Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 5–6
Man upėm išplaukė ruduo
aš nujaučiu žiemą
regėjimų sniegenoms degant
pavasarį primins
giesmės vanduo
pakalnėj
per primerktą
dienovidį
sapno valtis
atplukdo bučius
dėl tavęs
mano laikas daro vingį ir
šiam pasauly kur kas daugiau
įmanoma.
Apidėmės, atminčių užglostymas
I
Nežinau
ar žvėrys
ar žmonės
ar laikas
leidžia gyvastį
užželdina proskynas
lyg žaizdas pamiškėj
lyg siūles nepabaigtas
atvirumas jų
nesileidžia paglostomas
suopis
brėždamas krūmuose proskynas
vakarą vėlina
ilgesiu nebeužglostomu.
II
Laikas byra ir
sugula takas ramybėj
iš Šunelės per mišką
bobutės pramintas –
taip tik žmonės ir žvėrys
moka
užglostyt atgal nebegali
leidžia užželti
pradeda viską pamiršti
pasilikus apidėmė
nes jos neiškirsi
dvylikėj liepoj –
atmintis pasilieka –
kas ją moka skaityti
yrančiais tiltais
į gyvenimus
per miško upes
krantų jungtys išnyks
ir teliks užglostyti atmintis –
tikrąsias jungtis.
Po žeme jos užsiūtos liks,
tiktai dygsniai matyti.
Kai lyja
Kai lyja į veidą – merkis
kai merkiesi – lyja į vidų
rūdijančios lietvamzdžių gerklės
jom išrėkia dangūs pavydą
kad vėl būtų švarūs
miglom nuometuojantys saulę
grįžulo samtis pasviręs
virš pirties
virš spalio
nuo ežero
nubraukiu sruogą vėjo
nuo veido
ruduo gilėja
ir girdis atomazga –
dar yra žmonių
kurie į mane atsišlieja
gyvena šalia
pasitiki
dar yra šviesių naktų
po delčia
po dievmečio rūku
man nesitiki
štai nubudus man sninga vaizdais.
Kelyje. Senė. Ženklo kirtimas
Senė
kirviu kapojanti ledą
nuolat alkanas
plėšrus skrandis
ir tik laikinas
tiltas ramybės –
tirpstantis
rogių kelias
kuriame manęs neužgrūdino
tik įkirto man ženklus odoj
rodančius priklausymą
genčiai
tik iš kelio išsukus
atsigerti vandens
prasideda mistinis laikas
rytoj –
jį reikės išgyventi
žemėlapis
tampa atsakymu
vardas atspėjamas tuoj
kerta
senė ženklus many
nepaliekančius abejonių kad
būsiu savim
kad esu
ta, kuriai nulėmė –
ta, kurios rankoje kirvis
kapojantis ledą
kertantis žymę
Rasos
Likimas. Rasos.
Vasaros naktis.
Ir avietyne kaukiantis meškėnas
iš žemės kalasi akmuo
jame žaltys
ir pilas ežero vanduo
lyg močios pienas.
Iš tėkmės
Aš mokausi iš tėkmės
kad niekur nereikia suspėti
netgi suprasti
netgi galėti
atsiprašau savo ežero
kad mažutė siusiojau į vandenį
kad suaugusi vis dar buvau maža
kad viską, kas svarbiausia ir ką
žinojau nuo pradžios
atidaviau visuotiniam nepasitikėjimui
ir pasitikėjimui suaugusiais
kurie iš tikrųjų tokie nebuvo
ir gal net nėra šiandien
man ramu, kad
vanduo turi atmintį
kad kas žiemą atgimstantis ledas
jau kokią ketvirtą dešimtį metų
mane prisimena ir pažįsta
Zaraso ledas
sodželkos ledas
Aštriojo kalno papėdėj
aštrioji šaltinio versmė
vinguriuoja vienodu ritmu
jai nereikia niekur suspėti.
*
Pirmo sapno dar neima miegas
pirmo miego dar neima sapnas
iš tavęs į mane srovena
mintys meilė ilgėjimas
viskas.
Pro langus –
garažai, bažnyčios
ir kalno sutramdytas aukštis
iš kur mano kūnas tiek semiasi
tėkmės
bėgančio ilgesio
tyro pasąmonės, sąmonės srauto
ir vėjas
dangaus skaras nuplėšia
ir debesis tavo pusėn sutraukia
jaučiu tave tobulai
pati vis dar kol kas susijaukus.