literatūros žurnalas

Tomas Vaiseta. Į juodąją bedugnę

2015 m. Nr. 10 / Natūrali dienos šviesa viduje visada atrodo kaip netyčia išpilto alaus bokalo bala, kurią netrukus nušluosto kruopšti padavėjos ranka, ir kai lieka paskutiniai lašai, ją ima keisti dirbtinė gintarinė šviesa…

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Vytautas Almanis. Antrasis žemgalių išėjimas

2020 m. Nr. 5–6 / „Antrasis žemgalių išėjimas“ – kronika apie žemgalių, palatvijo žmonių, gyvenimą. Pirmą kartą žemgaliai išėjo iš savo žemių 1290 metais, kai susirinkę Sidabros pilyje (netoli Joniškio) nutarė, jog skelbia savo valstybės pabaigą.

Vilius Jakubčionis. Sanatorija

2020 m. Nr. 5–6 / Kęstutis įsmeigė į jį akis, bet vėl susilaikė. Abu dar kurį laiką pabuvo prie tvoros ir galop nusprendė grįžti. Nebuvo ką čia daugiau svarstyti – dangus temo, kiemas tilo, o sanatorijoje slaugės jau degė šviesas.

Daina Opolskaitė. Miške

2020 m. Nr. 5–6 / Ir staiga pasukęs kairėn vos nesuriko iš netikėtumo. Žmona sėdėjo čia pat, vos už penkių žingsnių, atsukusi jam nugarą, gobiama dviejų žemaūgių eglaičių. Greta jos kojų stovėjo apytuštė pintinė, regis, nedaug tepririnko.

Laura Sintija Černiauskaitė. Dvi novelės

2011 m. Nr. 12 / Nuo upės kilo rūkas, kaip išprotėjusios čiulbėjo lakštingalos, apsunkę medžių kupolai dar miegojo, gaivi vėsa kandžiojo jos nuogas blauzdas. Ji kvaito nuo laisvės kvapo, kaip ir kiekvieną sykį, kai iš kur nors bėgdavo.

Jurga Tumasonytė. Remontas

2020 m. Nr. 4 / Gaila pagalvojus, kad tas šešetas iš pirmo žvilgsnio sveikų vaikų nešiojo nesveikus genus. Kartais prisimenu juos – feisbuke radau mergaitę, vardu Viktorija. Nusidažiusi šviesius plaukus juodai, išsipešiojusi plonyčius antakių lankus.

John Fante. Banker Hilio svajonės

2020 m. Nr. 4 / Dženiferės Lavleis apsakymui sutvarkyti užtrukau tris dienas. Jos pateikto rankraščio apimtis buvo trisdešimt puslapių. Man viską peržiūrėjus liko maždaug pusė tiek. Iš tiesų apsakymas nebuvo toks jau blogas, labiausiai jį gadino…

Danielius Mušinskas. Liga

2020 m. Nr. 4 / Sesuo Jonė neša baltą gėlę, kuri žydi mano brolio Antano akyse. Ne, aš nieko nenoriu užmiršti – ir tų numindžiotų agrastų krūmų, ir akmens, pavasarį iškasto iš juodos žemės. Aš noriu atsiminti viską.

Kazys Saja. Raitas ant ožio

2020 m. Nr. 3 / Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“.

David Park. Spąstai

2020 m. Nr. 3 / Tėvas paraudusiomis akimis atsistojo, sugniaužė kumščius, atrodė, kad kiek, ir trenks. Jau žiojosi kažką sakyti, bet žodžiai taip ir ištirpo neištarti. Staiga jis pasisuko ir nužirgliojo namo.

Regimantas Dima. Dviratis aliuminio rėmu

2020 m. Nr. 3 / Policija, teismai, baudos, advokatai – ūmai atitoko Končius. Treji arba ketveri metai tampymosi po teismus. Jis tą jau žinojo. Tūkstančiai pinigų velniop.

Rolandas Rastauskas. Venecija tiesiogiai

2020 m. Nr. 3 / O Vilniuje jau augo ir jų pačių vaikai, kurie po studijų tikruosiuose Vakaruose drausmingai pasuko gimdytojų pramintu taku – minėtąją reklamos firmą aštuoniukė netruko perleisti savo atžaloms. Tik biuro patalpas senamiestyje netoli…

Bettina Spoerri. Greitesnis už šviesą

2020 m. Nr. 2 / Bettinos Spoerri premijuotas kūrinys – subtili, nedaugžodžiaujanti apysaka, šiuolaikiniams paaugliams artimomis realijomis kalbanti apie pirmąsias brendimo ir supratimo, kad gyvenimas yra trapus, patirtis.

Andrius Jakučiūnas. Ką mes nužudėme

2020 m. Nr. 2 / Kai nusileido žemyn, Alexo mašina jau stovėjo kieme; ištiesinęs nugarą ir nepaleisdamas iš rankų vairo jis lėtai kramtė grūdų batonėlį. Skambėjo kjūrai. Ant priekinės sėdynės mėtėsi kažkoks raudonas skuduras – tai buvo kalėdinė nykštuko…

Algimantas Čekuolis. Vištų kunigaikštis

2020 m. Nr. 2 / Abu patylėjo. Tada žmonės mokėdavo patylėti. Žinojo – vėl Vengrija. Antrą kartą. Čekoslovakija – irgi antrą kartą. Ir Lenkija – trečią kartą. Lietuva savitai – „Baltijos keliu“. Baime ir krauju suklijuota sistema byrėjo.

Jaan Kross. Lyno akrobatas

2020 m. Nr. 1 / Kaip vienas jaunikaitis – jo drabužiai tebedvelkia kirtimų dūmais, juntamais net sloguotoms nosims, – netikėtai atsiduria vidury kilmingų ponų kortavimo kambario ir mato lošimą, kai ant kortos statomos ištisos provincijos…

Lina Simutytė. t.A.T.u.

2020 m. Nr. 1 / Dėdės Roberto CD kolekciją sudarė pačių įvairiausių atlikėjų ir kompozitorių kompaktai. Vakarais, kai keltas iš Vokietijos su naudotais baldais ir padėvėtais drabužiais prisišvartuodavo Klaipėdos jūrų uoste…

Sandra Bernotaitė. Vyrai be ateities

2019 m. Nr. 12 / Lietuvių prieteliai vyptelėjo ir nepasakė nieko, nutarę, kad klausimas buvo retorinis. Va būtų dabar šalia tas iš lovos nekilęs Miškinis, jis ką nors būtinai atsakytų. Ir dar nežinia, kaip čia viskas pakryptų dėl tokių pagirių.

Anja Mugerli. Du apsakymai

2019 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Anja Mugerli – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką…

Monika Baltrušaitytė. Maumedžio melas

2019 m. Nr. 12 / Gintarė atrodė, švelniai tariant, suglumusi – taip, lyg nežinotų, juoktis čia dabar ar verkti, lyg būtų nusipirkusi arbūzų sėklų, o išdygo ridikai. Ir apskritai, po galais, kur tie Kuršėnai? Kuršių nerija ir Kuršėnai skamba panašiai, bet…

Greta Musteikienė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 11 / Bet dabar ji ir vėl numirė. Šį kartą ją palaidos tinkamai. Ne miesto kapinėse, o čia. Atsiklaupęs ėmė pirštais gremžti drėgną rupų smėlį. Vėjas išpūtė jo striukę lyg parašiutą. Gana. Paguldė batelį duobės dugne ir kurį laiką tiesiog žiūrėjo.

