir eseistas, viešai prisipažinęs apie priklausomybę nuo opijaus buvo visuomenės negailestingai pasmerktas.
2019 m. Nr. 4 / Važiuoju andai pro Ąžuolų Būdą, pro kapines pušyne. Sustabdo mane Nemurienės skepetaitės baltumas. Sulinkimas lig žemės. Sulaiko jos žiurstas, kauptukai…
2019 m. Nr. 4 / Suaugusiųjų delnai – šilti ir glebūs arba lediniai kaip lavonų, drėgni ir prakaituoti, jai nebuvo atgrasūs – tiesiog ji nesuprato, kodėl turėtų leisti save liesti, nenorėjo liesti kitų, būti kokios nors bendruomenės dalimi…
2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.
2019 m. Nr. 3 / Aukštas kumptelėjęs vyras pasitrynė uodų sugeltą šoną ir švelniai pašaukė mergaitę, spėriai renkančią į glėbį šakas. „Užteks“, – pasakė rišdamas nemenką krūvą virve.
2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.
2019 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Latvių prozininkės Noros Ikstenos (g. 1969) kūrybinį kelią ženklina šešiolika knygų, jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, estų, lietuvių, danų, švedų ir kitas kalbas.
2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.
2019 m. Nr. 2 / Noriu rašyti, noriu kalbėti – ne visiems, tik tiems, kurie, žinau, gali suprasti, bet rašyti negaliu, kaip negaliu ir sugaudyti minčių. Trukdo toks banalus, nesibaigiantis skausmas…
2019 m. Nr. 2 / Maša man patiko beveik iškart. Atvažiavo iš kito miesto Kalėdų išvakarėse paskutiniu autobusu, beveik nieko apie mane nežinodama, suvokdama, kad veliasi į pavojingą avantiūrą,
2019 m. Nr. 2 / Iš nyderlandų k. vertė Arvydas Tamošaitis / Harryʼis Mulischas (1927–2010) – žymus Nyderlandų rašytojas, vienas iš XX a. Nyderlandų literatūros „Didžiojo trejeto“. Jis būdavo minimas tarp galimų Nobelio premijos laureatų.
2019 m. Nr. 1 / Iš danų k. vertė Ieva Toleikytė / Baronienė Karen Blixen (1885–1962) – legendinė figūra danų literatūroje. Ji kūrė universalias, dažnai fantastinius kontūrus įgaunančias istorijas bei mitus apie savo pačios asmenybę ir gyvenimą.
2019 m. Nr. 1 / Stengdamasis kuo labiau nuvarginti kūną, kad naktį panirtų į gilų, be vaizdinių miegą, Gabrielius kiauras dienas sukdavo ratus po miestelį ir jo apylinkes. Sykį, patraukęs į paežerę…
2018 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas / Saki slapyvardžiu pasirašinėjo Hectoras Hugh Munro – škotų rašytojas ir žurnalistas. Šį vardą jis pasiskolino iš vieno senovės persų poeto Omaro Chajamo rubajatų personažo.
2018 m. Nr. 12 / Jis nekantravo likti vienas su savo paslaptimi ir dešrainio išėdomis. Paspaudė jai ranką – minkštai, bet taip skubriai, jog Šarlotei kilo jausmas, kad kažkas grybštelėjo jos pirštus bedante burna.
2018 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – žymus estų intelektualas, filosofas, rašytojas, vertėjas. Nuo jaunystės J. Kaplinskis labiau domėjosi ne tiek estų, kiek pasauline, kitakalbe poezija, ypač Rytų…
2018 m. Nr. 11 / Virš jos dunksojo perskilęs kalnas. Toks status, kad net krūmai ant jo neaugo. Tačiau buvo ir keturi šimtai metrų jūros. Čia ji gili, dvidešimt septyni metrai.
2018 m. Nr. 11 / Thomas atidarė duris atsainiai kaip šeimininkas (nors tai buvo Jūratės namai – kompanija dažnai rinkdavosi dideliame jos tėvų bute). Taip pat atsainiai jas uždarė, ir tada neįtikėtinai žvaliai – o tai rodė jo atsainumą buvus apsimestinį –
2018 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Erikas Adamsonas (1907–1946) – poetas ir prozininkas, laikomas latvių literatūros klasiku. Gimė Rygoje, studijavo teisę, bet vėliau vertėsi rašymu bei vertimais.
2018 m. Nr. 10 / Kaip būna: ne laiku pradedi rašyti ir… Sumanymas, atrodo, buvo ir geras, ir protingas, ir didesnei apimčiai…
Bet… ne laiku pradedi rašyti užrašyti: liguistas menkas augalėlis, skurdukas…
2018 m. Nr. 10 / Sulaukti pirmiausia įjungtų fontanų miesto aikštėse ir kiemuose. Naktų, jų aklumo, o tada jau kaitrų užmiesčiuose, per audras išmušančių elektros saugiklius.
