literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6

 

* * *

Pilka adventinė sausgėla.
Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais,
lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus.
Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas.

Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis,
Tolminkiemio pastorius slapčia irias į mūsų krantą –
su balta bažnytėle ir savo pamokymais.

Kontrabanda!
Upę smaigsto prožektorius. Pažyra keiksmai.
Nazad! Na Čystyje Prudy!

Sako, pastorius šiaip ne taip pasiekė Rambyną,
tebevaikščioja įsimaišęs tarp mūsų.
Kažkoks nelinksmas. Suirzęs.

Ak tu, šventas Dieve! Kokią gi gadynę sulaukėm.
Ak, kokios tamsybės jau apjekino svietą!
Tik dyvai žiūrėt…

Pagelinga adventinė sausgėla,
lydžiu akimis lytis
kaip išdaužtus buvusio vienkiemio langus.

 

 

Žiemos žlugtas

Garai išsirangę įjuodusia palube,
langai apsiverkę, virtuvę persmelkęs
ūkinio muilo tvaikas.
Kunkuliuoja beausis ketaus katilas.
Mama egliniu menturiu
grūda neklusnų drobinį užvalktį
lyg kokį avino pilvą,
čirška ištiškusios pamuilės,
laiškus šleikštulys kutena galugerklį.

Pilka dvokiančio žlugto gelda,
išgabenta pro visas duris, per slenksčius,
grimzta į pusnį.

Mama grumdo, trina sniegu,
daužo kultuve, lyg norėtų išmušt
sugulėtą mūsų vargą.

Ilgi pirštai išpampę
tarsi blyškios Prienų stoties dešrelės.
Šarmo išgriaužti tarpupirščiai,
per žiemą nebeužgyjantys.
Nuo prakaito žiba rūpesčių raukšlės.

Iškarstyti ant tvorų, nukarę ant virvės,
pastirę nuo šalčio, pabalę barškantys skalbiniai
lyg mano sapnų pamėklės,
susigrūdusios prie lovos kojūgalio.

Kitą popietę juos kočiojam ant plačiojo suolo,
lankstom sustojusios viena priešais kitą,
šypsomės lūpų kampučiais
blunkančioj atminties nuotraukoj.

 

* * *

Buvusiam Revoliucijos muziejuj
dailininkas Kasiulis vidurnakty išeina
iš paties nutapyto portreto,
apsivelka dryžuotą chalatą,
muziejininkių švariai išskalbtą,
delnu perbraukia ištemptą drobę,
patrina teptuką, kiloja apsilaupiusias tūbeles –
ieško smaragdinio žalio, citrinų geltonio…
Dažai sukietėję, išdžiūvę, net nebekvepia.

Dairosi, šlepsi dažuotom šliurėm
iš salės į salę – pro savo žvejus su raudonom žuvim,
pro žonglierius, kromelninkus, juokdarius…

Viskas čia nauja, iščiustyta, modernu,
net grindys negirgžda, tik praeities tvaikas
įsismelkęs lyg sienų grybelis.

Lauke – blyški pilnatis. Gatvės tuščios.
Tiltas, sovietinės statulos su kerziniais batais.
Bažnyčios boluojantys bokštai lyg iškirpti iš kartono.
Tamsios krantinės, pajuodęs vanduo, šikšnosparniai.
Iš kažkur atklydęs šuva.

– – – Ak, svajonių Paryžiau! Žėrintis Senos laive
su gitaros daina liepos vakarą, su klošarais,
patilčių laužais, gomurį kerpančiu
Burgundijos vynu, sendaikčių turgum,
kaštanų prekeiviais, klegesiu, spalvų margumynu – – –

Grįžta pavargęs, nelinksmas
į jam paskirtą muziejų,
skverbiasi į citrinų geltonį, titano baltį,
cinoberį, į Paryžiaus žalzganą mėlį,
į paties nutapytą portretą,
į save.

