Lidija Šimkutė. Kažkas ištarta. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 4
ERELIS PAKYLA
griaučių kolonos
blizga
paparčio žiedo vėjyje
mintis įrėžta
kauluose
***
PAUKŠČIŲ TAKAS
po nakties dangumi
apšviečia kaimą
kamino dūmai
gludina akmenų šaligatvį
žvynų blizgesys
dengia jūros žoles
langai
nejaučia
kad į juos žiūrima
***
DEBESYS KRINTA
į jūrą
ir iškyla salomis
baltos burės
skęsta migloje
paukščiai klykia
horizontai išnyksta
***
MAŠINŲ ŪŽESYS
sukelia nuobodulį
cementiniai blokai
užtveria karštį
išsibarstę palmės
vėsinasi nuo akinančio
blyškaus karščio
šešėliai blaškosi
dulkėse
tavo nusigręžimas
nusinešė
mano veidą
***
BUDAPEŠTO GATVĖSE
girdžiu
tavo balsą
kylantį iš tramvajaus
geležies mūšio
saulė
persmeigia galvą
kaip bažnyčią
su bokštais
***
PADAVĖJOS ŠYPSENA
paskanina virtus ryžius
penkių lapelių prisilietimu
ji pila žalią arbatą
į lotoso puodelius
***
TURGAUS DIENOMIS
žuvys miega ant ledo
kiek sykių
tenka apsiversti
belaidojant mirusį
šviesioj metų gelmėj
nėra amžino laiko
***
NUBLUKUSI PALMĖ
girgžda
prie niūraus KGB baro
New Yorko mieste
ikrų plaukais moterys
aptemptom žvyninėm
suknelėm pilsto vodką
į neplautas stiklines
vyrai stiklo akimis
be marškinių
tatuiruoti
ginčijasi apie gyvenimą
tyla kybo
kaip tinklinės kojinės
***
TEN KUR MIESTAI BAIGIASI
– lizdai skrenda
grasinati paukščių giesmė
pakyla žolei dainuojant
muzika išliks ilgiau
negu žmonės
ir medžiai
***
IŠTRINKIME ŽODŽIUS
iš atminties
kas tolima – yra čia
ko nėra – tas atgimsta
įeina į kiekvieną celę
ir augalo gyvybę iš
pirmykščio žiedo garso