2018 m. Nr. 10 / Tai štai: vasaros tingulys, vasara, atrodo, niekada nesibaigs. Medžių lapai žali, dar neruduoja, žolė irgi žalia, kartais ją gaivina šilti vasaros lietūs. Tinginystės palaima, kai, miesto ritmui lėtėjant, kraujo ritmas irgi lėtėja, kai, darbų lavinai atslūgus,
2018 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“
2018 m. Nr. 8–9 / Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos: – Norite, kad sudegintume kartu? – Taip. – Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra… – O be dėklo? – Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima.
2018 m. Nr. 8–9 / Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.
2018 m. Nr. 8–9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai.
2018 m. Nr. 7 / Iš rusų k. vertė Gytis Lukšas / Šis Ivano Turgenevo (1818–1883) kūrinys, parašytą 1881 m., kai autoriui buvo belikę gyventi vos pora metų. Jis visiškai nepanašus į visa tai, ką rašytojas buvo sukūręs anksčiau.
2018 m. Nr. 7 / Apsakymas / Bertas norėjo tiesiog ramybės dienos. Bet pasirodė, kad šitai įgyvendinti taip pat sunku, kaip laimėti Auksinį smuiko raktą prestižiniuose kasmetiniuose Kompozitorių sąjungos apdovanojimuose.
2018 m. Nr. 7 / Institute pasklido gandas, kad viena tokia keista būtybė smailu atsikišusiu smakru iš muzikinės komedijos kurso, kuris repetavo Džordžo Geršvino „Porgį ir Besę“, beprotiškai įsimylėjo Piotrą;
2018 m. Nr. 5–6 / Esu Renata Karvelis (g. 1988), kilusi iš Šilalės rajono. Ieškojau Esmės erdviose universiteto auditorijose, tik liguistai traukė jo ankštų koridorių bedugnė tamsa. Ieškojau, kvėpuodama įkaitusiu oru valstybinėse institucijose, žvelgdama į
2018 m. Nr. 5–6 / Keisti būna tie žmonių pasirinkimai, vaikystėje dažnai pagalvodavo, o vieną kartą, ką šiandien kuo puikiausiai prisimena, netgi tiesiai šviesiai paklausė: „Kodėl ją vedei?“ Tąsyk senelis tik krenkštelėjo, gūžtelėjo pečiais, rodos, akimirką
2018 m. Nr. 5–6 / Svarbu nesusipainioti pačiam… nepradėti gyventi dviejų ar net trijų gyvenimų vienu metu. Man taip gaila tavęs – tavęs, apie kurį aš rašau, ir net ne rašau, o gyvenu tavimi. Matau, kaip tau pradeda drebėti rankos – iš įsiūčio, iš bejėgiškumo,
2018 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / 20-ąją Lencas išėjo per kalnus. Sniegas ant viršūnių ir aukštumose, slėniuose žemiau – pilkos uolienos, žali plotai, uolos ir eglės. Buvo šlapia ir šalta, vanduo tekėjo uolomis ir sroveno per kelią.
2018 m. Nr. 4 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Urmas Vadis (g. 1977) – estų rašytojas, žurnalistas, dramaturgas ir režisierius. 2002 m. baigė Talino pedagoginiame universitete radijo režisūros specialybę.
2018 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Prozininkas ir leidėjas Vladis Sparė (g. 1953) baigęs Latvijos universitetą ir leidybos mokslus Suomijoje, įkūrė ir vadovavo vienai pirmųjų atkurtos Latvijos leidyklų „Atmoda“…
2018 m. Nr. 4 / Žinojo, kad šis dvaras, kuriame jie dabar gyvena, ir miškas, ir laukai, ir ežerai – viskas buvo ponų Juodkų. – Geri žmonės, labai geri. Sūnus mokėsi Vilniuje…
2018 m. Nr. 3 / Los Andželo uoste spėjau padirbėti daug kuo – mūsų šeima vertėsi vargingai, o ir tėvas buvo miręs. Pirmiausia, baigęs mokyklą, iškart įsidarbinau griovių kasėju. Kas vakarą nugarą geldavo taip,
2018 m. Nr. 3 / Detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje Elvyra S. trisdešimt metų vedė rytinę mankštą. Visą tą laiką ji taikė savitą metodiką, turėjusią šioje srityje…
2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.
2018 m. Nr. 3 / Po karo pabėgėlis, kilęs iš Vengalių kaimo, Amerikoj išleido kalendorių su savo piešiniais. Viename buvo pavaizduota Motina, mūsų tėvynė, su tautiniais drabužiais…
2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Tarmo’as Tederis (g. 1958) – vyresniosios kartos estų prozininkas, poetas ir kritikas. Nuo 1996 m. – Estijos rašytojų sąjungos narys. Išleido keletą romanų ir apsakymų rinkinių, parašė kino scenarijų.
