Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 12

Būties runos Tomo Tranströmerio poezijoje

1974 m. Nobelio premija buvo apdovanoti du švedų rašytojai, prozininkas Eyvindas Johnsonas (1900–1976) ir poetas Harry’s Martinsonas (1904–1978). Kilo nemažai ginčų, diskusijų. Švedų akademija, skirianti Nobelio premiją, buvo apkaltinta šališkumu (abu rašytojai buvo jos nariai), saviškių protegavimu. Kelis dešimtmečius vyravo nuomonė, kad joks švedų rašytojas negali šios premijos gauti dorai ir garbingai.

Poetas T. Tranströmeris būdavo nominuojamas Nobelio literatūros premijai kasmet, nuo 1993–iųjų. Ir beveik kiekvieną kartą buvo apgailestaujama: tikrai geras poetas, bet, deja, švedas. Pagaliau T. Tranströmeris pagerbtas garsiąja premija. Švedų akademijos motyvas: „Jis glaustais, perregimais vaizdais leidžia mums naujai priartėti prie tikrovės.“

Kokia gi ta T. Tranströmerio tikrovė? Tai šcherai (aplink Stokholmą jų yra begalė), jūra, Runmario sala, kur tebestovi poetui iš senelio, lotsmano, atitekęs namas, tai Švedijos saulėlydžiai ir saulėtekiai, uolos ir kalnai, miškas, vabzdžiai (iš jaunystės laikų jis turi jų surinkęs visą kolekciją), tai miestas, eismo triukšmas greitkeliai, sunkvežimių dundesys, bažnyčių vėsa, senovinės freskos, vargonai, ap­skritai muzika (jis – gabus pianistas, po 1990 m. ištikusio insulto iki šiol groja kaire ranka), tai kasdienis psichologo darbas Rokstunos kalėjime ir darbo biržos institute Vesterose (ten poetas po literatūros istorijos, filosofijos ir psichologijos studijų Stokholme praleido trisdešimt penkerius metus, 1997 m. Vesteroso komuna įstei­gė T. Tranströmerio premiją, kuri kas antri metai skiriama poetui, kuriančiam T. Tranströmerio dvasia. Beje, Vesteroso centre stovi paminklas eilėraščiui – akme­nyje iškalti šeši T. Tranströmerio haiku). Poeto tikrovę papildo įvairios kelionės – savotiškas netikėtų sąsajų ir vaizdų kaleidoskopas. Į poeto tikrovę telpa ir jo kas­dienybė. („Jis ne tik botanizavo gamtą, jis kaip koks ekvilibristas nuobodžioj ir įgrisusioj kasdienybėj padėjo mums įžvelgti būties didybę“, – rašė švedų kritikai.) Ir dar – rūsčioji tikrovė: liga, skausmas, afazė, neišvengiama senatvė, mirties nuojauta.

Norėtų kažką pasakyti, bet žodžiai neklauso.
Kažkas neleidžia kalbėti,
afazė,
žodžių nėra, gal tiktai stilius… <…>

Paskui insultas: dešinioji pusė paralyžiuota, afazė, jis suvokia tik trumpas frazes, ištaria ne tuos žodžius.

Dabar jo nepasiekia nei gyrimas, nei koks pasmerkimas.
Bet muzika išlieka, jis toliau komponuoja, kuria tuo pačiu savo stilium,
jis – medicinos sensacija per visą tą laiką, kuris jam liko gyventi. <…>
Nuo tada jis rašo ilgą laišką mirusiems,
rašo mašinėle, kuri neturi juostelės, tik horizonto liniją,
žodžiai veltui trinksi, bet nieks neprilimpa.

Tai fragmentai iš ciklo „Baltijos marios“, parašyto 1974 m., – nepaprastai tiksliai, tiesiog šiurpiai paties poeto numatyta ateitis.

T. Tranströmeris debiutavo 1954 m. „17 eilėraščių“, tai buvo įsimintinas, labiausiai diskutuotas poezijos debiutas, vėliau išleido vienuolika nedidelių poezijos knygelių, yra ten ir eilėraščių proza. Iš dalies įveikęs savo ligą, sukūrė dar du poezijos rinkinius „Gedulo gondola“ ir „Didžioji paslaptis“.

Ypatingas kontinentas poetui nuo pat jaunystės buvo muzika, į tą žemyną jis dažnai pabėgdavo, ieškodamas dvasinės pusiausvyros, nusiraminimo. Jam iki šiol muzika tebėra kaip vaistas sielai. Ir jo poezijoje gausu muzikinių aliuzijų, ritmikos, kai kurie T. Tranströmerio poezijoje įžvelgia „muzikinę mistiką, lydima religinių pustonių“. Jo poezija yra įkvėpusi daugelį švedų kompozitorių, jie kūrė muziką jo tekstams. Pats T. Tranströmeris ne kartą yra skaitęs savo tekstus lydimas klasikinės muzikos ar džiazo. Ne vienas švedas pabrėžia, kad niekas jo poezijos nemoka taip skaityti, kaip jis pats. Iki šiol jie atmena jo balso tembrą ir intonaciją.

