Jonas Juškaitis. Eilėraščiai
2012 m. Nr. 11
*
Aš ateinu tas pats kaip visados
Prie tavo kapo, žingsniai po ilgos
Tylos, tik nusiskusti nė barzdos
Nespėjau nuo vargų lyg nuo ligos.
Granitą nubėrė spygliai pušų,
Juodesnė dulkė ieško juodesnės.
Visai į mano veidą panašu…
Žmonių sprandais nelaimės jodinės.
Su paprastu ir amžinu miegu
Ir susitinkam, ir pasimatau.
Žmogelis gyvas dar ir kaip smagu,
Pasauli, minkyt kojom šonus tau.
Naktis ateis, kol dar nenueinu,
Ir pasilenks prie kapo, kol dar tu.
Paveikslai šviesūs mudviejų dienų,
Aš eisiu – einam su manim kartu.
2012
*
Juodas vanduo tekėjo
Per žalią girią.
Tu, vivingriam take jo,
Gėle, dagile.
Gėlė rasojo, sušlapo,
Kaip žvakė varva.
Ant nerandamo kapo
Paguldė galvą.
Ranka, kur gėlę skynus,
Tu, mergužėle.
Jos kvapas linksmas kaip vynas.
Aš myliu gėlę.
Per gėlę, kaip sapną, kliedu
Tave panašią.
Prieš galvą guldant man žiedu
Laišką parašė.
Jei nelaikai to laišku,
Numesk suglamžius.
Dabar ir visados ir, aišku,
Per amžių amžius.
2012
*
Net perlus išminčių, net perlus dalintis,
Trupinamus rinkt, o kančia be tautybės,
Būčiau į kiekvieną vien tik įsilindęs,
Vien į Dievą aukso siūlu įsikibęs.
Visose prapuolus, man vien pasirodai
Per visas vienų viena, kada suskausta,
Tyliai savo skausmo sopuliu paguodai
Dievo vien dievybės palytėt apsiaustą.
Matėme žmonių aplinkui mirtį kito:
Lyg žvakes uždegusi sustot suvarė,
Ašaros, ar kad gailestingiau bus, krito,
Ar kad išsiskirstys ir – darys ką darę!
Paskutinį kartą krūptelės pats laikas:
Taip išeidama per visą suvirpėjai
Atdūsiais ant rankų į dienų padraikas,
Jog man kaip auksinio siūlo suverpėjai.
2010
*
Paliest blakstienas raudonpirštė
Aušra pabudo – raudonskarė,
Kad bus užspaustos, nepamiršti,
Kaip saulės vėjas atsidarė.
Ir atspalviais visais pavirto
Visų spalvų pilnavidurė
Šviesa, lyg saulę kas pravirkdo,
Ir tavo laiko man pridūrė.
Vienatvės mums ne tos lig mūsų
Susitikimo – kitą lemia
Vienam vienatvę man, kol būsiu
Po tavo nebuvimo žemę.
Juodasis strazdas kapo krūme.
Bus gaila daug liūdnų dalykų.
O amžinas moteriškume,
Tavyj, manyj pačiam jie tyko.
Pravirko saulė mums dar viena
Diena: tu ašara, tamson, to
Dangaus spalvų, o diena, diena,
Krenti nuo žemės horizonto.
Ir leidžias tartum te salutat
Tarp raudonskarių, raudonveidžių
Ir tėviškės laukuos saulutė.
Ir tavo laikrodžius aš leidžiu.
2009
*
Ir trupinami miestai stovi.
Kol pučia vėjas nuo chimeros,
Laikysis miestas kaip tvirtovė,
Nors oras mainosi ir meras.
Danguj už merą licemera
Ir gerą orą gal tokia
Ir vasara žaibus kaip sierą
Sprogdins, kaip sierą degtuke.
Ir iš nesąmonės sprogėjais
Nesąmonėn į širdį tautai
Lyg žaibas greitas pučia vėjas
Po visą žemę valkatauti.
Kas nors kur nors nusikankina.
Skandinas vasara tvanki.
Ir tu kaip šuo prieš pasiutimą
Atgauti balsą atanki.
