literatūros žurnalas

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10

Žodžius numarinti sunku

Vienus žodžius reikia išskiemenuoti,
kitais sugriaudėti,
treti turi bėgti tyliai
kaip Prževalskio arkliai
begarsiame filme.

Nesakykit, nuo balso priklauso,
ar sustos diližanas, ar ne,
ar valdžia pasikeis,
ar slėptuvės spyna
be girgždesio atsirakins.

Nebijokit, kam dera išgirsti,
nugirs vėjo gožiamą šnabždesį,
požemio balsą pagaus,
sustiprins ir pavers
lozungais bei dainomis.

Žodžius numarinti sunku,
palaidoti po kartonais.
Užkonservuoti lyg žuvys
išsivaduoja iš skaičių
ir ošia kriauklelėj
kaip vandenynas.


Suklupęs

Suklupusį bemat užpuola vagys
ir šiaip visokio plauko vabalai,
naktim aplimpa pilkosios plaštakės,
dienom užkloti bando skarmalai.

Nenori niekas vargšo pastebėti,
o pastebėję nužvelgia piktai.
Sutikti gailestingą samarietį
suklupusiam pavyksta gan retai.

Tačiau jisai dar turi menką viltį, –
nesidairyt pagalbos į kitus,
dantis sukąsti ir pačiam pakilti,
nuvaikius nuo savęs parazitus.


* * *

Lyg ir nešliaužiota, dorai gyventa,
nesidangstyta kryžium ar skara.
Ar tau nesakė, – liftai kartais krenta,
ar neįspėjo, – po kaitros audra.

Suprantama, audrų mažai kas laukia,
kažkam baisu, kad kiaurą dieną lis.
Iš kur žinot, gal po drąsuolio kauke
tiesiog esi kaip ir visi bailys.

Gali dievažytis, kalbėt ką nori,
bet patikės tavim tiktai tada,
kai atsilaikęs prieš galingą šuorą
pramuši sieną kruvina kakta.


Žiemos riba

Paskutinė lapkričio diena,
tačiau dangus dar tyli,
negąsdina pūgom.
Mane, pasiekusį šią ribą,
dar sūnūs myli,
neišvežė į mišką paskubom.

Gal pabijojo, kad pareisiu
prieš ryto aušrą
lydimas žvėrių.
Pro pilką miglą
pamirštas dairausi,
drėgnom akim į rytdieną žiūriu.

Aš netikiu, kad ryt žiema,
nes paukščiai tarsi juodos strėlės
vis lenda iš miglų.
Bet džiūgauti lyg būtum prisikėlęs
kol kas ankstoka,
verkti – per vėlu.


Išbrauktas iš sąrašų

Kiekvienas anksčiau ar vėliau
pribręsta rudenio minčiai,
kad vos tik palikęs pasaulį
bus išbrauktas iš sąrašų.

Iš pašalpų gavėjų, iš stovinčių eilėje
pas daktarus ir siuvėjus.
Nei tau drabužėlių, nei vaistų,
kažkas pasistums aukštėliau.

Gerai, kad ruduo toks mieguistas,
neskatina nieko mąstyti,
nebent sapnuose sužinotum –
tavęs sąraše nebėra.


Nebėk

Mūsų šunys išsigando stirnų,
mat jauni, atvažiavę iš miesto.

Jei tos nebūtų sumaniusios
ūmai skuosti per sodą,
tai būtų šitaip stovėję
sustingę nežinomybėje.

Ar aš nesakiau tau, greituoli, –
nebėk, baimė yra pragaištinga.


Mačernio žūtis

Tą popietę Kalvarijos kely nekilo dulkės,
vežimai nedardėjo, kariuomenė nejojo.
Priešpiet Mačernis, pasikinkęs Plesnį,
išdūmė pažiūrėt, kodėl gi taip tylu.

