literatūros žurnalas

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 8–9

Tokiais vakarais

 

Tokiais vakarais mėgstu tyliai panerti į tamsą,
į prieblandos zoną mėnuliui pro debesis šviečiant,
palangių rojaliais lietus tykiai skambina Bramsą –
klausyčiaus per naktį ir nieko daugiau negirdėčiau.

Žiūrėčiau į dangų – delčia savo debesis gano,
visatos prasmė, kurios šiandien vis tiek nepagausi,
o žodžiai šį vakarą taiklūs kaip kulkos nagano –
greiti ir kryptingi, vis lekiantys Dievui į ausį.

Žiūrėk, kaip rausvai vienas skruostas delčios nusidažo,
kaip gatvėje žmonės suklūsta ir glaudžias po skėčiais,
ir kūnai dangaus, jų nuogumas tėra tik miražas –
ir viskas gražu, per gražu, kad aš tuo patikėčiau.

Kai akys miglotos, o lūpos tavęs nesuranda,
lunatikai užverčia galvas į dangų ir stebisi –
nejau šitas vėjas paliks ir pamirš visą bandą,
kad vėlei pargintų tą vieną paklydusį debesį…

 

 

Baltai

 

Įkaitęs oras, nors beveik sutemę,
šviesiau jau sieloj – bulvės greit pražys,
lygia ežia per išpurentą žemę
pūškuoja sau po nosimi ežys.

Šviesa prieš tamsą liaujasi kovojus,
užmiega susikibusios kartu,
pamiršusios priešybes ir pavojų,
ir šiąnakt aš kažko nesuprantu.

Dreifuoju savo mintyse paskendęs
ir nepasiekiamybės, rodos, taip arti,
o praeitis tokia, lyg būtų šiandien,
ir tu taip pat kažko nesupranti.

Visas kaltes aš išpažįstu šiąnakt
ir pajaučiu, kad man už jas atleis.
Ir lyg palaiminimas leidžiasi ant žemės
karvutė Dievo debesų keliais.

Sugrįžta ten palikus savo bandą,
suglaudžia vėl pavargusius sparnus,
tik mano mintys atilsio neranda,
nors oras šitoks šiltas ir kvapnus.

Tiktai sapnai sugrįžt kažkur užtruko,
aš atmerktom akim guliu pernakt.
Jeigu dūmotum – nebraukyk degtukų,
į mano žvilgsnį karštą prisidek.

Kol rūkas kaip vagis taip tyliai smunka
pro apkarpytus tujų vartelius,
užgimęs šauksmas lyg paveiksle Munko
čia virsta tik atodūsiu tyliu.

Užgesęs langas, bet vis tiek nemiega
dar mano mintys. Kaip tu jas skaitai?

– –

Vasarvidžio nakty regėjau sniegą –
tai bulvių sielos, žydinčios baltai.

 

 

Čechovo motyvai

 

Mano senelis už 45 kapeikas
nusipirko vyšnių sodą  
telpantį į vidinę
palto kišenę

miręs paliko jį man

kad turėčiau kur pabėgt nuo savęs

aš irgi nešiojuos vidinėje
palto kišenėje

kad neiššaltų peržiem.

 

 

Pamestas

 

Vienaragis mėnuo
raitos rasoj
žvilga
sidabro šonas

pamestas litas
pernykštėj žolėj

žvilgėjimas tuščias

nenusipirksi
nei mažiausios vėjo atraižos
nei gramo sniego

šiugžda nakties satinas

viskas už dyką

žiūriu į
žibančias tavo
akių monetas

pakuždom man kartoji:
nesidžiauk radęs.

 

 

Budintys

 

Aš miegojau, bet mano širdis budėjo.

 

Ant staliuko prie lovos
laikrodis vis dar plakė
širdis buvo sustojus
ties puse penkių

kiek daug sutelpa
tarp tik ir tak

tarp tak ir tik

vidurnaktį delnu
glosčiau šonkaulį

iš kurio turėjo sutverti
tave

kuždėjau:

Įleisk mane, mano seserie, mano meile,
mano balande, mano tobuloji! Juk mano galva permirkusi nuo
rasos, o garbanos – nuo nakties miglos.

aš miegojau ir laikas buvo
budinti vaistinė

gydanti mano žaizdas
ir marinanti nuoskaudas

gramzdinanti į ten kur
miegas truputį gilesnis

balandėle koks
šiltas rasotas plyšys tarp
mano šonkaulių tik ir tak

prieš suskambant žadintuvui
dar nepabudęs

nuspaudžiau
atidėti signalą

– – – kitam gyvenimui.

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / 1. Išrauk iš savęs aukščio baimę mylėti tolygu kopti į aukščiausią drevėtą pušį prisirišus senoviniu geiniu spitriai sliuogti jos liemeniu aukštyn iš vėsios drevės gilumos pirštais rinkti…

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Blizgėjo ledas lyg aštrus kastetas kuriuo smūgiavo vėtra mums į veidus gerklėj įstrigo žodis nutylėtas trumpiausią dieną saulei nusileidus per vėjo šuorus rodos nesimatė kokia ryški šviesa į mus atplūsta

Deimantė Daugintytė. Klasikos matmuo ir poetiniai vėjai

2015 m. Nr. 4 / Vainius Bakas. Kas vėjo – vėjui. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 144 p.