2018 m. Nr. 2 / Atsikėliau anksti. Kelias laukė tolimas. Eiti reikės dvi dienas. Pirmą parą keliausiu nuo Barzaikos iki Verchšalo. Ten pernakvosiu. Tada vėl į kelionę. Ir galiausiai antrą dieną pasieksiu Šalą.
2018 m. Nr. 2 / Pagaliau atidardėjome į tą kaimą. Lipau iš galvas skarom apsigaubusių bobučių prigrūsto autobuso. Tiksliau, ne lipau, o buvau nešamas jų srauto.
2018 m. Nr. 2 / Mano žmona Julija kartais susinervina ir sako: – Ko tu visą laiką giedi apie tą Altajų, kad ten viskas gražu ir puiku – gėlynai, bitynai, vaistingos šaknys, sentikiai, kedrai ir meškos.
2018 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Violeta Šoblinskaitė Aleksa / Nodaras Dumbadzė (1928–1984) – gruzinų literatūros klasikas, prozininkas. Rašyti pradėjo dar studijuodamas Tbilisio universitete. Debiutavo eilėraščiais, didelė jų dalis – vaikams.
2018 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Adolfas Sirotka / Lena Eltang, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, – rusų kalba rašanti poetė ir prozininkė. Nuo 1991-ųjų gyvena mūsų šalyje, Vilniuje. Čia spausdinama naujausio jos romano „Caras lieps tave pakarti“ ištrauka.
2018 m. Nr. 1 / Mainais už kantrybę miestelis dovanojo man mįslę. Pačiame pakraštyje, mėlyno pušyno fone, apsupta beržų stovėjo mūsų kaimo šmėkla, apleistas alaus bravoras.
2018 m. Nr. 1 / Batuose man kojos šąla net ir su vilnonėm kojinėm. Ryte apsimoviau dar šiltas, tik nuimtas nuo radiatoriaus, tačiau einant per sniegą batai peršlapo ir pirštai sustiro.
2017 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė / Julianas Barnesas (g. 1946) – žinomas šiuolaikinis anglų prozininkas, eseistas, 13 romanų autorius ir daugybės literatūrinių premijų laureatas, kurių bene svarbiausia – 2011 m. Bookerio premija.
2017 m. Nr. 12 / Dangerutis prisimerkė, griebė už užpakalinių kojų pastirusį kiškį, akimoju apsuko špagatu, pakabino ant skersinio. Pro nosį ir akiduobes sunkėsi kraujas. Kapsėjo ten, kur ir reikia, tiesiai ant nukleipto bato…
2017 m. Nr. 12 / risimindami šiemet mus palikusį rašytoją Kazį Almeną (1935–2017), publikuojame porą iš jo paskutiniųjų apsakymų, kuriuos atsiuntė kūrėjo bičiulis Virgilijus Čepaitis.
2017 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė / Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto…
2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…
2017 m. Nr. 11 / Iš ryto viskas atrodys kitaip, liepžiedėli. Aš matau tave. Matau, kaip nuo tavęs atplyšta plonytė vaikiško miego luobelė; esi mergytė. Vaikas, pažįstantis tik dieną, bet štai nubudęs ne laiku. Tau nereikia šito matyti.
2017 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Vytautas Stankus / Dėl degančio už lango žibinto palatoje buvo beveik šviesu. Šviesa krito kažkokia mėlyna ir negyva, ir jei ne mėnulis, kurį buvo galima pamatyti iš lovos smarkiai pasilenkus
2017 m. Nr. 10 / Romano-esė fragmentai / Baigus universitetą ir pabėgus iš Biržų (ten kartu su žmona privalėjo išvykti pagal paskyrimą), Vilniuje įsitvirtinti pavyksta ne iš karto – laikraščiuose ir žurnaluose darbuotojų…
2017 m. Nr. 10 / Apysakos fragmentas / Meluoja. Neskaitys. Stovi milijoną valandų eilėje, ir ką – tiesiog sprendžia sudoku? Koks skirtumas. Pats kaltas. Be reikalo išvis įsiūliau knygą. Man jos reikia labiau. Šiandien.
2017 m. Nr. 8–9 / Atsiminimų romano fragmentas / Režisūros pamokos. Antrojo kurso antrajame semestre mums buvo leista, pasirinkus vieną režisūros kursų, lankyti ir stebėti to režisieriaus profesinius užsiėmimus….