Šiuo metu – tai labiausiai gerbiamas ir verčiamas švedų poetas (jo kūryba išversta net į šešiasdešimt kalbų, vien angliškai yra per dvidešimt jo knygų). Amerikos, Italijos, Anglijos universitetai turi T. Tranströmerio poezijos kursą, o Kinijoje ir Slovėnijoje netgi veikia jo vardu pavadintos kavinės. Tokio popu­liarumo poetas susilaukė dar ir dėl to, kad jo tekstai nesunkiai išverčiami į kitas kalbas. Poeto stilius glaustas, koncentruotas, apgalvotai parinktas žodis, platus jausmų spektras perteikiamas paprastai. Ankstyvieji eilėraščiai dažnai ilgi, ir sakinys ilgas, banguojantis, vėlyvieji – trumpi, lakoniški, bet talpūs haiku. Ir čia jis toks pat metaforos meistras, stebinantis netikėtom sąsajom, minties vingrumu. Daugelį žavi unikali vaizdų kalba.

T. Tranströmeris priskiriamas vadinamiesiems šešiasdešimtininkams (šeštojo dešimtmečio poetams). Tada poezija vėl pasidarė madinga, tas dešimtmetis lai­komas vėlyvojo modernizmo pradžia. T. Tranströmerio poezija išsiskiria kaip neįprastai kasdieniška, tačiau joje nuo pat pirmojo rinkinio juntamas būties mistiškumas, dažnai perteikiamas „švytinčiom metaforom“, jis tarsi atveria kitą būties erdvę, kurią švedų kritikai linkę vadinti religine didybe. Gilus, beveik mistinis gamtos pajautimas jam padėjo įprasminti egzistencinius dalykus.

Zita Mažeikaitė

 

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Vapsva

Gluodena, bekojis driežas, vingiuoja prieangio laiptais
lėtai ir didingai lyg anakonda, tik didumas ne tas.
Dangus užklotas debesų, bet prasiveržė saulė. Tokia ši diena.

Iš ryto mano mieliausioji išvaikė piktąsias dvasias.
Tarsi atlapojo tamsaus sandėlio duris kažkur pietuose,
šviesa plūstelėjo vidun,
ir tarakonai išlakstė pakampėm, užsiropštė ant sienų,
staiga jų neliko – rodos matei ir nebėra –
tai nuogas jos kūnas išvaikė demonus.

Tarsi jų nebūtų čia buvę.
Bet jie sugrįžta.
Tūkstančiais pirštų painioja senovinius nervų komutatorius.

Liepos penktoji. Lubinai stiebiasi tarsi norėtų pamatyti jūrą,
Esame tylėjimo bažnyčioj, gaubiami beraidžio pamaldumo.
Tarsi nebūtų nesutaikomų patriarchų veidų
ir Viešpaties vardo klaidos akmenyje.

Mačiau raidei ištikimą TV pamokslininką, kuris sutraukdavo minias pinigais.
Dabar jis paliegęs, prilaikomas bodyguard,
tai jaunas vyras dailiu kostiumu plačiai išsišiepęs tarytum kažkas būtų sukaustęs jam burną.
Jo šypsena slopina riksmą.
Vaiko riksmą, tėvų paliktą ligoninės lovoj.

Dieviškumas paliesdamas žmogų uždega liepsną
ir pasišalina.
Kodėl?

Liepsna traukia į save šešėlius Jie lekia į ją ir spragsėdami su ja susilieja,
liepsna šokteli ir patamsėja. Driekiasi juodas smaugiantis dūmas.
Galiausiai – tik juoduojantis dūmas, galiausiai – tik dievobaimingas budelis.

Dievobaimingas budelis palinksta
virš aikštės, virš minios lyg rauplėto veidrodžio,
kuriame jis regi save.

Didžiausias fanatikas – didžiausias ir skeptikas. Jis pats to nežino.
Jis tarsi koks paktas, sutartis tarp to,
kuris matomas šimtu procentų ir to, kuris nematomas.
Kaip aš nemėgstu tų žodžių „šimtas procentų“!

Tas, kuris rodo paradinę savo pusę
ir niekada nebūna išsiblaškęs,
visada atveria reikiamas duris, bet nemato tų, kurie neturi
Tapatybės –
šalinkis tokio!

Liepos penktoji. Dangus užklotas debesų, bet prasiveržė saulė.
Gluodena vingiuoja prieangio laiptais lėtai ir didingai
kaip anakonda.
Gluodenai nerūpi jokios kontoros.
Vapsvai nerūpi stabai.
Lubinai nepripažįsta „šimto procentų“.

