literatūros žurnalas

Julius Keleras. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 2

ilgam išvažiuojantiems

 

galėtum prieiti arčiau, tik nieko nepamatytum:
bedugnis tamsos kraštas, nesigirdi lengvabūdiško
juoko, apsiblausęs dangus, tūkstančius metų
kybo tas pats, nesitraukiantis, stiklo vata aptrauktas debesis

tas pats vaikas žemai girgždina seną, vos einantį, dviratį,
moteris neša kibirus, pilnus lietaus, seniai nesiskutęs vyras
žiūri į dangų tarsi laukdamas atgimimo, naujų,
tiksliau, jaunų ar bent jaunesnių svajonių derliaus

namai užrakinti, spintelė, seni akiniai ant klijuotės,
atvipę durelės, svogūnai stiklinėj erotiškai šaukiasi
Dievo, žaliai šaižiai mykdami kažką
apie geliančius rudens melancholijos prakeiksmus

laikas visuos kambariuos tarpulangiuos suvyniotas į vatą,
už lango aplūžus sūpuojas šaka, mėnesienoj
nesvarus obuolys ant stalo atrodo grėsmingai,
tarytumei vģsa jau nebebuvo įmanoma

tarytum belieka laukti žiemos, rogučių vaikiško balso,
šaukštelio puodelyje su neišmaišyta saldžia arbata,
maldaknyge visai greta lovos ir telefono laidu,
pulsuojančiai jungiančiu su kitų, artimų balsų salynais

laimei, laiku atsibudusi lempa nutveria veidą,
atrakina seną, lakuotą dar gražiai išlaikytą komodą
ir leidžia ištraukti švarius, neaklinai
sulankstytus naktinius marškinius

dar arčiau turbūt nebeverta:
kapinaitės, vieškelis, tolimo choro aidas
ir ji, už vartelių mojanti
ilgam išvažiuojantiems

 

 

taisomo kelio ruožas

 

juoda boružė, prilipus prie stiklo,
pilna smalos, pilna neįmatomų
judesių, bandanti išsaugot tai, ką
dar galima šitame karštyje, šitoj
smogo apgultoj prieblandoj,
kur nelieka jokių pėdsakų, prietarų,
pėdkelnių, priesakų, tik lėtai judanti
įkaitusių metalų procesija ir vienui
viena prisigėrus smalos boružė,
kuriai tiesiog nepavyko

 

 

dar vienam šviesmečiui

 

rankos, pajutusios dugno reljefą,
burna, matuojanti oro gylį,
skaičiuojanti prisikėlimo galią,
varžą ir įtampą

upė, nustojus sruventi, nustojus kramtyti
skenduolius, paukščių klyksmus ir akmenis,
balandžius, kuriuos Nojus kadaise
saugiai išleido į laisvę

verksmas, kurio neapsaugo, kurio nenusineša
vėją beveik iškvėpavusios sienos: sniego betonas
uždengia krantą kaip sceną ir surakina
drugeliui sparnus dar vienam šviesmečiui

 

 

daugiau nieko

 

medituojanti varna jau nėra paukštis,
ji daugiau primena užšalusią liepsną,
antkapį, juodą, įtemptą žvilgsnį, įkritusius
poakius, valties nuolaužą (niekas
neišsigelbėjo), suanglėjusios knygos
priešlapį, sutraiškytą vėjo, gedulo
klostę… nors kodėl? jokio gedulo –
pavargusios tamsios plunksnos
švysteli viršum kraigo ir leidžias
kažkur, kur mūsų niekad nebuvo
ir kur joks peizažas mums niekada
nepriklausė

daugiau negaliu nieko apie tave pasakyti

 

 

kurį pasigavo pauzė

 

balandis, apsnūdęs, sakytum, šlapia pirštinė, sakytum
vienkojis stebuklas, stabukas, stela, galvojanti
apie namus, apie skilusias čerpes, apie išlikusias
čerpes, apie Algimantą Kurą, jis turi čia dirbtuvę,
apie vaikišką žiedą ant dar neištirpusio sniego, apie
tavo karščiuojančią kaktą (pastebėjo pro langą),
apie tavo ranką, valančią skudurėliu ką tik prieš
saulę iškeltą knygą, išimtą iš lentynos kaip žvaigždę,
kuriai tiek mažai liko, kol temstant ją pastebėsim
ir ji įsigers į mus kaip tas balsas, kurį pasigavo pauzė

 

 

metalo paukštės

 

tūkstančius metų neskaičiuotas vėjo greitis
per valandas, neįrašytas į sniego gniūžtes,
vyzdžius išplėstus, į tinklainių dėmes,
baltas paklodes, sutinkančias traukinius,
sutinkančias sielius su palaikais, plaukiančius
prieš srovę, prieš visas įmanomas vėjo tėkmes,
sutinkančias vaiduoklių kūnus, įvyniotus
į sniego marmurus, panardintus į auksinius prakaito
indus, kur šimtagalvės metalo paukštės
niekaip negali nustoti perėti šešėlių

 

papasakot viską

 

miestai, užberti smėliu, pusiau
užspaustom akim, namais, kuriuose
liko įjungtas kažkieno pulsas,
kvėpavimas, išmintis, skaidriai
sudžiūvus serbento uoga

kur liko kraujavimas, pasibaigęs
pavasariu, kūdikio burna, pilna
laimingų ašarų, kur liko proskyna,
saulės nušviesta, vedanti pirmyn,
siaurėjanti iki tako, iki plyšio tarpdury

kur šviesa nelengvai prasirango
ir tampa vieninteliu spinduliu,
vienintele tviskančia juosta,
gija, vadinkim kaip norim,
tačiau ji dar gali papasakot viską

 