2017 m. Nr. 8-9 / Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas / Fistonas Mwanza Mujila – Kongo Demokratinėje Respublikoje (nuo 1971 iki 1997 m. – Zairas) 1981 m. gimęs prozininkas, poetas, dramaturgas, šiuo metu gyvenantis Austrijoje…
2017 m. Nr. 8–9 / Žlobas ir Lauris išlipa Dobros Rados, ta prasme, Gerosios Vilties. Čia, keliolika metrų nuo trūliko stotelės, jau mindžiukuoja eilė į sausakimšą LAZą. Pagaliu per jėgą įsigrūda. Susitrombuoja taip, kad sunku įkvėpti ir iškvėpti…
2017 m. Nr. 8–9 / Štai jau antras mėnuo Lilė, garsaus profesoriaus duktė, svečiavosi kaime pas gimines. Ji universitete studijavo žurnalistiką. Lilė vaikščiojo po apylinkes, kalbino sutiktus žmones, kurie nuo jos tiesių klausimų šasteldavo…
2017 m. Nr. 7 / Vertė Ignas Beitsas / Tokie paprasti žmonės kaip Džonas ir aš labai retai kada gauna galimybę vasarą pagyventi rūmuose, paveldimuose iš kartos į kartą. Kolonijiniame dvare, protėvių valdose…
2017 m. Nr. 7 / Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų lapkričio 7 dieną – Petrograde (Rusijoje) įvyko Vladimiro Iljičiaus Lenino (1870–1924) vadovaujama Didžioji Spalio revoliucija. Šiuo neramiu metu…
2017 m. Nr. 7 / Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą…
2017 m. Nr. 5–6 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų.
2017 m. Nr. 5–6 / Ramónas Gómezas de la Serna (1888–1963) – ispanų rašytojas ir žurnalistas, viena esminių avangardo figūrų. Daugiau nei šimto įvairių žanrų (romanų, novelių, apsakymų, straipsnių, pjesių ir gregerijų) knygų autorius.
2017 m. Nr. 5–6 / Biografinio romano fragmentai / Ilgėjo pavasario vakarai. Vėliau temdavo. Paaugliai lėkdavo laukan spardyti sviedinio, slėpynes žaisti buvo jau per dideli. Kompanija mišri – mergaitės, berniukai, visi kaimynai, bendramoksliai.
2017 m. Nr. 5–6 / Gali paverkti, tarė ji, gali paverkti, jei nori, nieko čia tokio. Tačiau jis net nesujudėjo. Tas vaikas, berniukas neįtikėtinai baltais, baltutėliais kaip žirgo karčiai plaukais, tikrai buvo keistas.
2017 m. Nr. 5–6 / Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų…
2017 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas / Ši knyga nėra Didžiosios Demokratinės Revoliucijos, pražudžiusios komunistinę imperiją, analizė. Joje taip pat nebus aiškinama, kodėl turėjo taip atsitikti.
2017 m. Nr. 4 / Prieš apsigindama disertaciją ji ežiuku nusikirpo plaukus ir suko galvą, kaip nudažyti tai, kas liko. Kirpėjas lenkas nesistebėjo ir nepatarinėjo. Tik sudėjo jos geltonai blizgančius kaip nušveistas žalvaris plaukus…
2017 m. Nr. 3 / Leïla Slimani (g. 1981) – iš Maroko kilusi prancūzų rašytoja, kuriai 2016 m. už antrąjį romaną „Lopšinė“ skirta Goncourt’ų premija. L. Slimani yra penktoji moteris, per pastaruosius dvidešimt metų gavusi šią premiją…
2017 m. Nr. 3 / Iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė / Nors E. Ionesco dramos laužė visas psichologinio ir realistinio teatro taisykles, pats autorius jas laikė realiomis, kaip realus yra mūsų gyvenimo absurdas.
2017 m. Nr. 3 / Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius / Aš lioviausi žiūrėjęs televizorių. Lioviausi staiga, galutinai, visas laidas, net sportą. Tai atsitiko daugiau kaip prieš pusmetį, liepos pabaigoje, išsyk pasibaigus Tour de France.
2017 m. Nr. 2 / Iš armėnų k. vertė Marytė Kontrimaitė / Dabar sunku būtų pasakyti, kuris pirmas pamatė, kuris nugirdo, kuris ėmė šnekėti. Kažkuriam vieną žiemos naktį pasirodė, kad jį šaukia…
2017 m. Nr. 2 / Lova, kurioje gulėjo Leila, buvo tokia, kaip ir įprasta ligoninėse. Gelstelėjusi patalynė, pakelti metaliniai kraštai nusilupinėjusiais dažais, kiekvienam sakantys, kad ne tu čia pirmas…
2017 m. Nr. 2 / Romano fragmentai / Kvapas jau jaučiasi, jaujaučiasi yra stiliaus klaida, klaidų čia negali būti. Dar palaukim, o paskui reikės nepersistengti su trąšomis ir trumpinti dieną.
2017 m. Nr. 1 / Romano fragmentai / Pasislėpusi dvimetrinės tujos šešėlyje, Kotryna stebėjo, kaip tolėliau, prie kapo duobės sustoję laidotuvininkai klausosi aukštu balseliu kažką bylojančio senutėlio kunigo.