Aš jaučiu požemio gelmę, esu ir kalinys, ir jos valdovas
tarytum Persifonė.
Ten atsidūręs dažnai gulėdavau sustingusioj žolėj,
žiūrėdavau, kaip žėmė skliaučias virš manęs.
Po žemės skliautu.
Dažnai, pusę gyvenimo.

Bet šiandien toks mano žvilgsnis apleido mane.
Aklumas praskaidrėjo.
Juosvas šikšnosparnis paliko mano veidą ir karpo šviesią
vasaros erdvę.

 

Vermeras

Pasaulis nesaugus… Čia pat už sienos triukšmas
viešbutis
juokas ir aimanos, dantų baltumas ašaros varpų gaudesys
pakvaišęs svainis, mirties nešėjas, kurį pamatę visi dreba.

Kažkur sprogimas sunkūs vėluojančių gelbėtojų žingsniai
laivai besipuikuojantys įlankoj, pinigai šliaužiantys į sukčiaus kišenę
reikalavimai sukrauti vienas ant kito
pražiotos rausvų žiedų taurės rasoja nujausdamos karą.

Iš ten – per sieną į šviesią ateljė
akimirkon kuri išliks per amžius.
Paveikslai pasivadinę „Muzikos pamoka“
arba „Moteris mėlynais drabužiais skaitanti laišką“ –
ji laukiasi aštuntą mėnesį, dvi širdys spurda joje.
Ant sienos šalimais – raukšlėtas žemėlapis Terra Incognita.

Alsuoju ramiai… Nežinoma melsva materija prikalinėta prie kėdžių.
Auksinės kniedės ūmai susmigo
ir sustojo
ramios lyg nieko nebūtų įvykę.

Spengia ausyse lyg būčiau panardintas į gelmę ar pakilęs į didelį aukštį.
Tai slėgimas iš kitos sienos pusės.
Nuo jo bet koks faktas sklendžia
kietėja teptukas.

Skauda nuo tokių ėjimų per sieną, tarsi kokia liga
bet ji naudinga.

Pasaulis tik vienas. O sienų jame…

Siena – ir tavo dalis –
tu tai žinai arba nežinai ją turi visi
išskyrus mažus vaikus. Jie sienos neturi.

Prie sienos palinkęs giedras dangus.
Rodos meldžiasi tuštumai.
O tuštuma gręžia savo veidą į mus
ir sako pakuždom
„Aš ne tuščia, aš atvira“

 

Mano buveinė beribė

1827-ųjų pavasaris. Bethovenas
pakelia savo pomirtinę kaukę ir nuplaukia.

Sukasi vėjiniai Europos malūnai.
Laukinės žąsys skrenda į šiaurę.

Čia toji šiaurė, čia Stokholmas
praplaukiantys rūmai ir lūšnos.

Pliauskos karaliaus rūmų židiny
gniūžta lyg po komandos laisvai.

Įsigalėjusi taika skiepai ir bulvės
bet miesto šuliniai alsuoja sunkiai.

Išmatų kubilai tarytum pašos
naktį nešami Norbru tiltu.

Krypuoja per grindinio akmenis
mamzelės bastūnai dailūs ponai.

Netrikdomai rami iškaba
su rūkančiu mauru.

Daugybė salų, daugybė irkluotojų
su nematomais irklais prieš srovę!

Atsivėrę farvateriai, balandis gegužė
mielas medumi varvantis birželis.

Kaitra pasiekusi tolimiausias salas.
Kaime atlapotos durys, išskyrus vienas.

Laikrodis–gyvatė rodyklėm lyžčioja tylą.
Akmenys šviečia su geologine kantrybe.

Galėjo būti taip ar kaip nors panašiai.
Tamsi ta giminės istorija

apie Eriką, užkerėtą burtininko šūviu –
kulka jam pervėrė sielą ir liko paliegęs.

Buvo išplaukęs į miestą, sutiko priešą
ir grįžo ligotas ir pilkas.

Visą vasarą jis vartėsi lovoj.
Ant sienų liūdėjo jo įrankiai.

Guli atmerktom akim, girdi peteliškių
mėnesienos drugių vilnonį plastėjimą.

Jėgos senka, jis veltui ieško atramos
geležim kaustytai rytojaus dienai.

O vandenų Dievas jam šaukia iš gelmės
„Išvaduok mane! Pats išsivaduok!“

Visa kas išorėj gręžias į vidų.
Jis išardomas į dalis, vėl sunarstomas.

Kyla vėjas, erškėtrožių krūmai
kabinasi į bėgančią šviesą.

Veriasi ateitis, jis regi
besisukiojantį kaleidoskopą

mato miglotus virpančius
ateities giminaičių veidus.

Jo žvilgsnis netyčia užkliudo mane
kai iš lėto vaikštau

po Vašingtoną tarp didžiulių namų
kuriuos ramsto kas antra kolona.

Pastatai balti kaip krematoriumai
čia vargšų svajonės tampa pelenais.

Švelni atšlaitė darosi statesnė
ir nejučia pavirsta bedugne.