Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 5–6
* * *
Pilka adventinė sausgėla.
Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais,
lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus.
Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas.
Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis,
Tolminkiemio pastorius slapčia irias į mūsų krantą –
su balta bažnytėle ir savo pamokymais.
Kontrabanda!
Upę smaigsto prožektorius. Pažyra keiksmai.
Nazad! Na Čystyje Prudy!
Sako, pastorius šiaip ne taip pasiekė Rambyną,
tebevaikščioja įsimaišęs tarp mūsų.
Kažkoks nelinksmas. Suirzęs.
Ak tu, šventas Dieve! Kokią gi gadynę sulaukėm.
Ak, kokios tamsybės jau apjekino svietą!
Tik dyvai žiūrėt…
Pagelinga adventinė sausgėla,
lydžiu akimis lytis
kaip išdaužtus buvusio vienkiemio langus.
Žiemos žlugtas
Garai išsirangę įjuodusia palube,
langai apsiverkę, virtuvę persmelkęs
ūkinio muilo tvaikas.
Kunkuliuoja beausis ketaus katilas.
Mama egliniu menturiu
grūda neklusnų drobinį užvalktį
lyg kokį avino pilvą,
čirška ištiškusios pamuilės,
laiškus šleikštulys kutena galugerklį.
Pilka dvokiančio žlugto gelda,
išgabenta pro visas duris, per slenksčius,
grimzta į pusnį.
Mama grumdo, trina sniegu,
daužo kultuve, lyg norėtų išmušt
sugulėtą mūsų vargą.
Ilgi pirštai išpampę
tarsi blyškios Prienų stoties dešrelės.
Šarmo išgriaužti tarpupirščiai,
per žiemą nebeužgyjantys.
Nuo prakaito žiba rūpesčių raukšlės.
Iškarstyti ant tvorų, nukarę ant virvės,
pastirę nuo šalčio, pabalę barškantys skalbiniai
lyg mano sapnų pamėklės,
susigrūdusios prie lovos kojūgalio.
Kitą popietę juos kočiojam ant plačiojo suolo,
lankstom sustojusios viena priešais kitą,
šypsomės lūpų kampučiais
blunkančioj atminties nuotraukoj.
* * *
Buvusiam Revoliucijos muziejuj
dailininkas Kasiulis vidurnakty išeina
iš paties nutapyto portreto,
apsivelka dryžuotą chalatą,
muziejininkių švariai išskalbtą,
delnu perbraukia ištemptą drobę,
patrina teptuką, kiloja apsilaupiusias tūbeles –
ieško smaragdinio žalio, citrinų geltonio…
Dažai sukietėję, išdžiūvę, net nebekvepia.
Dairosi, šlepsi dažuotom šliurėm
iš salės į salę – pro savo žvejus su raudonom žuvim,
pro žonglierius, kromelninkus, juokdarius…
Viskas čia nauja, iščiustyta, modernu,
net grindys negirgžda, tik praeities tvaikas
įsismelkęs lyg sienų grybelis.
Lauke – blyški pilnatis. Gatvės tuščios.
Tiltas, sovietinės statulos su kerziniais batais.
Bažnyčios boluojantys bokštai lyg iškirpti iš kartono.
Tamsios krantinės, pajuodęs vanduo, šikšnosparniai.
Iš kažkur atklydęs šuva.
– – – Ak, svajonių Paryžiau! Žėrintis Senos laive
su gitaros daina liepos vakarą, su klošarais,
patilčių laužais, gomurį kerpančiu
Burgundijos vynu, sendaikčių turgum,
kaštanų prekeiviais, klegesiu, spalvų margumynu – – –
Grįžta pavargęs, nelinksmas
į jam paskirtą muziejų,
skverbiasi į citrinų geltonį, titano baltį,
cinoberį, į Paryžiaus žalzganą mėlį,
į paties nutapytą portretą,
į save.
* * *
Gavau pranešimą – tarptautinis siuntinys.
Pašto darbuotoja užsidėjo akinius,
pasiseilėjo pirštą:
vartė pasą, žiūrėjo į veidą
(Zita – šventas vardas? Pseudonimas?),
pagaliau paspaudė mygtuką.
Gergždžiantis liftas iškėlė maišą.
Jame – paketėlis su raudonu švedų pašto ragu.
Pūslėtam maišely – kaulinės runos
ir popieriaus skiautė – WERNER.
Aš jokio Vernerio nepažįstu.
Esu regėjus mielą Werner Aspenstöm šypseną,
versdama jo eilėraščius „Šiaurės dvasia“.
Bet jis seniai miręs.
Išsitraukiu keletą runų –
gal mane vis dar globoja
anoji Šiaurės dvasia?
* * *
Per pūgą užėjau į bažnyčią.
Panis angelicus – giedojo vaikų choras.
Klauptuose – nė vieno žmogaus.
Giesmė apkabino, tarsi apgaubė savo sparnais.
Džiugi ramybė – buvau pati su savim.
Gal net buvau laiminga.
Liubavo angelas
Tą rudenį pirmakursius, būsimus filologus,
per drangą išvežė į kolchozą.
Slydailiodami iš molžemio rovėm morkas
atgrubusiais pirštais.
Vakare išsigiedrijo.
Peršinčia gerkle ėjau grįstu keliu
pro akmeninį malūną,
kur nieks nieko nemalė,
tik smagiai šniokštė vanduo.
Raudonam saulėlydy liepsnojo
senų parko medžių kamienai,
koplyčia pašlijusiu bokštu
ir baltas angelas, toks vienišas
buvusioj dvarvietėj.
Sovietmetį jis kantriai ištvėrė:
suskilęs, nudaužtom rankom, be kryžiaus.
Dingo šio amžiaus pradžioj.
Gal kam prireikė cinko,
iš kurio kadaise buvo nuliedintas Varšuvoj?
Dabar vieno užsidegėlio atstatytas.
Vėl toks pat melsvai baltas,
tik dar vienišesnis,
nuleidęs akis į suskaldytą antkapį
tarp baltuojančių builių,
kurie čia putoja kaip jūra,
užliejus koplyčios pamatus.
Tom, kurių niekas nepasigenda
Jos vis dar eina į darbą.
Keliasi su aušra, skuba
per speigą, karštį ar darganą
į troleibusą, kuris jau pakeitęs maršrutą,
ieško buvusio fabriko ar gamyklos,
kur gyvenimas slinko kaip juoda konvejerio juosta.
Gatvės nepažįstamos,
užrašai nesuprantami,
nematytų automobilių grūstys,
krautuvėlių puošnios vitrinos,
tviskančių restoranų, kavinių kvapai,
vyrukai, pašiaušę spalvotas skiauteres,
muzikantai, elgetos, trumpakelniai turistai,
slidus marmuras, griaudžiantys bažnyčių varpai, vargonai…
Grįžta vos kojas vilkdamos
tarsi permuštos į priplėkusį varganą kampą,
bedante burna čiulpia konteinerių duoną,
kiša po galva brangiausią turtą –
nušiurusį plastikinį maišelį
su keliom pageltusiom nuotraukom,
akiniais įskilusiu stiklu, rusiška pilko pūko skara,
sulamdytu pagyrimo raštu už viršytą penkmečio planą.
Vėl keliasi tarsi užsuktos,
klaidžioja, šnekasi pačios su savimi,
žvilgsniu braižo tirštėjančias sutemas,
kol naktis amžinai užspaudžia žlibas jų akis.