Paulina Žemgulytė. Nida. Paskui keliaujantį smėlį
2012 m. Nr. 5–6
Išskrido. Išskrido vėtrungės
Per šimtmečių vandenis
Išplaukė kuršių dorėnai
Ir nebegrįžo.
Giliai po kopų parabolėm
Ilsisi pamato akmenys
Užpustytuose kaimuos.
Teka lietaus srovelės
Mediniais krikštų veidais,
O jie kantriai žvelgia
Į marių plynę
Ir vis laukia ir laukia
Parskrendant vėtrungių.
Švyturys tarp vakaro ir ryto
Brūkšteli
Per sutemusį dangų
Ugninė švyturio šluotelė –
Taip nubraukia ranka nuo veido
Rūpestį ar prakaitą
Po didelio darbo –
Juk nakty klydinėjančiam
Parodė kelią –
Kaip perplaukti bedugnę tamsą
Tarp vakaro ir ryto,
Nes ten – kitoj dienoj –
Tavo namai.
Renkasi rokeriai
Prieplaukoj
Nuogi burlaivių stiebai
Siūbuoja
Ir perrėkia vėjo ūžesį
Rokerių balsai ir vyriškas juokas –
Renkasi jauni ir stiprūs,
Pasiryžę
Važiuoti ar plaukti,
Viliojami pavojų, rizikos ir greičio,
Kiekvienas tarytum vejamas
Iš čia ir iš ten,
Iš šiandien ir iš rytoj,
Gal pašėlusių vėjo gūsių,
O gal – pats savęs.
Koncertas obojui ir krikštams
Irias padange
Sunkūs lietaus debesys
Lyg didelis juodvarnis
Virš kapinaičių.
Mažaūgės drebulės
Skimbčioja metaliniais lapeliais.
Glaudžias vienas prie kito
Pilki krikštai –
Bevardžiai gyvybės kareiviai
Po pralaimėjimo.
Pačiam pakrašty – Hermanas Blodė
Po skaudžiai raudonom begonijom
Klausos obojaus,
Gotikos bokšto smaigaliui smingant
Į juodų juodžiausio
Vakaro dangų.
Toluma turi savo spalvą
Šliaužia ir šliaužia
Tarp susiraizgiusių kalnapušių
Kelio gyvatėlė.
Kairėj vanduo,
Dešinėj vanduo –
Pasibėgėk, gyvatėle,
Į švytinčią geltono smėlio kalvą,
Kol ji su vėtrom
Neiškeliavo dar
Pati nežinodama kur –
Kur žalia ir mėlyna
Susilieja į vieną –
Tolumos spalvą.
Vėjo ir eglių oratorija Kuvertui
Didžiulės mėlynos eglės kryžkelėj –
Mažų kapinaičių sargai
Iš lėto linguoja,
Kai vėjas vakaris,
Nuo jūros atšniokštęs,
Paskęsta sunkių šakų tamsoje.
Nuščiūva skurdžių kapinaičių
Mažiausia žolelė,
Už antkapinio akmens užsiglaudusi.
Ateina tyla –
Bežodis aukojimo metas –
Paminklo taurė,
Atsivėrusi dangui, –
Lyg laukianti tavo žvaigždės,
Gotlybai Dovydai Kuvertai,
Ar sūnų palydinti
Pašto karietai
Karaliaučiaus pusėn nutolstant.
Viena dovanotų dienų
Skaidraus sidabro marių lyguma
Ir sidabrinis dangus
Sujungti horizonto –
Lyg kriauklėj tobulybės
Dovanota diena,
Už kurios jau kitą pasaulį
Stebi trikampė
Apvaizdos akis
Ar tik pasvirusi burė balta
Nutoldama ištirpsta…
Urbo kalnas. Buvusiems
Kopos nugaros
Saulėje žėrinti smiltis
Nušviečia dieną,
Kai vėjas perplėšia debesį,
Tarytum nudžiunga
Pilkos pašiauštos marių platybės –
Lyg vienas veidas
Tolstančių tolstančių,
Kurių gyvenimai buvo,
Tik kvėpavimas liko,
Atsimušęs į sienas,
O dabar kaip sparnai
Iš nebūties sumosuoja
Ir šešėlį nuveja,
Niaukusį atmintį.