2017 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių rašytojas ir literatūros kritikas, septynių knygų, daugiau nei šešių šimtų straipsnių ir esė apie literatūrą autorius. Turi internetinį tinklaraštį „Guntis Berelis vertina…
2017 m. Nr. 1 / Koks oras, ar jau nustojo lyti? Velniai žino. Dangų užtraukusi vienoda debesų masė, o pro plastikinius langus neprasiskverbia jokie garsai. Asfaltuota aikštė yra dar vienas debesis…
2016 m. Nr. 12 / Vertė Viktoras Rudžianskas / Anatolijus Krymas (Ukrainos prozininkas ir dramaturgas, rašantis rusų k.) gimė 1946 m. rugsėjo 2 d. Vinicoje, kur baigė aštuonias klases ir muzikos mokyklą.
2016 m. Nr. 12 / Tą popietę jachtoje jie plaukė keturiese – Agnė buvo jaukiai įsitaisiusi prie stiebo, Vytas sėdėjo už rumpelio, Uršulė – greta Vyto, o Jonas išsitiesęs gulėjo laivo priekyje ir spoksojo į dangų, kuris nieko gero nežadėjo.
2016 m. Nr. 12 / Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai. Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei.
2016 m. Nr. 12 / Romano fragmentai / Ankstesnis gyvenimas. Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro.
2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Hanna Krall – žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko. Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“
2016 m. Nr. 11 / Romano fragmentas / SS ir koncentracijos stovyklų šefo Hainricho Himlerio kabinetas buvo apstatytas baldais, pagamintais iš kalinių kaulų. Prabangus kilimas austas iš žmonių plaukų. Makabriški šviestuvai – kaukolės,
2016 m. Nr. 11 / Traukinys ūkteli, išpučia garą, valandėlę slenka be garso, paskui sukleketuoja, ratai trinksi per bėgių sandūras. Raudoni stoties pastatai vis greičiau lekia pro šalį. Plikai kirpti vaikinai žiūri į juos stovėdami, susigrūdę prie langų,
2016 m. Nr. 10 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda…
2016 m. Nr. 10 / Esu Zylutė ir keičiu lizdą du tris kartus per metus. Kodėl – nežinau. Man dažnai sako, kad dėl to, jog esu Zylė, – iš tiesų, ir pati tuo pradėjau tikėti. Kas būtų, jei lizdo nekeisčiau, – irgi nežinau. Gal tiek ir užtenka man žinoti
2016 m. Nr. 10 / Gurkšnodamas bulgarišką vyną Kauno Velnių muziejaus rūsyje įsikūrusioje kavinėje „Kipšas“ galvojau, kad Lietuvos trispalvė ir Bulgarijos vėliava skiriasi tik viena spalva: mūsiškė – geltona, žalia ir raudona, o jų – balta, žalia ir raudona.
2016 m. Nr. 8–9 / Romano fragmentas. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas / Hanso Jacobo Christoffelio von Grimmelshauseno (1622–1676) romanas „Simplicijaus nuotykiai“, kurio ištrauka pateikiama
2016 m. Nr. 8–9 / Romano fragmentas. Jurga Žąsinaitė-Gedminienė – humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Gimė 1975 m. Rubikiuose, Anykščių rajone. 1993 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą.
2016 m. Nr. 8-9 / Lietuvių kalbos pamoka. Iš ryto, naujų bičiulių lydimi, apžiūrime San Paulą. Pasigrožime vaizdu nuo trisdešimt dviejų aukštų namo Avenida São João . Kaip Pietų Amerikoje įprasta – paminklai didvyriams, generolai ant žirgų…
2016 m. Nr. 7 / Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų. Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir…
2016 m. Nr. 7 / Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj…
2016 m. Nr. 7 / Man jau buvo treji, o gal net ketveri metai. Mudu su mama ruošėmės eiti į bažnyčią. Iki Pasvalio – basi, o ten, prie Svalios, nusimazgosime kojos, apsiausime bateliais ir pašte įmesim laišką į Ameriką. Barborai Rudakienei.
2016 m. Nr. 5–6 / Virš miesto kilo dūmų ir ugnies debesys, žmonės skubėjo į gaisro vietą, ten, kur pokšėjo į šalis lekiantys įkaitę šiferio gabalai. Nebijojo niekas, artyn veržėsi vyrai, rankose tebelaikydami nebaigtus gerti…
2016 m. Nr. 5–6 / Ištrauka iš romano. I. Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad šiandien eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, tad vakar, įsigyvenęs į ekraną…
2016 m. Nr. 5–6 / Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“ Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės…
2016 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Dailiausia moteris mieste. Kesė buvo jauniausia ir dailiausia iš penkių seserų. Apskritai dailiausia mergina visam mieste. Pusiau indėnė lanksčiu ir neįprastu kūnu
2016 m. Nr. 4 / Pastaruoju metu daug galvoju apie pinigus. Tarsi tai ką keistų. Nuspriegta nuorūka atsimuša į Madam Koko švarką ir nukrenta čia pat į balą. Šviesiaplaukis susilenkęs kažkam aiškina, kad jis turi kur nakvoti ir jo nereikia pasitikti
2016 m. Nr. 4 / Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas.