 

brėkštant

 

prasiskiria vandens ir nuogas mėnulis
krenta po valtim, ji puola irkluoti
greičiau, kol tinkluos gulinti verpstė
dar neatbudo ir suvystytas miega pasaulis

vėliau tolumoj pasirodys kumelė,
laižys kumeliuką, kalvos iš tolo,
rūko apgultos, atrodys kaip nuotakos
krūtys, jai leidžiantis slėniu link ežero

drėgnoj, dar mieguistoj pakrantėj
karvės dairysis, tingiai gręžiodamos
nugarą, veltui – melžėjos pramigę bus:
apkabintos ir ramios, gal tik šiek tiek išsižiojusios

pulkas baltų debesų iš lėto atvers

horizontą ir tik tuomet valtis stuktels
į krantą, kur vėjas nurimęs jau bus
ir namų ugnį ji mėgins vėl įkalbint iš naujo

 

 

sapno katalogas

 

seni, nežinomos paskirties daiktai,
plastmasinės lėlės, mechanizmų dalys, vaiko verksmas,
išlikęs nosinėse, vyšnios karkasas, marionetė,
be virvelių, be liemenėlės, kiemo žibinto nutviekstu mons veneri

kažkokie instrumentai, kurių niekada nemačiau,
bet kurie matė mane, gal druskos kasyklose, gal prie
mokyklos durų, gal gulintį sniege kaip vyno prisisunkusį
meteoritą

gal pelkėse po pamokų bandantį šokinėt kaip gandras
ant atsileidžiančio ižo – kas matėt mane, prisipažinkit,
kas sudėliojot tuos daiktus, prisipažinkit,
taip sudėliojot, kad jie ėmė nebepaklusti

ėmė gyvent savo gyvenimą užribiuos, užkampiuos,
ten, kur negalima, ten, kur viskas užžėlę varpučiais,
ten jie ėmė gyventi beprasmiškai kaip kablelis tuščioj,
neapgyventoj pastraipoj, kaip tuščiam voke – laiško eilutė

kaip lašas, praardęs voratinklį ir nebežinantis –
kelias atviras, sustok ir paklusk, tačiau
nėra kam paklusti ir išlikęs aš vėl išeinu savęs
į niekur, kaip kadaise išeidavo vandens ir duonos

 

 

toliau

 

sakiau sau tada – įvaikinsiu miesto dulkes,
visas miesto dilgėles, kurių nelietė žvilgsniai,
kurias niekino skrendantys vyšnių žiedlapiai

marmuro dangų, kurį laikė septyni atlantai,
visus skersgatvius, mačiusius tavo veidą
ir tą sraigę ant kaklo tavo vieną sekmadienio popietę

sakiau sau – šis išsekęs, gyviesiems uždraustas
miestas turės vieną rytą prabusti kaip lašas,
praardęs voratinklį ir mano dienorašty klausiantis –
kas toliau, kas toliau

Ramūnas Čičelis. Poezijos ir fotografijos bendrystė

2021 m. Nr. 5–6 / Julius Keleras. Nepaliekantis miestas. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 152 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Vadim Mesiac. Dėdulė Džo. Romanas su Brodskiu

2021 m. Nr. 3 / Iš rusų k. vertė Julius Keleras / Vadimas Mesiacas, pasak kritikų, vienas talentingiausių ir energingiausių naujosios kartos rusų rašytojų, poetas, prozininkas, leidėjas, gimė 1964 m. Tomske.

Julius Keleras. Keturios novelės

2020 m. Nr. 7 / Jis nespėjo: kol žvalgėsi ir rausėsi kišenėse, nuogąstaudamas, ar tik nebus palikęs darbe ant stalo po popieriais namų raktų, autobusas nuvažiavo. Dar pamatė, kaip vairuotojas skubom žvilgtelėjo į jį – senas, praplikęs, gunktelėjęs…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / pieštukai pilni eilėraščių, klavišai pilni Mozarto, drugeliai pilni pievų, tavo akys pilnos manęs laiptinės pilnos girtuoklių, butelių duženų, nuosėdų…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / kregždutės. …tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas – laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų, neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant apie kregždutes…

Dovilė Kuzminskaitė. Apie sraigių kvapą ir kitas subtilybes

2015 m. Nr. 8–9 / Julius Keleras. Erškėtuogės kopose. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 78 p.

Julius Keleras. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / mokytis žengti kandies žingsniu
per knygas, įsiklausant
į kiekvieną, net atsiliekančią
raidę, mokytis, netgi išmokti
sau pasakyti – esu neteisus,
nesugebėjau

„Metų“ anketa. Vytautas Čepas, Julius Keleras

2015 m. Nr. 1 / Į „Metų“ anketą atsako Vytautas Čepas ir Julius Keleras / 1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Ko­kiuose lietuvių autorių kuriniuose…

Andrej Bauman. Pokalbis

2014 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Julius Keleras / Andrejus Baumanas gimė 1976 m. Leningrade. 1988 m., baigęs Sankt Peterburgo universitą, tapo diplomuotu filosofu. Yra įtakingo literatūrinio žurnalo „Projekt Baltija“ redaktorius.

Marijus Šidlauskas. Rasti laiko kelią

2013 m. Nr. 12 / Julius Keleras. Vėliau, gerokai vėliau. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 168 p.

Julius Keleras. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 4 / pilni namai svetimų daiktų –
kam juos atiduot? kam
patikėt praeities mėnulius
ant nugulėtų pagalvių?

Joe Eliott. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Julius Keleras / Amerikiečių poetas Joe Eliottas gimė 1959 metais. 1982-aisiais baigė Jeilo universitetą. Daugelį metų dirbo korepetitoriumi ir spaustuvininku. Šiuo metu dėsto anglų kalbą vienoje Bruklino…