Michail Bulgakov. Jaunojo gydytojo užrašai

2019 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas / Baigęs medicinos kursą Kijevo universitete, Michailas Bulgakovas (1891–1940) apie pusantrų metų dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje…

Herkus Kunčius. Kolūkio pirmininkas Palangos kurorte

2019 m. Nr. 11 / Išvargintam nesibaigiančio socialistinio lenktyniavimo kolūkio pirmininkui Vytautui vieną dieną it deguonies prireikė poilsio. Žinoma, visuotiniame kolūkio susirinkime iš prezidiumo jis it užsispyręs vaikas atsikalbinėjo…

Thomas Ligotti. Chemikas

2019 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas / Thomas Lgottis (g. 1953) – amerikiečių rašytojas, tituluotas „geriausiai saugoma šiuolaikinės siaubo literatūros paslaptimi“, o dauguma kritikų priskiria jį prie filosofinio siaubo rašytojų.

Birutė Jonuškaitė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 10 / Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei…

Sergejus Kanovičius. Paukščių Tako šukės

2019 m. Nr. 12 / Rašau eilėraščius, esė ir noveles. Rašydamas stengiuosi būti iki galo nuoširdus, visų pirma sau. Šiuo metu didesnę laiko dalį skiriu muziejaus „Dingęs Štetlas“ kūrimui Šeduvoje, šiam projektui vadovauju.

Guzel Jachina. Mašalėlis

2019 m. Nr. 8–9 / Vertė Jurgita Jasponytė / Staiga aukštai priekyje virptelėjo silpna šviesa. Mašalėlis su triguba jėga puolė darbuotis rankomis ir kojomis, ropšdamasis išėjimo link. Ieškodamas vietos kitam žingsniui, pažvelgė žemyn.

Jokūbas Šemetulskis. O tada užmigau

2019 m. Nr. 8–9 / Jokūbas Šemetulskis gimė 2000 m. Vilniuje, šį pavasarį baigė Vilniaus licėjų. Publikuojamas apsakymas šių metų respublikiniame jaunųjų filologų konkurse laimėjo pirmąją vietą už prozą.

Edmundas Janušaitis. Vileišio aikštė – šnabždesių ABC

2019 m. Nr. 8–9 / Norėčiau iš naujo sukurti pasaulį. Tuomet pasijusčiau nors šiek tiek saugesnė. Nereikėtų bijoti šviesos, vakarais drebančiomis rankomis užtraukti langų užuolaidų, pirštais lytėti medžių iki pat horizonto.

Gasparas Aleksa. Baik cirkus, Cvirka!

2019 m. Nr. 8–9 / Petro Cvirkos asmenybė mane domina nuo vaikystės. Brendau aplinkoje, kurioje lankydavosi rašytojas. Gyvi liudininkai, sutikti ne vien Klangių, Antkalnės, Kalvių kaimuose, bet ir Vilniuje, papasakojo daug įdomių faktų apie jo gyvenimą.

Jaroslavas Melnikas. Adata

2019 m. Nr. 7 / Jis sėdėjo ant drėgno rąsto. Naktį palijo, bet dangų jau dažė rausvas saulėtekis. Vėsa netrukus užleis vietą šilumai, bus rūkas, pagalvojo. Tai geras ženklas. Be to, tokiu paros metu čia nieko nesutiksi.

Marie Luise Kaschnitz. X diena

2019 m. Nr. 7 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Marie Luise Kaschnitz (1901–1974) – vokiečių poetė, novelistė, romanistė, eseistė, radijo pjesių ir autobiografinės prozos autorė. Kūrybai būdingas humanizmas ir egzistencialistinis mąstymas, melancholijos, gailesčio, gedulo, gilaus skausmo patirtys.

Jurgita Balčiūnienė. Puantas

2019 m. Nr. 5–6 / Bėgdama per kiemą ant saulės nutvieksto tako pastebėjo kai ką neįprasta. Ketino TAI tiesiog peršokti, bet staiga sustojo it įbesta. Pasilenkė. Iš prasegto krepšio iškrito baltas puantas ir pasislėpė peraugusioje žolėje.

Aleksej Apuchtin. Tarp mirties ir gyvenimo

2019 m. Nr. 5–6 / Iš rusų k. vertė Gytis Lukšas / Rusų poetas ir prozininkas Aleksejus Apuchtinas gimė 1840 m. lapkričio 15 d. kilmingų dvarininkų šeimoje. Amžininkai pranašavo jam Aleksandro Puškino šlovę.

Danielius Mušinskas. Fasadai ir skeveldros

2019 m. Nr. 5–6 / Tankiu žingsniu jis skuba šaligatviu, atrodo, nė vieno nemato. Ir jo niekas nemato – tokio mažo ir pilko. Liūdna, žinoma. Bet niekas neverkia. Visi žingsniuoja pro šalį, kas galvą aukštai iškėlęs, kas šiaip.

Vladas Kalvaitis. Cesilijus ir Secilijus

2019 m. Nr. 5–6 / Šiemet birželį švenčiame devyniasdešimtąsias prozininko ir poeto Vlado Kalvaičio metines, kurių jis pats taip ir nesulaukė. Jo kambarėlyje su langu į Tytuvėnų vandenis tebeguli paskutiniųjų gyvenimo metų rankraščiai.

Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

Thomas De Quincey. Anglo opijaus mėgėjo išpažintis

2019 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Saulius Repečka / Thomas De Quincey’is (1785–1859) – talentingas anglų žurnalistas, vertėjas ir eseistas, viešai prisipažinęs apie priklausomybę nuo opijaus buvo visuomenės negailestingai pasmerktas.

Romas Gudaitis. Nemurienė ir sūnaitėlis jos Nemura. Novelė

2019 m. Nr. 4 / Važiuoju andai pro Ąžuolų Būdą, pro kapines pušyne. Sustabdo mane Nemurienės skepetaitės baltumas. Sulinkimas lig žemės. Sulaiko jos žiurstas, kauptukai…

Eglė Marija Frank. Pasimatymas

2019 m. Nr. 4 / Suaugusiųjų delnai – šilti ir glebūs arba lediniai kaip lavonų, drėgni ir prakaituoti, jai nebuvo atgrasūs – tiesiog ji nesuprato, kodėl turėtų leisti save liesti, nenorėjo liesti kitų, būti kokios nors bendruomenės dalimi…

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Jurga Tumasonytė. Karalystė

2019 m. Nr. 3 / Aukštas kumptelėjęs vyras pasitrynė uodų sugeltą šoną ir švelniai pašaukė mergaitę, spėriai renkančią į glėbį šakas. „Užteks“, – pasakė rišdamas nemenką krūvą virve.

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

Nora Ikstena. Du apsakymai

2019 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Latvių prozininkės Noros Ikstenos (g. 1969) kūrybinį kelią ženklina šešiolika knygų, jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, estų, lietuvių, danų, švedų ir kitas kalbas.

Almis Grybauskas. Trys novelės

2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.