2016 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Džeimso daug kartų klausė, ar jis tikrai įsitikinęs, kad su visa firma ir šeima persikelti į Braitoną yra gera mintis, ir, jei iš pradžių jis dar truputį abejojo, tai dabar, sėdint Grovenoro kazino…
2016 m. Nr. 3 / Kiaulės galva / I. Iš dangaus krentantys žmonės / Beveik vidudienis. Autobusų stotelėje šalia bažnyčios stoviniuoja kelios maišais apsikrovusios moteriškės. Bažnyčia sena, medinė, menanti aštuoniolikto amžiaus pabaigą…
2016 m. Nr. 3 / – Na, frau Šneider, ar ruošiatės į maudynes? – virptelėjo ir profesoriaus balsas, ir pirštai, vos vos prisilietę prie jos alkūnės (o gal tai jos oda šiurptelėjo, paliesta per bliuzelės šilką?). Gerda grįžtelėjo…
2016 m. Nr. 3 / Buvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones…
2016 m. Nr. 2 / Ji tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos. Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas…
2016 m. Nr. 2 / Atsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo.
2016 m. Nr. 1 / Vertė Tomas Čepaitis / Išlaisvinti žmogų nuo artimo savo – argi ne toks yra progreso tikslas? Ir ar man rūpi žmonijos kančios bei džiaugsmai? Teisingai, visai nerūpi. Tad kodėl gi, sakykite, negaliu bent keliaudamas pabūti vienas?
2016 m. Nr. 1 / Dulkių spalvos žuvelės. Oktaedras. Dėl artėjančio lietaus. / „Artimiausia para bus dar šaltesnė, oras atvės net iki minus trijų laipsnių, tačiau išliks saulėta.“ Radijo pranešėjas maloniu balsu informuoja apie būsiančius atmosferos pokyčius
2016 m. nr. 1 / Vis dar gulėdamas-miegodamas-budėdamas-sapnuodamas-nerimaudamas po truputį prisiverti grįžti į tikrovę ir pirmiausia pajunti savo kūną. Pirmiausia pagalvoji apie kūną kaip apie kažką svetimą
2015 m. Nr. 12 / Kaip visada – sėdi gale stalo ir žiūri į senkantį gėlėtą kavos puoduką. Šį pavasarį ji vėl nusprendė visus apdovanoti megztiniais, kad vasarą neperšaltume.
2015 m. Nr. 12 / Iš bosnių k. vertė Laima Masytė / Lidija Pavlović-Grgić – bosnių rašytoja, publicistė, žurnalistė. Gyvena ir dirba Sarajeve. Apsakymų rinkinys „Kišne kapi u piščevoj luli“ išrinktas geriausia 2011 metų debiutine prozos knyga.
2015 m. Nr. 12 / Iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė / „Pasakas išdykusiems vaikams“ žymus prancūzų poetas, kino scenaristas Jacques’as Prévert’as parašė 1947 m., kai Europa tik pradėjo tiestis po išgyventų dramų…
2015 m. Nr. 11 / Živka vis klausė, kur mano violončelė, kur mano violončelė, bet ieškojo nuėję, kelis kartus visą miškelį išvaikščiojo – nėr. Jeigu ir rado kas, tai pasiėmė, kur dabar surasi. išku, kad kas nors paėmė, juk geras, gražus daiktas.
2015 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė / Aivaras Kliavis (g. 1953) – vienas produktyviausių šių dienų latvių prozininkų ir žurnalistų.
2015 m. Nr. 11 / Jau sakiau, kad laikas čia, tamsoje, teka kitaip. P. pirštai buvo gana ploni, ranka gulėjo delnu į apačią, mačiau mažojo pirštelio nagą – pačiame jo viršuje baltavo dėmelė. Kaip nedidelė snaigė. Jis sakė, kad pamatysiu sniegą.
2015 m. Nr. 8–9 / Miesto pakraščiuose liaunesni paskalų liežuviai, išmuštų dantų garbė. Batonų pora lūkuriuoja savo maršruto keleivinės. Baltarusiško balzamo juoduma užtvindo penktadienio vyzdžius. Čionykštis vėjūkštis nutvėrė šviežią šiukšlę.