Ir tu kalbies, nors gal ir kaulais
Kitiems tylėt lengviau tą patį:
Kad atsikratė jų pasaulis
Ir jie pasaulio atsikratė.
Jie vargo kaip namie austiniai
Ir su visais, ir tu klausais…
Grėsmingai žvangina griaustiniai
Stiklūnų geležis garsais.
2011
*
Dienos, Dievo dienos,
Būsena vidine
Tikėjimas nors tiek, nors
Stipresnis už mane.
Tavyj nurimo,
Ir sukrėtimui išaugus
Iš sukrėtimo,
Dieve gilus, išsaugos.
Pačiam praeityj pradingus
Beveik – lyg vienu smūgiu,
Tavo darbus didingus,
Galingus garbingai regiu.
Skaudėjau, akis į akį
Visas tyliai skaudėjau…
Kur tu buvai – atsakė,
Kai žemės pamatus dėjau.
2012
*
Raitysis skulptorius kaip liepsnos,
Kals savo dangišku menu,
Kad viskas lyg šokėjos lieknos
Pašoktų jam iš akmenų.
Kažkoks alergiškiausias rūkas
Sumaišė dangų su žeme.
Per muziką net susišūkaus
Pasaulyj staugiančiam šiame.
Šios sutemos patinka šiltos
Pasauliui: šauks – atsidariau
Duris, nes šokt, ne kartis, šitos…
Iš žinda butelį toliau.
Jei net žvaigždžių dangus nuleistų
Auksinę virvę – ar imi,
Jis kals: mane tik prie paveikslų
Užmuškit mano širdimi.
2012
*
Man tu atsimink
Pro tėvų sodybą:
Kaip žvaigždė aplink
Žalias laukas žiba.
Susitikę mes
Lyg laikų nelaimė
Su nelaime, nes
Niekas taip nelaikė.
Kaip mirtim arti,
Taip tave man skauda,
Taip man ta pati,
Kaip nuo ko nuraudę…
Verksmui akyje
Jūra būk, nors bus, kas
Bus: debesija
Miglos pilks kaip druskos.
Nepalik mirt, nes…
Nepalik po tyrus,
Nepalik manęs,
Nors mirtis atskyrus.
Priešams sugniaužta
Kumštimi, o sauja
Mus gimta gūžta
Saugojo per kraują.
2010
*
Klausau, klausau… Koks vakaras! Atgrisę
Grafitai, nors ir kėlei, ir gulei,
Iš kur jūs, kad nė atsimerkt nedrįsi…
Kaip laikotės, seni nuoboduliai!
Neradę ieško, radę ko neieško.
Geriau nuo ko nė kiek nė negeriau.
Kaip tu darei, nes?.. Nesakysiu. Nieko,
Nes nežinau. Žinau, ko nedariau.
Kaip kičas klišas šuo pro akmeninę
Grimasą sienoj, rutulį kampai
Pakeitę, tobulą, o atminime…
Kaip tu, kampuotas metų, pats kumpai!
Akistatoje ne įsivaizduotų,
Tikrų laikų, kai būnant pasijus
Jie tavyje, juose tu, lyg niūniuotų,
Kaip ėję: per mane jūs, aš per jus?
Kaip laikotės, ką iš tiesaus šauktuko,
Kampuodamas žiūrėt į žemę nors
Po kojom sau, gyvenimas netruko
Sulenkti klaustuku? Geros dienos!
Sveiki visi, laikytis pasiruošę,
Nežinant kas esą, už du… už tris,
Kaip moterį kosmetika papuošia,
Kareivį – žaizdos, geležį – rūdis.
Sutilpę kaip į šventę ir į liaudį…
Važiuotas, pėsčias. Ir kiti. Kas sau.
Visi sveiki – kas dieną karaliauti.
Visi Šventi… Koks vakaras! Klausau.
2012
*
O mielas mieste, su krepšiais didžiausiais,
Lyg nešas žmonės visą turtą
Sau ant pečių, ir priedo dar – pats džiaugsmas
Dugne, kad nieko neprapulta…
Lyg taip turėtų visą užsikrovę
Gyvenimą gyvent, ieškojau,
Ieškojau, grabinėja už rankovių,
Tarytum akmenys už kojų.