Ne ta Kalvarija, bet tas Mačernis,
medžiotojo iš Šarnelės sūnus,
išlipęs iš gandralizdžio, kur auštant rašė
tylius ir išmintingus sonetus.

Jo draugas vaidila, po karo išgarsėjęs,
pakrūmėj liko laukt, kol Vytautas sugrįš.
Aštuoniasdešimt metų laukia nesulaukia.
Eilėraščiai gyvi, o Vytauto nebėr.

Nespėjo pasitraukt į Vakarus, pritrūko
akimirkos, kas benuveš – šalia kapų
prie pat Veronikos koplyčios tįso jų kaštanis,
skeveldros perdrėkstas, o Švytis vežime


Mirtis po mirties

Mirtis po mirties, mirtis po mirties,
viena išdidi, kita netikėta,
trečia kaip žaibas vidur nakties
žiebianti, dreskianti kūną ir sielą.

Reikėtų priprasti, neįpranti,
pirštai šalti aplink grabinėja.
Kiekvieną kartą bedugnėn krenti,
kaustomas baimės suakmenėji.

Išrauna viršūnėse ir gelmėse
nesidairydama seną ar jauną,
kerta kaip žolę rytais su rasa,
sunokti nespėjusį pjauna.

Kas ten rypavo, kad su laiku
visus mus nuvaro nuo scenos,
dažniau palydėtus pulkelio vaikų,
rečiau tik varpų ir sirenos?

Vieną pamirštum, kitos išsyk
nurimstančią sąžinę skrodžia.
Krūpčiok ir teisink, ką nori sakyk,
niekas seniai nebeguodžia.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 5–6 / Bandė atšaukti Ezopą,
tiesiog išvyt po velnių, –
mums tarpininko nereikia,
mokame patys viliot.
Bet neina begėdis Ezopas,
dairosi, laukia, kas bus.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8–9 / Miego šalis. Užgriuvo kaip rūkas kvaila ramuma, miegoti, nepurkštauti skatina. Aplink nei ruduo, nei snieguota žiema, o draugas gyvena su katinu. Apsunko jausmai, galvoje gyvastis neranda prinokusių žodžių.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4 / Vandens malūne. Keistai apvirto įprasti laikai. Jei būtum jaunas, gal nepastebėtum, kaip melas su teisybe keičias vietom, melsvai apeina piktžolėm laukai. Šinkuoja alų, šaudo raketas keistai apvirtusiam vandens malūne…

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Miklusis graikas, pasivogęs ugnį, ne pirmą kartą pleškina miškus. Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm, išsiveda į nežinią vaikus. Per patį vidurį nukandęs anekdotą, komediantas šoka nuo uolos į vandenyną šaltą ir putotą

Dvidešimt ketvirtasis Rašytojų sąjungos premijos laureatas – Algimantas Mikuta

2015 m. Nr. 2 / Šiemet sausio 6 d. Rašytojų klube įteikta dvidešimt ketvirtoji Lietuvos rašytojų sąjungos premija – ją pelnė poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (2014).

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 2 / Migla rytais visas spalvas užglosto,
išbaltint bando vasaros skutus,
bet šie ne bąla, o iškart pajuosta
ir išskrenda pavėjui į pietus.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Algimantas Mikuta. Mėnulio peilis

2014 m. Nr. 5–6 / Tai tikriausiai reminiscencijos. Vaizdai nušvinta atmintyje, tarsi plėšiami iš gūdžios tamsos, kuri buvo juos užgriuvusi kelis dešimtmečius, bemaž palaidojusi amžiams. Tamsa dryksta kaip sunešiotas drabužis.

Algimantas Mikuta. Grušas, kopiantis į Žaliakalnį

2011 m. Nr. 11 / Tikriausiai Grušo vardu pavadinta gatvė parodo rašytojo mastą, jo asmenybės išskirtinumą, reikšmę miestui. Tačiau Grušas man asocijuojasi ne tiek su gatve, kiek su kalnu. Net fiziškai.