Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 4
Driežas buvo laimingas
Driežas
Štai snūduriuoja
Saulėkaitoj
Ant akmens.
Driežas laimingas,
Laisvas,
Ramus,
Lyg būtų
Iš pasaulio
Išsivadavęs.
Vėjui papūtus
Laikas byra
Ant driežo galvos
Lygiai kaip smėlis.
Bet driežas
Nieko nejunta,
Nes driežas laimingas.
***
Vasaros vidury
Virš upės
Skraidantis
Laumžirgis
Šitaip spindėjo saulėj,
Šitaip tylėjo,
Lyg nieko
Čia nepažintų,
Lyg būtų atlėkęs
Iš kito laiko,
Iš kito.
Kai ateina ruduo
Mano naktys,
Kai ateina ruduo,
Apsunksta nuo tamsumos,
Nuo ilgo aušros laukimo.
Jos glaudžias prie žemės,
Nes dangus
Joms per aukštas.
Mano naktys
Apsunksta nuo tylumos,
Nuo gatvės šešėlių,
Nuo ilgesio tų,
Kurie nebegali sugrįžti
Iš mirties karalijos.
Mano naktys,
Kai ateina ruduo,
Tokios atšiaurios,
Neatpažįstamos.
Lyg būtų nemano.
***
Žuvys
Iš upės dugno
Apvaliomis akimis
Žiūri į lapkričio
Pilnatį.
Žiūri
Be nerimo,
Baimės ar liūdesio.
Nes inkštas
Upelio dumblas
Šildo žuvų pilvelius
Kai tavęs pasiilgsiu
Tavo siela šįvakar, senele,
Buvo ramiam vandeny,
Tvenkiny,
Kur kažkada seniai
Skalbdavau marškinius.
Iš karto ją pamačiau
Po lūgnės lapu.
Kai norėjau prakalbint,
Ji lėtai
nugrimzdo į dugną.
Žinau,
Jinai vėl iškils,
Kai tavęs pasiilgsiu,
Senele.
***
Nakties vėjas,
Kvepiantis pūvančiais lapais,
Blaško
Po rudenio dangų
Šaltas žvaigždes.
Kuriai
Laikas nukristi?
Į mano tylinčią dieną
Kaimo keliu
Dviračiu atvažiuoja
Užmirštas
Mano brolis
Iš savo
Tolimos praeities
Į mano tylinčią dieną.
Dulkės pakyla
Iš po dviračio ratų.
Sublizga saulėj,
Po to ramiai nusileidžia
Man ant drabužių,
Plaukų, ant veido.
Joks vėjas
Tų dulkių
Nebegali nupūsti.
***
Birželio diena
Traukiasi nuo manęs,
Tolsta
Kaip vaikystėje
Šieno vežimas,
Slūksta ir senka
Kaip tvenkinys,
Kur jaunystėj
Mazgojausi kojas.
O juk
Ši birželio diena
Yra mano.
Medis, kurio nevalia nukirsti
Stovėjo priešais mane
Žydintis medis.
Pilnas vasaros vėjo
Ir visas šlamėjo.