Dalija Jurgutytė-Kiliesienė. Keturios novelės

2019 m. Nr. 2 / Noriu rašyti, noriu kalbėti – ne visiems, tik tiems, kurie, žinau, gali suprasti, bet rašyti negaliu, kaip negaliu ir sugaudyti minčių. Trukdo toks banalus, nesibaigiantis skausmas…

Aidas Jurašius. Judas

2019 m. Nr. 2 / Maša man patiko beveik iškart. Atvažiavo iš kito miesto Kalėdų išvakarėse paskutiniu autobusu, beveik nieko apie mane nežinodama, suvokdama, kad veliasi į pavojingą avantiūrą,

Harry Mulisch. Išrinktasis

2019 m. Nr. 2 / Iš nyderlandų k. vertė Arvydas Tamošaitis / Harryʼis Mulischas (1927–2010) – žymus Nyderlandų rašytojas, vienas iš XX a. Nyderlandų literatūros „Didžiojo trejeto“. Jis būdavo minimas tarp galimų Nobelio premijos laureatų.

Karen Blixen. Atsiskyrėliai

2019 m. Nr. 1 / Iš danų k. vertė Ieva Toleikytė / Baronienė Karen Blixen (1885–1962) – legendinė figūra danų literatūroje. Ji kūrė universalias, dažnai fantastinius kontūrus įgaunančias istorijas bei mitus apie savo pačios asmenybę ir gyvenimą.

Donaldas Kajokas. Cirkas

2019 m. Nr. 1 / Stengdamasis kuo labiau nuvarginti kūną, kad naktį panirtų į gilų, be vaizdinių miegą, Gabrielius kiauras dienas sukdavo ratus po miestelį ir jo apylinkes. Sykį, patraukęs į paežerę…

Saki. Sredni Vaštar

2018 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas / Saki slapyvardžiu pasirašinėjo Hectoras Hugh Munro – škotų rašytojas ir žurnalistas. Šį vardą jis pasiskolino iš vieno senovės persų poeto Omaro Chajamo rubajatų personažo.

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis. Romano fragmentas (Pabaiga)

2018 m. Nr. 12 / Jis nekantravo likti vienas su savo paslaptimi ir dešrainio išėdomis. Paspaudė jai ranką – minkštai, bet taip skubriai, jog Šarlotei kilo jausmas, kad kažkas grybštelėjo jos pirštus bedante burna.

Jaan Kaplinski. Ta pati upė

2018 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – žymus estų intelektualas, filosofas, rašytojas, vertėjas. Nuo jaunystės J. Kaplinskis labiau domėjosi ne tiek estų, kiek pasauline, kitakalbe poezija, ypač Rytų…

Algimantas Čekuolis. Kur velnias nenešioja

2018 m. Nr. 11 / Virš jos dunksojo perskilęs kalnas. Toks status, kad net krūmai ant jo neaugo. Tačiau buvo ir keturi šimtai metrų jūros. Čia ji gili, dvidešimt septyni metrai.

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis

2018 m. Nr. 11 / Thomas atidarė duris atsainiai kaip šeimininkas (nors tai buvo Jūratės namai – kompanija dažnai rinkdavosi dideliame jos tėvų bute). Taip pat atsainiai jas uždarė, ir tada neįtikėtinai žvaliai – o tai rodė jo atsainumą buvus apsimestinį –

Eriks Ādamsons. Abakuko kritimas

2018 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Erikas Adamsonas (1907–1946) – poetas ir prozininkas, laikomas latvių literatūros klasiku. Gimė Rygoje, studijavo teisę, bet vėliau vertėsi rašymu bei vertimais.

Ramūnas Kasparavičius. Senatvės sidabras

2018 m. Nr. 10 / Kaip būna: ne laiku pradedi rašyti ir… Sumanymas, atrodo, buvo ir geras, ir protingas, ir didesnei apimčiai…
Bet… ne laiku pradedi rašyti užrašyti: liguistas menkas augalėlis, skurdukas…

Lina Simutytė. Visiškas pasveikimas yra mirtis

2018 m. Nr. 10 / Sulaukti pirmiausia įjungtų fontanų miesto aikštėse ir kiemuose. Naktų, jų aklumo, o tada jau kaitrų užmiesčiuose, per audras išmušančių elektros saugiklius.

Valdas Papievis. Ėko

2018 m. Nr. 10 / Tai štai: vasaros tingulys, vasara, atrodo, niekada nesibaigs. Medžių lapai žali, dar neruduoja, žolė irgi žalia, kartais ją gaivina šilti vasaros lietūs. Tinginystės palaima, kai, miesto ritmui lėtėjant, kraujo ritmas irgi lėtėja, kai, darbų lavinai atslūgus,

Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma

2018 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“

Birutė Jonuškaitė. Mylima, arba Ne, mylima. Mylimas, arba Ne, mylimas

2018 m. Nr. 8–9 / Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos: – Norite, kad sudegintume kartu? – Taip. – Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra… – O be dėklo? – Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima.

Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė

2018 m. Nr. 8–9 / Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.

Leonardas Gutauskas. Marija Magdalena. Pasakojimas

2018 m. Nr. 8–9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai.

Ivan Turgenev. Visagalės meilės giesmė

2018 m. Nr. 7 / Iš rusų k. vertė Gytis Lukšas / Šis Ivano Turgenevo (1818–1883) kūrinys, parašytą 1881 m., kai autoriui buvo belikę gyventi vos pora metų. Jis visiškai nepanašus į visa tai, ką rašytojas buvo sukūręs anksčiau.

Gailė Garnelytė. Ramybės diena

2018 m. Nr. 7 / Apsakymas / Bertas norėjo tiesiog ramybės dienos. Bet pasirodė, kad šitai įgyvendinti taip pat sunku, kaip laimėti Auksinį smuiko raktą prestižiniuose kasmetiniuose Kompozitorių sąjungos apdovanojimuose.

Audronė Girdzijauskaitė. Jis niekada nebuvo ištikimas

2018 m. Nr. 7 / Institute pasklido gandas, kad viena tokia keista būtybė smailu atsikišusiu smakru iš muzikinės komedijos kurso, kuris repetavo Džordžo Geršvino „Porgį ir Besę“, beprotiškai įsimylėjo Piotrą;

Renata Karvelis. Suicidinis aktas

2018 m. Nr. 5–6 / Esu Renata Karvelis (g. 1988), kilusi iš Šilalės rajono. Ieškojau Esmės erdviose universiteto auditorijose, tik liguistai traukė jo ankštų koridorių bedugnė tamsa. Ieškojau, kvėpuodama įkaitusiu oru valstybinėse institucijose, žvelgdama į

Monika Baltrušaitytė. Trys kilometrai

2018 m. Nr. 5–6 / Keisti būna tie žmonių pasirinkimai, vaikystėje dažnai pagalvodavo, o vieną kartą, ką šiandien kuo puikiausiai prisimena, netgi tiesiai šviesiai paklausė: „Kodėl ją vedei?“ Tąsyk senelis tik krenkštelėjo, gūžtelėjo pečiais, rodos, akimirką

Liutauras Degėsys. Metaromanas

2018 m. Nr. 5–6 / Svarbu nesusipainioti pačiam… nepradėti gyventi dviejų ar net trijų gyvenimų vienu metu. Man taip gaila tavęs – tavęs, apie kurį aš rašau, ir net ne rašau, o gyvenu tavimi. Matau, kaip tau pradeda drebėti rankos – iš įsiūčio, iš bejėgiškumo,

Georg Büchner. Lencas

2018 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / 20-ąją Lencas išėjo per kalnus. Sniegas ant viršūnių ir aukštumose, slėniuose žemiau – pilkos uolienos, žali plotai, uolos ir eglės. Buvo šlapia ir šalta, vanduo tekėjo uolomis ir sroveno per kelią.