 

* * *

Gavau pranešimą – tarptautinis siuntinys.
Pašto darbuotoja užsidėjo akinius,
pasiseilėjo pirštą:
vartė pasą, žiūrėjo į veidą
(Zita – šventas vardas? Pseudonimas?),
pagaliau paspaudė mygtuką.
Gergždžiantis liftas iškėlė maišą.

Jame – paketėlis su raudonu švedų pašto ragu.
Pūslėtam maišely – kaulinės runos
ir popieriaus skiautė – WERNER.

Aš jokio Vernerio nepažįstu.
Esu regėjus mielą Werner Aspenstöm šypseną,
versdama jo eilėraščius „Šiaurės dvasia“.
Bet jis seniai miręs.

Išsitraukiu keletą runų –
gal mane vis dar globoja
anoji Šiaurės dvasia?

 

* * *

Per pūgą užėjau į bažnyčią.
Panis angelicus – giedojo vaikų choras.
Klauptuose – nė vieno žmogaus.
Giesmė apkabino, tarsi apgaubė savo sparnais.
Džiugi ramybė – buvau pati su savim.
Gal net buvau laiminga.

 

 

Liubavo angelas

Tą rudenį pirmakursius, būsimus filologus,
per drangą išvežė į kolchozą.
Slydailiodami iš molžemio rovėm morkas
atgrubusiais pirštais.

Vakare išsigiedrijo.
Peršinčia gerkle ėjau grįstu keliu
pro akmeninį malūną,
kur nieks nieko nemalė,
tik smagiai šniokštė vanduo.
Raudonam saulėlydy liepsnojo
senų parko medžių kamienai,
koplyčia pašlijusiu bokštu
ir baltas angelas, toks vienišas
buvusioj dvarvietėj.

Sovietmetį jis kantriai ištvėrė:
suskilęs, nudaužtom rankom, be kryžiaus.
Dingo šio amžiaus pradžioj.
Gal kam prireikė cinko,
iš kurio kadaise buvo nuliedintas Varšuvoj?

Dabar vieno užsidegėlio atstatytas.
Vėl toks pat melsvai baltas,
tik dar vienišesnis,
nuleidęs akis į suskaldytą antkapį
tarp baltuojančių builių,
kurie čia putoja kaip jūra,
užliejus koplyčios pamatus.

 

 

Tom, kurių niekas nepasigenda

Jos vis dar eina į darbą.
Keliasi su aušra, skuba
per speigą, karštį ar darganą
į troleibusą, kuris jau pakeitęs maršrutą,
ieško buvusio fabriko ar gamyklos,
kur gyvenimas slinko kaip juoda konvejerio juosta.

Gatvės nepažįstamos,
užrašai nesuprantami,
nematytų automobilių grūstys,
krautuvėlių puošnios vitrinos,
tviskančių restoranų, kavinių kvapai,
vyrukai, pašiaušę spalvotas skiauteres,
muzikantai, elgetos, trumpakelniai turistai,
slidus marmuras, griaudžiantys bažnyčių varpai, vargonai…

Grįžta vos kojas vilkdamos
tarsi permuštos į priplėkusį varganą kampą,
bedante burna čiulpia konteinerių duoną,
kiša po galva brangiausią turtą –
nušiurusį plastikinį maišelį
su keliom pageltusiom nuotraukom,
akiniais įskilusiu stiklu, rusiška pilko pūko skara,
sulamdytu pagyrimo raštu už viršytą penkmečio planą.

Vėl keliasi tarsi užsuktos,
klaidžioja, šnekasi pačios su savimi,
žvilgsniu braižo tirštėjančias sutemas,
kol naktis amžinai užspaudžia žlibas jų akis.

August Strindberg. Stipresnė

2023 m. Nr. 12 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Švedai savo įžymųjį klasiką Augustą Strindbergą (1849–1912) vadina Titanu. Neprilygstamas kūrėjas, spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne tik savo kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Akmeninis angeliukas,
keliautojų globėjas, net išpūtęs žandus –
tyloj veriasi rusvos sporingės.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…