literatūros žurnalas

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 11

Pastogė

Puikus yra speigas,
labai gražios malkos,
prasidedant mūsų žiemai.

Neskubios tos naktys žiemą.
Ir vakarą, ir rytą
pasitinka poetas,
pražuvęs Dzūkijos pusnynuos.
Lyg švilpautų strazdas
nuo krūmo ar sniego,
nuo balto ar juosvo.
Kiek eita, keliauta –
ir vis į Merkinę.
Per nieką nebūna
net valčių Bedugny.
Ko nežinai – nežinai.
Sniego drobės išlygino lauką
paklydusiai gėlai.
Jei apglėbtų tave
sudvejintas ledas
ar ledo gūdus aidesys,
mintyse – tam miške, toje girioj
ar dar nuošaliau –
budavokis, Stasy, pastogę,
kad ten,
nuo visų atsiskyręs,
su žiemovidžio monais
atokiai išblėstum
ir iš lėto,
iš lėto rusentum.

 


Kelionmaišis

Nesakysi, kad jam sekės.
Nors truputį rambus, bet nujautė,
kaip stipriai –
neik nuo šalies –
žmogų valdo lytis.
Nesudrumstas buvo
tik būdamas vienas.
Kartais kelionė, kad ją devynios,
rodės brangesnė už būvį
ar staigų balkšvumą
atsilapojus apsiaustui.
Paprasčiausias nuotykis
jam, būdavo, apkarsta.
Vėlesnio savo pilnumo nemėgo:
daug mažiau vasaros,
ir toji itin išlaidi.
Mažaraštis, tačiau prielankus darbams,
paveldėjęs nagingo pameistrio rimtį,
jis išmoko atpažinti savo
sutrikimą stoties perone:
„Paukščiui nepasakysi,
kad palauktų,
šypsena mezgas smilkiniuos,
pasiekia smakro duobutę.“
Taip ant kelionmaišio buvo
parašyta.

 


Žara

Ką sau šnari,
rimastie,
pešdama nušienautą žolę?
Paskaityk ką nors balsiai.
Ką nors nuo seno
apie platonišką
sielą
ir vakariją.
Mane apėmęs lengvumas
toks gležnas, bereikšmis.
Ką sau šnari, rimastie?
Niekas nežuvo iš geismo
tave pažinti.
Vienas jau nebe tas,
kitas bilda trečia klase
ir prašo tylos.
Tamsios akys iš tyrų.
Neikim toliau.
Neikim.
Žarą laidoja gėlas šaltinis.

 


Sausis

Neslėpk,
ko nepaslėpsi.
Sumenko didžiulės kalvos,
liucernų laukai.
Užmiesčio name viešpatauja laikas.
Juodas paukštis baltu snapu atsitrenkė į langą.
Ir pamišėliai kartais – malonūs.
Gimti,
gyventi savo gyvenimą
ir likti čionai gali padėti
tik nenustygęs laikinumas.
Išgirdai, pažiūrėjai – ir užmiršai,
tarsi dvišaką vytę šulinio takui aptikti.
Padangę apstojo šakom susikibę medžiai.
Švendrai įšalę ir užpustyti.
Per speigą –
vaivorykštė keletą minučių.
Metai užgriuvo lyg kalbant į šulinį.
Vėlesnės eilės pavėlavo.

Tu verčiau užsivožtum ausinę kepurę,
antkaktį žemyn, nes kelionė ilga.
Sausis – poeto Rubcovo mėnuo.
Buvai mėlynojų vėjuos,
visa nuokalnių galybė – jos ramios.
Melsvas sniegas tamsesnis
ir bematant sutemsta.
Kylam į krantą kitapus upės.
Ei, keltininke, greičiau čionai!  
Lygios laukų kapinaitės –
tyla tylumoj.
Niekas nebuvo laisvas
sudėti minorą,
elegiją šitam kraštui,
nes žodžiai apsivelka viską,
kad viską paskui nusimestų.
Kaip pėdos iš žiemių,
viena šalia kitos.

Namo durys užkaltos,
aklinai užverti langai,
sienius prineštas sniego.
Nedrumsk vienaties,
klampodamas šalta migla.

 


Niekas tavęs nepaklaus

Vienoks burbulis,
kitoks vėdrynas,
dar kitokesnis – dagys.
Parėmei smakrą ant ilgakočio kauptuko.
Keliauk metų laikais, kaip vėdrynai
tarp susiraizgiusių karčių
kad keliauja.
Ne anksčiau nei tekant saulei,
aidas atneša rausvą mėlį.

Prieš mirtį mirštam ne kartą.
Tik niekas tavęs nepaklaus,
kas toliau už dangų.

 


Pagalvojimai

– Čia tavo vienuolynas.
Užveri paskui save duris.
Per ežerą atplaukia rūkas.
Jam rūpėjo kitką sužinoti.

– Unės krūtinė stačia.
Ranka pailsėti gali. Abidvi rankos.
Jai rūpėjo kitką sužinoti.
– Viti, – tarė ji, – tu kažką galvoji.
Nežinau ką, bet galvoji. Mesk
įprotį galvoti.
Jam rūpėjo visai kas kita.

Jo akyse atsirado nuovargio.
Jai rūpėjo kitką sužinoti.

 


Kupinos dienos

Pereitais metais
man pamojai.
Tos dienos buvo kupinos.
Lektoriai ir asistentai,
įtūžę patronai, –
kokio drovumo mintys
gali nutikti,
niekas tuomet nežinojo.

Mįslinga siela susimąsto:
dėl nesiliaujančios liūties
kūrinys turi pagulėti.
Jam,
kaip naminiam paukščiui,
reikia gromulio.
Pereitais metais
pamojai man
                 nuo staliuko.

Dvejeto šimtmečių
tamsiai mėlynas dangus.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 3 / Sulėtinai žingsnį,
kad nepraleistum žodžio.
Nė vieno žodžio
apie Forės salą.

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Rankovė. Parinkęs eilėraščiui antraštę, drapana pridengi kyšantį kriauklą, apjuosi jį vienuoliška virve. Rankovė arčiausiai mosto. Akimirkos skuba į šaltą orą. Kur bežengtum, – padėk vakaro maldai. Vis viena prieisi…

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 1 / Šešiolika tankių eilučių
Sūrymo ir duonos
prie bėralo.
It permirkęs pelenas
ežero ledas, o laikos.

Vytautas Stulpinas. Į statų krantą

2005 m. Nr. 1 / Norit – tikėkit, norit – ne, bet niekada nemaniau, kad kada nors rašysiu „Metams“. Beje, gruodžio mėnesį, fiziškai patį nepalankiausią mano natūrai. Ir ieškosiu tarp rankraščių eilėraščio, kuris tarsi niekur nebūtų pritikęs…