2015 m. Nr. 7 / Dvi minutės po vidurdienio. Danutė įžengia į erdvų liftą veidrodinėmis sienomis ir paspaudžia mygtuką „6“. Lipdukas skelbia, kad ji atsidurs agentūroje „Vidmerta“. Kol liftas nerangiai ir lėtai kyla į viršų, ji apžiūrinėja save veidrodyje.
2015 m. Nr. 7 / Liucija, prikandusi šypsenėlę, ėmėsi skaityti komentarų. Žinojo, kad dauguma bus tūžmingų, bet žinojo ir tai, kad visos paniekos, pykčio, pasi bjaurėjimo strėlės jai suteiks tik jėgų.
2015 m. Nr. 7 / storija prasidėjo gilią 1996-ųjų liepos 17-osios naktį, kai, užsidarius kavinei, Z. S. su panele kaip tyčia atsidūrė tamsutėliame parke, ir jį, gerokai įkaušusį, ūmai užvaldė mintis, kad Magdaleną reikia užlaužti tiesiog čia.
2015 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Januszas Rudnickis (g. 1956) – lenkų prozininkas, eseistas. Už veiklą „Solidarume“ buvo internuotas. 1983 m. emigravo į Hamburgą, ten studijavo slavistiką ir germanistiką.
2015 m. Nr. 5–6 / Tą dieną Mindaugas Vaitonis rašė neskubėdamas, smulkiomis raidėmis, čia palinkdamas prie popieriaus lapo, čia atsitiesdamas, beveik po kiekvieno sakinio žvilgteldamas pro ryto langą, už kurio aušo pilkšvas lapkričio dangus.
2015 m. Nr. 5–6 / Stojo tyla. Kas tokia kvailyste patikės? Joks vaikas per Velykas taip nedaro. Tuo labiau Andrius – drovuolis. Argi vogs? Nejaugi Viktorui apsimoka meluoti net tada, kai niekas jo melu netiki? Gal mano, kad vis dėlto kas nors ims ir patikės?..
2015 m. Nr. 4 / Kai sudegė Artūras L., kažkas pasirūpino vargano jo būsto langą užtaisyti juoda plastikine plėvele. Bet pirmiau degesėje apsilankė policininkai, čionykščio laikraščio fotografas, benamiai.
2015 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Markas Sosičius (g. 1958 m. Trieste, Italija) – slovėnų rašytojas ir režisierius; baigė Zagrebo teatro ir kino akademiją. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje.
2015 m. Nr. 4 / Staigi liga prispaudė Praną prie lovos. Gydytojas, ilgai nesvarstęs, diagnozavo gripą, nes tą žiemą gripo epidemija žmones guldė kaip javus. Todėl Pranas, dieną išsidrunėjęs lovoje, naktį neužmerkdavo akių.
2014 m. Nr. 3 / Dabar manyje visa tiek suskaldyta, sutrupinta ir išdeginta, kad aš – kaip dykuma be menkiausios oazės ir be miražų. Dabar aš galiu plaukti iki paties horizonto: to, ką regi, nebūti negali.
2014 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Kanadiečių rašytoja Alice Munro, pernai tapusi Nobelio premijos laureate, gimė 1931 m. Ontarijo provincijoje. Retas atvejis, kai rašytojas gauna tokį aukštą įvertinimą už apsakymus.
2012 m. Nr. 2 / Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa / Gimtojoje Vengrijoje nemadingu rašytoju vadinamas László Krasznahorkai jau po pirmo romano „Šėtoniškas tango“ (1985) sulaukė nedidelio, bet ištikimo skaitytojų būrio.
2011 m. Nr. 11 / Vakar grįžtu iš Kauno. Važiuoju pro šlamančius medžius. Ir taip jaučiu, kad mano buitis jau pasibaigusi.
Mūsų nesiangažavimas – begalinis nuovargis, pilietiškumo sunykimas, anarchizmo ir bejėgiškumo filosofija.
2008 m. Nr. 3 / Mane tardė keli skirtingi tardytojai: vienas norėjo, kad prisipažinčiau, o kitas – kad pateikčiau alibi. Negalėjau įtikti nė vienam. Tempiau laiką, norėjosi gerti, galvojau, kai mane išleis, lauke jau bus pavasaris.
2007 m. Nr. 11 / Imre Kèrtészas – vengrų rašytojas. 1944–1945 kalėjo Osvencimo ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose. 1948–1951 dirbo žurnalistu Budapešte. Vėliau tarnavo armijoje, dirbo gamykloje. Nuo 1953 profesionalus rašytojas.
2007 m. Nr. 4 / Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė / Šatrijos Raganos novelė „Joninių naktis“ – vienas pirmųjų jos prozos kūrinių, parašytas lenkiškai 1897 m. Jis išsiskiria itin atviru autobiografiškumu.
