Vainius Bakas. Eilėraščiai
2015 m. Nr. 8–9
Tokiais vakarais
Tokiais vakarais mėgstu tyliai panerti į tamsą,
į prieblandos zoną mėnuliui pro debesis šviečiant,
palangių rojaliais lietus tykiai skambina Bramsą –
klausyčiaus per naktį ir nieko daugiau negirdėčiau.
Žiūrėčiau į dangų – delčia savo debesis gano,
visatos prasmė, kurios šiandien vis tiek nepagausi,
o žodžiai šį vakarą taiklūs kaip kulkos nagano –
greiti ir kryptingi, vis lekiantys Dievui į ausį.
Žiūrėk, kaip rausvai vienas skruostas delčios nusidažo,
kaip gatvėje žmonės suklūsta ir glaudžias po skėčiais,
ir kūnai dangaus, jų nuogumas tėra tik miražas –
ir viskas gražu, per gražu, kad aš tuo patikėčiau.
Kai akys miglotos, o lūpos tavęs nesuranda,
lunatikai užverčia galvas į dangų ir stebisi –
nejau šitas vėjas paliks ir pamirš visą bandą,
kad vėlei pargintų tą vieną paklydusį debesį…
Baltai
Įkaitęs oras, nors beveik sutemę,
šviesiau jau sieloj – bulvės greit pražys,
lygia ežia per išpurentą žemę
pūškuoja sau po nosimi ežys.
Šviesa prieš tamsą liaujasi kovojus,
užmiega susikibusios kartu,
pamiršusios priešybes ir pavojų,
ir šiąnakt aš kažko nesuprantu.
Dreifuoju savo mintyse paskendęs
ir nepasiekiamybės, rodos, taip arti,
o praeitis tokia, lyg būtų šiandien,
ir tu taip pat kažko nesupranti.
Visas kaltes aš išpažįstu šiąnakt
ir pajaučiu, kad man už jas atleis.
Ir lyg palaiminimas leidžiasi ant žemės
karvutė Dievo debesų keliais.
Sugrįžta ten palikus savo bandą,
suglaudžia vėl pavargusius sparnus,
tik mano mintys atilsio neranda,
nors oras šitoks šiltas ir kvapnus.
Tiktai sapnai sugrįžt kažkur užtruko,
aš atmerktom akim guliu pernakt.
Jeigu dūmotum – nebraukyk degtukų,
į mano žvilgsnį karštą prisidek.
Kol rūkas kaip vagis taip tyliai smunka
pro apkarpytus tujų vartelius,
užgimęs šauksmas lyg paveiksle Munko
čia virsta tik atodūsiu tyliu.
Užgesęs langas, bet vis tiek nemiega
dar mano mintys. Kaip tu jas skaitai?
– –
Vasarvidžio nakty regėjau sniegą –
tai bulvių sielos, žydinčios baltai.
Čechovo motyvai
Mano senelis už 45 kapeikas
nusipirko vyšnių sodą
telpantį į vidinę
palto kišenę
miręs paliko jį man
kad turėčiau kur pabėgt nuo savęs
aš irgi nešiojuos vidinėje
palto kišenėje
kad neiššaltų peržiem.
Pamestas
Vienaragis mėnuo
raitos rasoj
žvilga
sidabro šonas
pamestas litas
pernykštėj žolėj
žvilgėjimas tuščias
nenusipirksi
nei mažiausios vėjo atraižos
nei gramo sniego
šiugžda nakties satinas
viskas už dyką
žiūriu į
žibančias tavo
akių monetas
pakuždom man kartoji:
nesidžiauk radęs.
Budintys
Aš miegojau, bet mano širdis budėjo.
Ant staliuko prie lovos
laikrodis vis dar plakė
širdis buvo sustojus
ties puse penkių
kiek daug sutelpa
tarp tik ir tak
tarp tak ir tik
vidurnaktį delnu
glosčiau šonkaulį
iš kurio turėjo sutverti
tave
kuždėjau:
Įleisk mane, mano seserie, mano meile,
mano balande, mano tobuloji! Juk mano galva permirkusi nuo
rasos, o garbanos – nuo nakties miglos.
aš miegojau ir laikas buvo
budinti vaistinė
gydanti mano žaizdas
ir marinanti nuoskaudas
gramzdinanti į ten kur
miegas truputį gilesnis
balandėle koks
šiltas rasotas plyšys tarp
mano šonkaulių tik ir tak
prieš suskambant žadintuvui
dar nepabudęs
nuspaudžiau
atidėti signalą
– – – kitam gyvenimui.