Urmas Vadi. Premija

2018 m. Nr. 4 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Urmas Vadis (g. 1977) – estų rašytojas, žurnalistas, dramaturgas ir režisierius. 2002 m. baigė Talino pedagoginiame universitete radijo režisūros specialybę.

Vladis Spāre. Daniškas tabakas

2018 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Prozininkas ir leidėjas Vladis Sparė (g. 1953) baigęs Latvijos universitetą ir leidybos mokslus Suomijoje, įkūrė ir vadovavo vienai pirmųjų atkurtos Latvijos leidyklų „Atmoda“…

Stepas Eitminavičius. Vaikystės saugomas

2018 m. Nr. 4 / Žinojo, kad šis dvaras, kuriame jie dabar gyvena, ir miškas, ir laukai, ir ežerai – viskas buvo ponų Juodkų. – Geri žmonės, labai geri. Sūnus mokėsi Vilniuje…

John Fante. Kelias į Los Andželą

2018 m. Nr. 3 / Los Andželo uoste spėjau padirbėti daug kuo – mūsų šeima vertėsi vargingai, o ir tėvas buvo miręs. Pirmiausia, baigęs mokyklą, iškart įsidarbinau griovių kasėju. Kas vakarą nugarą geldavo taip,

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2018 m. Nr. 3 / Detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje Elvyra S. trisdešimt metų vedė rytinę mankštą. Visą tą laiką ji taikė savitą metodiką, turėjusią šioje srityje…

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

Kazys Saja. Dar ne visos paslaptys. Laumžirgis

2018 m. Nr. 3 / Po karo pabėgėlis, kilęs iš Vengalių kaimo, Amerikoj išleido kalendorių su savo piešiniais. Viename buvo pavaizduota Motina, mūsų tėvynė, su tautiniais drabužiais…

Tarmo Teder. Ąžuolyno Lyzė

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Tarmo’as Tederis (g. 1958) – vyresniosios kartos estų prozininkas, poetas ir kritikas. Nuo 1996 m. – Estijos rašytojų sąjungos narys. Išleido keletą romanų ir apsakymų rinkinių, parašė kino scenarijų.

Jūratė Baranova. Sakmė apie angelus

2018 m. Nr. 2 / Atsikėliau anksti. Kelias laukė tolimas. Eiti reikės dvi dienas. Pirmą parą keliausiu nuo Barzaikos iki Verchšalo. Ten pernakvosiu. Tada vėl į kelionę. Ir galiausiai antrą dieną pasieksiu Šalą.

Aidas Jurašius. Šv. Jurgio atlaidai

2018 m. Nr. 2 / Pagaliau atidardėjome į tą kaimą. Lipau iš galvas skarom apsigaubusių bobučių prigrūsto autobuso. Tiksliau, ne lipau, o buvau nešamas jų srauto.

Vytautas Almanis. Altajus iš kiemo pusės

2018 m. Nr. 2 / Mano žmona Julija kartais susinervina ir sako: – Ko tu visą laiką giedi apie tą Altajų, kad ten viskas gražu ir puiku – gėlynai, bitynai, vaistingos šaknys, sentikiai, kedrai ir meškos.

Nodar Dumbadze. Chazarula

2018 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Violeta Šoblinskaitė Aleksa / Nodaras Dumbadzė (1928–1984) – gruzinų literatūros klasikas, prozininkas. Rašyti pradėjo dar studijuodamas Tbilisio universitete. Debiutavo eilėraščiais, didelė jų dalis – vaikams.

Lena Eltang. Caras lieps tave pakarti

2018 m. Nr. 1 / Iš rusų k. vertė Adolfas Sirotka / Lena Eltang, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, – rusų kalba rašanti poetė ir prozininkė. Nuo 1991-ųjų gyvena mūsų šalyje, Vilniuje. Čia spausdinama naujausio jos romano „Caras lieps tave pakarti“ ištrauka.

Ieva Toleikytė. Pamėja, arba Pasakojimas apie kailį

2018 m. Nr. 1 / Mainais už kantrybę miestelis dovanojo man mįslę. Pačiame pakraštyje, mėlyno pušyno fone, apsupta beržų stovėjo mūsų kaimo šmėkla, apleistas alaus bravoras.

Paula Urbonaitė. Mano batuose šalta. Tvanas

2018 m. Nr. 1 / Batuose man kojos šąla net ir su vilnonėm kojinėm. Ryte apsimoviau dar šiltas, tik nuimtas nuo radiatoriaus, tačiau einant per sniegą batai peršlapo ir pirštai sustiro.

Julian Barnes. Kalbant atvirai

2017 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė / Julianas Barnesas (g. 1946) – žinomas šiuolaikinis anglų prozininkas, eseistas, 13 romanų autorius ir daugybės literatūrinių premijų laureatas, kurių bene svarbiausia – 2011 m. Bookerio premija.

Jurga Žąsinaitė. Kalifornietis

2017 m. Nr. 12 / Dangerutis prisimerkė, griebė už užpakalinių kojų pastirusį kiškį, akimoju apsuko špagatu, pakabino ant skersinio. Pro nosį ir akiduobes sunkėsi kraujas. Kapsėjo ten, kur ir reikia, tiesiai ant nukleipto bato…

Kazys Almenas. Zigmas apie Antaną (1938). Saliamonas Veliuonoje

2017 m. Nr. 12 / risimindami šiemet mus palikusį rašytoją Kazį Almeną (1935–2017), publikuojame porą iš jo paskutiniųjų apsakymų, kuriuos atsiuntė kūrėjo bičiulis Virgilijus Čepaitis.

Ana Nerkagi. Baltoji elninė šiurė

2017 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė / Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto…

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…

Laura Sintija Černiauskaitė. Broliukas

2017 m. Nr. 11 / Iš ryto viskas atrodys kitaip, liepžiedėli. Aš matau tave. Matau, kaip nuo tavęs atplyšta plonytė vaikiško miego luobelė; esi mergytė. Vaikas, pažįstantis tik dieną, bet štai nubudęs ne laiku. Tau nereikia šito matyti.

Viktor Pelevin. Mėlynas žibintas

2017 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Vytautas Stankus / Dėl degančio už lango žibinto palatoje buvo beveik šviesu. Šviesa krito kažkokia mėlyna ir negyva, ir jei ne mėnulis, kurį buvo galima pamatyti iš lovos smarkiai pasilenkus

Vytautas Girdzijauskas. Nepriklausomybės apsėstieji

2017 m. Nr. 10 / Romano-esė fragmentai / Baigus universitetą ir pabėgus iš Biržų (ten kartu su žmona privalėjo išvykti pagal paskyrimą), Vilniuje įsitvirtinti pavyksta ne iš karto – laikraščiuose ir žurnaluose darbuotojų…

Diana Gancevskaitė. Lota

2017 m. Nr. 10 / Apysakos fragmentas / Meluoja. Neskaitys. Stovi milijoną valandų eilėje, ir ką – tiesiog sprendžia sudoku? Koks skirtumas. Pats kaltas. Be reikalo išvis įsiūliau knygą. Man jos reikia labiau. Šiandien.