Ugnyj raudonoj, pats lyg negatyvas,
Juodai anglim žmogutis mirksi:
Kur bėgi, stok, lyg pats matytum gyvas,
Kaip degina tave, kai mirsi!
Per sankryžas raudonas, kad nutiltų,
Išbėga vėjai, migla, migla,
Pro vandenis, nudundančius nuo tiltų,
Kur amžiaus miglos velia milą.
Dangaus vanduo ant miesto lyg užgriūti
Užgrius, nupėdinai takelį –
Nušluostyti nuo žemės sviedė liūtį
Auksiniame skurde, vaikeli!
Perkūniją perkūnui prisišaukus
Maurot griaustiniais, galvą, barde,
Užversk į dangų ir suveltus plaukus,
Suveltus antakius, suveltą barzdą.
Bet kokio laiko ir bet kokiai ordai,
Kaip lašas prie pat lašo, prie pat mordos
Taip morda, suvelta žeme, milordai,
Pradunda užpuolikų ordos.
2012
*
Per laukus, kur sėja, pjauna,
Užaugino mažą,
Ir mane suėmę, jauną
Mano širdį veža.
Žalios girios sulingavo,
Iš aplink susėdę
Veža gaudę ir sugavę…
Ir mane suėdė.
Susisėdo į vežimą,
Sėstis vietos davė.
Sveiks, kalėjime, kiek žino
Ir mane išdavę.
Virš galvos dangus toks aukštas,
O keliai sutemo.
Tolsta, mama, tavo raukšlės
Ir negrįžta žemė.
Vėjas varo – priešais tolį
Ašaros prateko.
Susirankiok, mielas broli,
Susiverk ant kaklo.
Šioj senoj šalyj, numano
Šioj šalyj nuriję…
Dievo Motina ir mano
Motinos Marija!
2011
*
Tas toks tiktai nusišnypštė į saują
Ir tėškė miestui į akis, tu pats
Kad šokai: tas… toks… lyg dar nesiliauja
Širvys prieš imant alų ir pupas!..
Jį pro stiklus pamatėt, ponai, ponios,
Kurie, palietę vietą su plaukais,
Liežuviais raizgot siūlus tokius plonus,
Jog velnias laksto kaukdamas laukais.
Žemaitė rašiusi: tai terbakrauskis,
Jo motina iškraustė ubagų
Terbas, todėl, kiek nori, teisme, rauskis,
Vadino terbakrauskiene, tegu…
Tegu todėl kiek nori kas, tiek ima,
Suverskite berankiui, o tas toks,
Šok, balerina, terbakrauskį prima
Auksinei arfos paniekai atstos.
Kaip vabalai čiuožikai žybčiot kūdra,
Taip tyška automobiliai – kad šoks
Koks nors, kaip kurkulai toli aukštos
Padangės vandenyj pilkam, lakudra,
Stiklūnai – sukas net galva. Tas toks.
2012
*
Tu vėstančių dienų geltonas netikrume,
Raudonom uogom kaip kraujais apsitaškai.
Seniai pavasaris nutilo, nesigrūmę
Lyg, pasiduoda ir nuvysti ir miškai.
Dangus ir tolis kaip žmogus nuo šalčio mėlsta.
Sudie, auksinio blizgesio šviesa, sudie,
Kai moteriška giminė, o mielas mieste,
Joj apsinuoginus kaip lelija sode.
Suknelę vėjui kilstelint lyg uoga krūme
Rytais nurausdavo visi dangaus kraštai.
Tu vėstančių dienų geltonas netikrume,
Ir iš gyvenimo šypsokis nekaltai.
Ir žvaigždės rudenį geltonos ir man rodos
Ir jos kaip mėnesienos didelė naktis,
Ir tartum kardadantis tigras machairodus,
Ir eros žiūri ir pro katino akis.
Ramybė augalą kaip kūdikį suvystė.
Tyla tylėdama viena kažko klausys:
Seniai pavasaris nutilo, ir suvysti
Trumpesnės dienos vis, ilgesnis liūdesys.
2012