2005 m. Nr. 1 / Vertė Jurga Katkuvienė / Atvykau į Komalą, nes man sakė, kad čia gyvena mano tėvas, toksai Pedras Paramas. Taip man sakė motina. Ir aš jai pažadėjau, kad kai ji mirs, nuvyksiu su juo susitikti. Tai patvirtindamas…
2005 m. Nr. 1 / Vasaros šiluma mane varo iš proto. Margi žiedai ir tas šurmulys už langų ir balkonuose. Tu pasistiebusi skaidriomis akimis stebi gyvus ir negyvus kito namo balkonus. Žvelgi į uždangstytus ir apdangstytus langus.
2005 m. Nr. 1 / Kas aš esu? Iš kultūrologų manipuliacijų tapatybės klausimu. Pasidarė tylu lyg kape. Matyt, juodos pragaro žiotys bus pamažu, tyliai atsivėrusios ir kažkokie dvasių sparnai tą nurimusį senelį bus atsargiai…
2004 m. Nr. 12 / Įjojęs į miestą, kunigaikštis Boguslavas apsistojo dideliame mediniame name, kurį nuomojo kunigaikštienė Marija Lupu. Po pietų giminaičiai svetainėje liko vieni.
2004 m. Nr. 12 / Parkas buvo senas, su storais šimtamečiais medžiais, daugiausia klevais, liepomis ir guobom, su siaurom ir ūksmingom alėjom, su mediniais suoliukais po tankiomis medžių lapijomis, su granito statulomis…
2004 m. Nr. 12 / Boguslavas nuėjo prie langelio ir užsidegė cigaretę. Prorečiais tyliai keikėsi. Jo ir Marijos meilės ryšys y~ra. Pasitikėjimas vienas antru buvo per silpnas. Jos priklausomybė nuo sekso – per daug stipri
2004 m. Nr. 12 / Kai Boguslavas Radvila vėl aplankė Mariją, kunigaikštienė suruošė sutiktuvių pokylį. Pasikvietė pilies komendantą Henriką Vikeną su žmona, hofdamą Bertą ir savo draugę Levutę Liubeneckienę.
2004 m. Nr. 12 / Balandžio dvidešimt penktoji. Suėjo lygiai dvidešimt metų, kai jiedu susipažino. Kas atsitiko prieš dvidešimt metų?„Never complain, never explain.“7„Senojoj pasagoj“ jiedu pavakarieniavo, išgėrė vyno
2001 m. Nr. 2 / Vertė S. Sabonis / Tai buvo paprastas nuošaly stovintis senas namas Žižkove. Broužekas lipo tamsiais laiptais, kaip visada tvirtu žingsniu, juk reikalas buvo labai paprastas, tik stebino, kad tie žmonės taip kvailai elgiasi.
1999 m. Nr. 8–9 / Iš prancūzų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė / „Apie skaitymą“ – tai 1905 metais parašyta Marcelio Prousto tekstas savotiškai paruošia skaitytoją romanų ciklui „Prarasto laiko beieškant“.
1993 m. Nr. 5 / Manęs dažnai prašo parašyti ką nors proza, pasamprotauti ar protingai atsakyti į kokius nors protingus klausimus. Keista, bet daug pakenčiamai išprususių žmonių mano, kad poetas…
1993 m. Nr. 1 / Iš čekų kalbos vertė Vytautas Visockas / Mano didis ir mylimas mokytojau, brangus Aristoteli!
Ilgai, labai ilgai jums nerašiau, bet, kaip žinote, buvau pernelyg užsiėmęs karo reikalais…
1992 m. Nr. 3 / Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas / Nežinau, nebėra net prasmės dar sykį klausti, ar vienu tarpu buvai išėjusi, ar tu trinktelėjai durimis išeidama kaip tik tuo metu, kai kritau į užmirštį, ir gal todėl noriu tave paliesti…
1991 m. Nr. 10 / Mano gyvenimas yra daugiau man nebereikalingas, ir aš galiu pasirinkti mirtį: ne mirtis bet aš mirtį, kaip lygus su lygiu.
1991 m. Nr. 8 / Vadinasi, estetinis kategoriško pritarimo būčiai idealas yra toks pasaulis, kuriame šūdas paneigtas ir visi elgiasi tarsi jo nė būt nebūtų. Toks estetinis idealas vadinamas kiču.
1991 m. Nr. 7 / Meilė prasidėjo vėliau: jai pakilo temperatūra, ir jis nebegalėjo išvaryti jos lauk, kaip išvarydavo kitas moteris. Klūpojo prie jos patalo ir įsivaizdavo, kad ją kažkas pasroviui pasiuntė jam kraitelėje. Jau minėjau, jog metaforos pavojingos.
1991 m. Nr. 6 / Tuo metu Tomas dar nežinojo, kokios pavojingos esti metaforos. Metaforomis nepatartina žaisti. Meilė gali užgimti iš vienut vienos metaforos.