Audronė Girdzijauskaitė. Žiemos, vasaros ir kiti universitetai

2017 m. Nr. 8–9 / Atsiminimų romano fragmentas / Režisūros pamokos. Antrojo kurso antrajame semestre mums buvo leista, pasirinkus vieną režisūros kursų, lankyti ir stebėti to režisieriaus profesinius užsiėmimus….

Fiston Mwanza Mujila. Tram 83

2017 m. Nr. 8-9 / Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas / Fistonas Mwanza Mujila – Kongo Demokratinėje Respublikoje (nuo 1971 iki 1997 m. – Zairas) 1981 m. gimęs prozininkas, poetas, dramaturgas, šiuo metu gyvenantis Austrijoje…

Kęstutis Šapoka. Tvirti kaip geležis

2017 m. Nr. 8–9 / Žlobas ir Lauris išlipa Dobros Rados, ta prasme, Gerosios Vilties. Čia, keliolika metrų nuo trūliko stotelės, jau mindžiukuoja eilė į sausakimšą LAZą. Pagaliu per jėgą įsigrūda. Susitrombuoja taip, kad sunku įkvėpti ir iškvėpti…

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 8–9 / Štai jau antras mėnuo Lilė, garsaus profesoriaus duktė, svečiavosi kaime pas gimines. Ji universitete studijavo žurnalistiką. Lilė vaikščiojo po apylinkes, kalbino sutiktus žmones, kurie nuo jos tiesių klausimų šasteldavo…

Charlotte Perkins Stetson. Geltoni tapetai

2017 m. Nr. 7 / Vertė Ignas Beitsas / Tokie paprasti žmonės kaip Džonas ir aš labai retai kada gauna galimybę vasarą pagyventi rūmuose, paveldimuose iš kartos į kartą. Kolonijiniame dvare, protėvių valdose…

Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos: Leninas Vilniuje

2017 m. Nr. 7 / Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų lapkričio 7 dieną – Petrograde (Rusijoje) įvyko Vladimiro Iljičiaus Lenino (1870–1924) vadovaujama Didžioji Spalio revoliucija. Šiuo neramiu metu…

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai (tęsinys)

2017 m. Nr. 7 / Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą…

Lojze Kovačič. Daiktai iš vaikystės

2017 m. Nr. 5–6 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų.

Ramón Gómez de la Serna. Gregerijos

2017 m. Nr. 5–6 / Ramónas Gómezas de la Serna (1888–1963) – ispanų rašytojas ir žurnalistas, viena esminių avangardo figūrų. Daugiau nei šimto įvairių žanrų (romanų, novelių, apsakymų, straipsnių, pjesių ir gregerijų) knygų autorius.

Aldona Ruseckaitė. Dūžtančios formos

2017 m. Nr. 5–6 / Biografinio romano fragmentai / Ilgėjo pavasario vakarai. Vėliau temdavo. Paaugliai lėkdavo laukan spardyti sviedinio, slėpynes žaisti buvo jau per dideli. Kompanija mišri – mergaitės, berniukai, visi kaimynai, bendramoksliai.

Daina Opolskaitė. Grotos

2017 m. Nr. 5–6 / Gali paverkti, tarė ji, gali paverkti, jei nori, nieko čia tokio. Tačiau jis net nesujudėjo. Tas vaikas, berniukas neįtikėtinai baltais, baltutėliais kaip žirgo karčiai plaukais, tikrai buvo keistas.

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 5–6 / Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų…

Ephraim Kishon. Pasaulis nedėkingas

2017 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas / Ši knyga nėra Didžiosios Demokratinės Revoliucijos, pražudžiusios komunistinę imperiją, analizė. Joje taip pat nebus aiškinama, kodėl turėjo taip atsitikti.

Algimantas Čekuolis. Zygfrid, moteriškas vardas

2017 m. Nr. 4 / Prieš apsigindama disertaciją ji ežiuku nusikirpo plaukus ir suko galvą, kaip nudažyti tai, kas liko. Kirpėjas lenkas nesistebėjo ir nepatarinėjo. Tik sudėjo jos geltonai blizgančius kaip nušveistas žalvaris plaukus…

Leïla Slimani. Lopšinė

2017 m. Nr. 3 / Leïla Slimani (g. 1981) – iš Maroko kilusi prancūzų rašytoja, kuriai 2016 m. už antrąjį romaną „Lopšinė“ skirta Goncourt’ų premija. L. Slimani yra penktoji moteris, per pastaruosius dvidešimt metų gavusi šią premiją…

Eugène Ionesco. Pasakos vaikams iki trejų metų

2017 m. Nr. 3 / Iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė / Nors E. Ionesco dramos laužė visas psichologinio ir realistinio teatro taisykles, pats autorius jas laikė realiomis, kaip realus yra mūsų gyvenimo absurdas.

Jean-Philippe Toussaint. Televizija

2017 m. Nr. 3 / Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius / Aš lioviausi žiūrėjęs televizorių. Lioviausi staiga, galutinai, visas laidas, net sportą. Tai atsitiko daugiau kaip prieš pusmetį, liepos pabaigoje, išsyk pasibaigus Tour de France.

Vahagn Grigorian. Orvaizdis

2017 m. Nr. 2 / Iš armėnų k. vertė Marytė Kontrimaitė / Dabar sunku būtų pasakyti, kuris pirmas pamatė, kuris nugirdo, kuris ėmė šnekėti. Kažkuriam vieną žiemos naktį pasirodė, kad jį šaukia…

Rasa Aškinytė. Apie Leilą

2017 m. Nr. 2 / Lova, kurioje gulėjo Leila, buvo tokia, kaip ir įprasta ligoninėse. Gelstelėjusi patalynė, pakelti metaliniai kraštai nusilupinėjusiais dažais, kiekvienam sakantys, kad ne tu čia pirmas…

Agnė Žagrakalytė. Triukšmaujantys: katalikai

2017 m. Nr. 2 / Romano fragmentai / Kvapas jau jaučiasi, jaujaučiasi yra stiliaus klaida, klaidų čia negali būti. Dar palaukim, o paskui reikės nepersistengti su trąšomis ir trumpinti dieną.

Kristina Gudonytė. Drugeliai virš bedugnės

2017 m. Nr. 1 / Romano fragmentai / Pasislėpusi dvimetrinės tujos šešėlyje, Kotryna stebėjo, kaip tolėliau, prie kapo duobės sustoję laidotuvininkai klausosi aukštu balseliu kažką bylojančio senutėlio kunigo.

Guntis Berelis. Aš niekada nekalbėjau kvailysčių

2017 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių rašytojas ir literatūros kritikas, septynių knygų, daugiau nei šešių šimtų straipsnių ir esė apie literatūrą autorius. Turi internetinį tinklaraštį „Guntis Berelis vertina…

Laurynas Katkus. Sąvartynas

2017 m. Nr. 1 / Koks oras, ar jau nustojo lyti? Velniai žino. Dangų užtraukusi vienoda debesų masė, o pro plastikinius langus neprasiskverbia jokie garsai. Asfaltuota aikštė yra dar vienas debesis…

Anatolij Krym. Berlas, Berta ir kiti

2016 m. Nr. 12 / Vertė Viktoras Rudžianskas / Anatolijus Krymas (Ukrainos prozininkas ir dramaturgas, rašantis rusų k.) gimė 1946 m. rugsėjo 2 d. Vinicoje, kur baigė aštuonias klases ir muzikos mokyklą.

Monika Baltrušaitytė. Obelų sodas

2016 m. Nr. 12 / Tą popietę jachtoje jie plaukė keturiese – Agnė buvo jaukiai įsitaisiusi prie stiebo, Vytas sėdėjo už rumpelio, Uršulė – greta Vyto, o Jonas išsitiesęs gulėjo laivo priekyje ir spoksojo į dangų, kuris nieko gero nežadėjo.

Kęstutis Navakas. Lorelei. Papildomi laiškai

2016 m. Nr. 12 / Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai. Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei.

Jaroslavas Melnikas. Dangaus valdovai

2016 m. Nr. 12 / Romano fragmentai / Ankstesnis gyvenimas. Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro.

Hanna Krall. Širdžių karalius ir vėl suka arklius

2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Hanna Krall – žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko. Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“

Vaida Marija Knabikaitė. Taurė, gyvatė ir svastika

2016 m. Nr. 11 / Romano fragmentas / SS ir koncentracijos stovyklų šefo Hainricho Himlerio kabinetas buvo apstatytas baldais, pagamintais iš kalinių kaulų. Prabangus kilimas austas iš žmonių plaukų. Makabriški šviestuvai – kaukolės,

Petras Venclovas. Vilko kailyje

2016 m. Nr. 11 / Traukinys ūkteli, išpučia garą, valandėlę slenka be garso, paskui sukleketuoja, ratai trinksi per bėgių sandūras. Raudoni stoties pastatai vis greičiau lekia pro šalį. Plikai kirpti vaikinai žiūri į juos stovėdami, susigrūdę prie langų,

Danilo Kiš. Boriso Davidovičiaus kapas

2016 m. Nr. 10 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda…

Paula Urbonaitė. Zylė

2016 m. Nr. 10 / Esu Zylutė ir keičiu lizdą du tris kartus per metus. Kodėl – nežinau. Man dažnai sako, kad dėl to, jog esu Zylė, – iš tiesų, ir pati tuo pradėjau tikėti. Kas būtų, jei lizdo nekeisčiau, – irgi nežinau. Gal tiek ir užtenka man žinoti

Tomas Kavaliauskas. Klastotė

2016 m. Nr. 10 / Gurkšnodamas bulgarišką vyną Kauno Velnių muziejaus rūsyje įsikūrusioje kavinėje „Kipšas“ galvojau, kad Lietuvos trispalvė ir Bulgarijos vėliava skiriasi tik viena spalva: mūsiškė – geltona, žalia ir raudona, o jų – balta, žalia ir raudona.

Hans Jacob Christoffel von Grimmelshausen. Simplicijaus nuotykiai

2016 m. Nr. 8–9 / Romano fragmentas. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas / Hanso Jacobo Christoffelio von Grimmelshauseno (1622–1676) romanas „Simplicijaus nuotykiai“, kurio ištrauka pateikiama

Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai

2016 m. Nr. 8–9 / Romano fragmentas. Jurga Žąsinaitė-Gedminienė – humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Gimė 1975 m. Rubikiuose, Anykščių rajone. 1993 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą.

Ksaveras Andrašiūnas. Gyvybės gambitas

2016 m. Nr. 8-9 / Lietuvių kalbos pamoka. Iš ryto, naujų bičiulių lydimi, apžiūrime San Paulą. Pasigrožime vaizdu nuo trisdešimt dviejų aukštų namo Avenida São João . Kaip Pietų Amerikoje įprasta – paminklai didvyriams, generolai ant žirgų…

Gintaras Bleizgys. Predestinacija

2016 m. Nr. 7 / Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų. Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir…

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas

2016 m. Nr. 7 / Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj…

Kazys Saja. Radijušas. Telefonas

2016 m. Nr. 7 / Man jau buvo treji, o gal net ketveri metai. Mudu su mama ruošėmės eiti į bažnyčią. Iki Pasvalio – basi, o ten, prie Svalios, nusimazgosime kojos, apsiausime bateliais ir pašte įmesim laišką į Ameriką. Barborai Rudakienei.

Lina Simutytė. Miesto šventė

2016 m. Nr. 5–6 / Virš miesto kilo dūmų ir ugnies debesys, žmonės skubėjo į gaisro vietą, ten, kur pokšėjo į šalis lekiantys įkaitę šiferio gabalai. Nebijojo niekas, artyn veržėsi vyrai, rankose tebelaikydami nebaigtus gerti…

Renata Šerelytė. Žvaigždžių medžiaga

2016 m. Nr. 5–6 / Ištrauka iš romano. I. Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad šiandien eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, tad vakar, įsigyvenęs į ekraną…

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai prie židinio

2016 m. Nr. 5–6 / Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“ Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės…

Charles Bukowski. Du apsakymai

2016 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Dailiausia moteris mieste. Kesė buvo jauniausia ir dailiausia iš penkių seserų. Apskritai dailiausia mergina visam mieste. Pusiau indėnė lanksčiu ir neįprastu kūnu

Žydrūnas Drungilas. Būdai išeiti

2016 m. Nr. 4 / Pastaruoju metu daug galvoju apie pinigus. Tarsi tai ką keistų. Nuspriegta nuorūka atsimuša į Madam Koko švarką ir nukrenta čia pat į balą. Šviesiaplaukis susilenkęs kažkam aiškina, kad jis turi kur nakvoti ir jo nereikia pasitikti

Rasa Aškinytė. Glesum

2016 m. Nr. 4 / Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas.

Svenas Kuzminas. Zbignevas ir sūnūs

2016 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Džeimso daug kartų klausė, ar jis tikrai įsitikinęs, kad su visa firma ir šeima persikelti į Braitoną yra gera mintis, ir, jei iš pradžių jis dar truputį abejojo, tai dabar, sėdint Grovenoro kazino…

Aivaras Veiknys. Trys apsakymai

2016 m. Nr. 3 / Kiaulės galva / I. Iš dangaus krentantys žmonės / Beveik vidudienis. Autobusų stotelėje šalia bažnyčios stoviniuoja kelios maišais apsikrovusios moteriškės. Bažnyčia sena, medinė, menanti aštuoniolikto amžiaus pabaigą…

Astrida Petraitytė. Iš profesorių gyvenimo

2016 m. Nr. 3 / – Na, frau Šneider, ar ruošiatės į maudynes? – virptelėjo ir profesoriaus balsas, ir pirštai, vos vos prisilietę prie jos alkūnės (o gal tai jos oda šiurptelėjo, paliesta per bliuzelės šilką?). Gerda grįžtelėjo…

Vidmantė Jasukaitytė. Mirtis niekada nepavargsta

2016 m. Nr. 3 / Buvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones…

Daina Opolskaitė. Karūnos

2016 m. Nr. 2 / Ji tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos. Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas…

Jolita Skablauskaitė. Juoda šviesa

2016 m. Nr. 2 / Atsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo.

Maksim Osipov. Maskva–Petrozavodskas

2016 m. Nr. 1 / Vertė Tomas Čepaitis / Išlaisvinti žmogų nuo artimo savo – argi ne toks yra progreso tikslas? Ir ar man rūpi žmonijos kančios bei džiaugsmai? Teisingai, visai nerūpi. Tad kodėl gi, sakykite, negaliu bent keliaudamas pabūti vienas?

Deividas Preišegalavičius. Trys apsakymai

2016 m. Nr. 1 / Dulkių spalvos žuvelės. Oktaedras. Dėl artėjančio lietaus. / „Artimiausia para bus dar šaltesnė, oras atvės net iki minus trijų laipsnių, tačiau išliks saulėta.“ Radijo pranešėjas maloniu balsu informuoja apie būsiančius atmosferos pokyčius

Liutauras Degėsys. Tavo rytoj buvo vakar

2016 m. nr. 1 / Vis dar gulėdamas-miegodamas-budėdamas-sapnuodamas-nerimaudamas po truputį prisiverti grįžti į tikrovę ir pirmiausia pajunti savo kūną. Pirmiausia pagalvoji apie kūną kaip apie kažką svetimą

Vytautas Varanius. Trys apsakymai

2015 m. Nr. 12 / Kaip visada – sėdi gale stalo ir žiūri į senkantį gėlėtą kavos puoduką. Šį pavasarį ji vėl nusprendė visus apdovanoti megztiniais, kad vasarą neperšaltume.

Lidija Pavlović-Grgić. Trys apsakymai

2015 m. Nr. 12 / Iš bosnių k. vertė Laima Masytė / Lidija Pavlović-Grgić – bosnių rašytoja, publicistė, žurnalistė. Gyvena ir dirba Sarajeve. Apsakymų rinkinys „Kišne kapi u piščevoj luli“ išrinktas geriausia 2011 metų debiutine prozos knyga.

Jacques Prévert. Pasakos išdykusiems vaikams

2015 m. Nr. 12 / Iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė / „Pasakas išdykusiems vaikams“ žymus prancūzų poetas, kino scenaristas Jacques’as Prévert’as parašė 1947 m., kai Europa tik pradėjo tiestis po išgyventų dramų…

Alvydas Šlepikas. Violončelė

2015 m. Nr. 11 / Živka vis klausė, kur mano violončelė, kur mano violončelė, bet ieškojo nuėję, kelis kartus visą miškelį išvaikščiojo – nėr. Jeigu ir rado kas, tai pasiėmė, kur dabar surasi. išku, kad kas nors paėmė, juk geras, gražus daiktas.

Aivars Kļavis. Du apsakymai

2015 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė / Aivaras Kliavis (g. 1953) – vienas produktyviausių šių dienų latvių prozininkų ir žurnalistų.

Vaiva Markevičiūtė. Tylu tylu ir tamsu

2015 m. Nr. 11 / Jau sakiau, kad laikas čia, tamsoje, teka kitaip. P. pirštai buvo gana ploni, ranka gulėjo delnu į apačią, mačiau mažojo pirštelio nagą – pačiame jo viršuje baltavo dėmelė. Kaip nedidelė snaigė. Jis sakė, kad pamatysiu sniegą.

Ričardas Šileika. Tvirtinu, kad mano leidimas dar galioja. Teležinelės

2015 m. Nr. 8–9 / Miesto pakraščiuose liaunesni paskalų liežuviai, išmuštų dantų garbė. Batonų pora lūkuriuoja savo maršruto keleivinės. Baltarusiško balzamo juoduma užtvindo penktadienio vyzdžius. Čionykštis vėjūkštis nutvėrė šviežią šiukšlę.

Monika Baltrušaitytė. Mes jums paskambinsime

2015 m. Nr. 7 / Dvi minutės po vidurdienio. Danutė įžengia į erdvų liftą veidrodinėmis sienomis ir paspaudžia mygtuką „6“. Lipdukas skelbia, kad ji atsidurs agentūroje „Vidmerta“. Kol liftas nerangiai ir lėtai kyla į viršų, ji apžiūrinėja save veidrodyje.

Astrida Petraitytė. Feministė

2015 m. Nr. 7 / Liucija, prikandusi šypsenėlę, ėmėsi skaityti komentarų. Žinojo, kad dauguma bus tūžmingų, bet žinojo ir tai, kad visos paniekos, pykčio, pasi bjaurėjimo strėlės jai suteiks tik jėgų.

Andrius Jakučiūnas. Urlaganas

2015 m. Nr. 7 / storija prasidėjo gilią 1996-ųjų liepos 17-osios naktį, kai, užsidarius kavinei, Z. S. su panele kaip tyčia atsidūrė tamsutėliame parke, ir jį, gerokai įkaušusį, ūmai užvaldė mintis, kad Magdaleną reikia užlaužti tiesiog čia.

Janusz Rudnicki. Trys novelės

2015 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Januszas Rudnickis (g. 1956) – lenkų prozininkas, eseistas. Už veiklą „Solidarume“ buvo internuotas. 1983 m. emigravo į Hamburgą, ten studijavo slavistiką ir germanistiką.

Petras Venclovas. Tėvas ir sūnus

2015 m. Nr. 5–6 / Tą dieną Mindaugas Vaitonis rašė neskubėdamas, smulkiomis raidėmis, čia palinkdamas prie popieriaus lapo, čia atsitiesdamas, beveik po kiekvieno sakinio žvilgteldamas pro ryto langą, už kurio aušo pilkšvas lapkričio dangus.

Aloyzas Tendzegolskis. Teisybės užtemimas. Velniška Velykų aritmetika

2015 m. Nr. 5–6 / Stojo tyla. Kas tokia kvailyste patikės? Joks vaikas per Velykas taip nedaro. Tuo labiau Andrius – drovuolis. Argi vogs? Nejaugi Viktorui apsimoka meluoti net tada, kai niekas jo melu netiki? Gal mano, kad vis dėlto kas nors ims ir patikės?..

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2015 m. Nr. 4 / Kai sudegė Artūras L., kažkas pasirūpino vargano jo būsto langą užtaisyti juoda plastikine plėvele. Bet pirmiau degesėje apsilankė policininkai, čionykščio laikraščio fotografas, benamiai.

Marko Sosič. Skausmo vertėjas. Iki paties paskutinio vardo

2015 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Markas Sosičius (g. 1958 m. Trieste, Italija) – slovėnų rašytojas ir režisierius; baigė Zagrebo teatro ir kino akademiją. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje.

Algis Kuklys. Nakties muzika. Žvilgsnis. Bagdonavičiaus vargonai. Begalybės lygtis

2015 m. Nr. 4 / Staigi liga prispaudė Praną prie lovos. Gydytojas, ilgai nesvarstęs, diagnozavo gripą, nes tą žiemą gripo epidemija žmones guldė kaip javus. Todėl Pranas, dieną išsidrunėjęs lovoje, naktį neužmerkdavo akių.

Valdas Papievis. Jūra, arba Savižudybės prevencija

2014 m. Nr. 3 / Dabar manyje visa tiek suskaldyta, sutrupinta ir išdeginta, kad aš – kaip dykuma be menkiausios oazės ir be miražų. Dabar aš galiu plaukti iki paties horizonto: to, ką regi, nebūti negali.

Alice Munro. Mails Sitis, Montana

2014 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Kanadiečių rašytoja Alice Munro, pernai tapusi Nobelio premijos laureate, gimė 1931 m. Ontarijo provincijoje. Retas atvejis, kai rašytojas gauna tokį aukštą įvertinimą už apsakymus.

László Krasznahorkai. Kažkas dega anapus

2012 m. Nr. 2 / Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa / Gimtojoje Vengrijoje nemadingu rašytoju vadinamas László Krasznahorkai jau po pirmo romano „Šėtoniškas tango“ (1985) sulaukė nedidelio, bet ištikimo skaitytojų būrio.

Ričardas Gavelis. Concerto grosso

2011 m. Nr. 11 / Vakar grįžtu iš Kauno. Važiuoju pro šlamančius medžius. Ir taip jaučiu, kad mano buitis jau pasibaigusi.
Mūsų nesiangažavimas – begalinis nuovargis, pilietiškumo sunykimas, anarchizmo ir bejėgiškumo filosofija.

Bitė Vilimaitė. Keturios novelės

2008 m. Nr. 3 / Mane tardė keli skirtingi tardytojai: vienas norėjo, kad prisipažinčiau, o kitas – kad pateikčiau alibi. Negalėjau įtikti nė vienam. Tempiau laiką, norėjosi gerti, galvojau, kai mane išleis, lauke jau bus pavasaris.

Imre Kèrtész. Kadišas negimusiam vaikui

2007 m. Nr. 11 / Imre Kèrtészas – vengrų rašytojas. 1944–1945 kalėjo Osvencimo ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose. 1948–1951 dirbo žurnalistu Budapešte. Vėliau tarnavo armijoje, dirbo gamykloje. Nuo 1953 profesionalus rašytojas.

Šatrijos Ragana. Joninių naktis

2007 m. Nr. 4 / Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė / Šatrijos Raganos novelė „Joninių naktis“ – vienas pirmųjų jos prozos kūrinių, parašytas lenkiškai 1897 m. Jis išsiskiria itin atviru autobiografiškumu.

Juan Rulfo. Pedras Paramas

2005 m. Nr. 1 / Vertė Jurga Katkuvienė / Atvykau į Komalą, nes man sakė, kad čia gyvena mano tėvas, toksai Pedras Paramas. Taip man sakė motina. Ir aš jai pažadėjau, kad kai ji mirs, nuvyksiu su juo susitikti. Tai patvirtindamas…

Renata Baradinskaitė. Novelės

2005 m. Nr. 1 / Vasaros šiluma mane varo iš proto. Margi žiedai ir tas šurmulys už langų ir balkonuose. Tu pasistiebusi skaidriomis akimis stebi gyvus ir negyvus kito namo balkonus. Žvelgi į uždangstytus ir apdangstytus langus.

Vytautas Martinkus. Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną

2005 m. Nr. 1 / Kas aš esu? Iš kultūrologų manipuliacijų tapatybės klausimu. Pasidarė tylu lyg kape. Matyt, juodos pragaro žiotys bus pamažu, tyliai atsivėrusios ir kažkokie dvasių sparnai tą nurimusį senelį bus atsargiai…

Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė (1)

2004 m. Nr. 12 / Įjojęs į miestą, kunigaikštis Boguslavas apsistojo dideliame mediniame name, kurį nuomojo kunigaikštienė Marija Lupu. Po pietų giminaičiai svetainėje liko vieni.

Rimantas Černiauskas. Du apsakymai

2004 m. Nr. 12 / Parkas buvo senas, su storais šimtamečiais medžiais, daugiausia klevais, liepomis ir guobom, su siaurom ir ūksmingom alėjom, su mediniais suoliukais po tankiomis medžių lapijomis, su granito statulomis…

Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė (4)

2004 m. Nr. 12 / Boguslavas nuėjo prie langelio ir užsidegė cigaretę. Prorečiais tyliai keikėsi. Jo ir Marijos meilės ryšys y~ra. Pasitikėjimas vienas antru buvo per silpnas. Jos priklausomybė nuo sekso – per daug stipri

Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė (3)

2004 m. Nr. 12 / Kai Boguslavas Radvila vėl aplankė Mariją, kunigaikštienė suruošė sutiktuvių pokylį. Pasikvietė pilies komendantą Henriką Vikeną su žmona, hofdamą Bertą ir savo draugę Levutę Liubeneckienę.

Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė (2)

2004 m. Nr. 12 / Balandžio dvidešimt penktoji. Suėjo lygiai dvidešimt metų, kai jiedu susipažino. Kas atsitiko prieš dvidešimt metų?„Never complain, never explain.“7„Senojoj pasagoj“ jiedu pavakarieniavo, išgėrė vyno

Jirži Marek. Sutikti angelą

2001 m. Nr. 2 / Vertė S. Sabonis / Tai buvo paprastas nuošaly stovintis senas namas Žižkove. Broužekas lipo tamsiais laiptais, kaip visada tvirtu žingsniu, juk reikalas buvo labai paprastas, tik stebino, kad tie žmonės taip kvailai elgiasi.

Marcel Proust. Apie skaitymą

1999 m. Nr. 8–9 / Iš prancūzų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė / „Apie skaitymą“ – tai 1905 metais parašyta Marcelio Prousto tekstas savotiškai paruošia skaitytoją romanų ciklui „Prarasto laiko beieškant“.

Aidas Marčėnas. Iš naktiraščio

1993 m. Nr. 5 / Manęs dažnai prašo parašyti ką nors proza, pasamprotauti ar protingai atsakyti į kokius nors protingus klausimus. Keista, bet daug pakenčiamai išprususių žmonių mano, kad poetas…

Karelas Čapekas. Iš „Apokrifų knygos“

1993 m. Nr. 1 / Iš čekų kalbos vertė Vytautas Visockas / Mano didis ir mylimas mokytojau, brangus Aristoteli!
Ilgai, labai ilgai jums nerašiau, bet, kaip žinote, buvau pernelyg užsiėmęs karo reikalais…

Julio Cortázar. Trys apsakymai ir laiškas draugui

1992 m. Nr. 3 / Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas / Nežinau, nebėra net prasmės dar sykį klausti, ar vienu tarpu buvai išėjusi, ar tu trinktelėjai durimis išeidama kaip tik tuo metu, kai kritau į užmirštį, ir gal todėl noriu tave paliesti…

Jonas Mekas. Antrasis sugrįžimas, arba Žmogus po rugpjūčio dangumi

1991 m. Nr. 10 / Mano gyvenimas yra daugiau man nebereikalingas, ir aš galiu pasirinkti mirtį: ne mirtis bet aš mirtį, kaip lygus su lygiu.

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (pabaiga)

1991 m. Nr. 8 / Vadinasi, estetinis kategoriško pritarimo būčiai idealas yra toks pasaulis, kuriame šūdas paneigtas ir visi elgiasi tarsi jo nė būt nebūtų. Toks estetinis idealas vadinamas kiču.

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė (tęsinys)

1991 m. Nr. 7 / Meilė prasidėjo vėliau: jai pakilo temperatūra, ir jis nebegalėjo išvaryti jos lauk, kaip išvarydavo kitas moteris. Klūpojo prie jos patalo ir įsivaizdavo, kad ją kažkas pasroviui pasiuntė jam kraitelėje. Jau minėjau, jog metaforos pavojingos.

Milan Kundera. Nepakeliama būties lengvybė

1991 m. Nr. 6 / Tuo metu Tomas dar nežinojo, kokios pavojingos esti metaforos. Metaforomis nepatartina žaisti. Meilė gali užgimti iš vienut vienos metaforos.