Lina Buividavičiūtė. Intertekstai. Eilėraščiai
Ledos sindromas
So mastered by the brute blood of the air,
Did she put on his knowledge with his power
Before the indifferent beak could let her drop?
(W. B. Yeats, „Leda and the Swan“)
Kartais sapnuoju keistus erotinius sapnus – pabundu
išpilta įsčių prakaito, sustandėjusiais speneliais – miglotos
atkarpos, sąmonės nuosėdos, o vis dėlto būta kažkokio
nenormalumo, lyg viskas vyktų be mano valios – tebūčiau
inkubų įgeidis, kūnu sruvenančios energijos nutekėjimas,
kuriuo anie maitinasi.
Tomis naktimis esu Leda, balti sparnai tvirtai apkabina
mano kaklą, suspaudžia krūtinės ląstą, esu užvaldyta
svetimos valios, iš po plunksnų styrančios varpos,
esu mažas geismo vilkutis, smulkutė mergelė, kurios
jau niekas nesiūlys kaip rojaus atpildo.
Stiprūs vyrai, vyrai dievai ir išniekintos moterys, karaliaus
freilinos, ach, koks neskoningas akibrokštas dabarčiai –
kiek būta protestų, kovų, manifestacijų – o naktimis
atsilankantys demonai turi lytį, to niekaip nenuneigs
naujai stoję laikai.
Labiausiai bijau pagimdyti grožio stabą, dukterį,
kurios atsainiai gundantys mostai pradės naujus karus.
Užtenka virpulio, ekstazės, kuri kažkuo neteisinga,
kelianti šiurpą, lyg mano piršto kraujas būtų panaudotas
sutarčiai be pačios valios, lyg būčiau pasmerkta podraug
kentėti ir malonintis, tebūdama nuolankia tarnaite, indu.
(Skaitau Murakamio romaną, ten vyras nakčia atsilanko
pas miegančią buvusią žmoną.)
Chimerinės ląstelės
Įkvėpta filmo apie vaikžudystę „Sent Omeras“
Ar buvo potvynis – apsimetam, kad tai
Svarbiausias klausimas – ar motinos kelius
Skalavo vandenys – o man be gėlos svarbu
Atrodo tai, kaip vienoje sąmonėje sugyvena
Vitgenšteinas ir kerėjimas –
Maginis mąstymas gali būti paveldėtas,
Maginis mąstymas gali būti patogus.
Tačiau šalia yra vyras, atsargiai lemenantis –
Visiems buvo geriau, jei jis taip ir nepažino
Savo moters ir savo dukters. Nežinau, ar Tai,
Ką dabar pasakysiu, yra feminizmas –
Viskas labiau apie motinas, jų kūnuose
Vyksta chimerinių ląstelių apykaita –
Iki gyvenimo galo nešiojamės savo
Gimdytojas ir savo vaikus, esame
Trigalvė pabaisa – kokius paslapčių
Lobius saugome? Gal visus kartus,
Kai norėjome suduoti, įkąsti, išmesti,
Pradanginti kiekvieną kito kūno ląstelę?
Esu labiau Chimera nei Medėja,
Tai paveikiausia gynybos kalba šiame
Teisme, filmas pasibaigia be nuosprendžio.
Narcizai
Įkvėpta filmo „Bloga nuo savęs“
Sakau „manęs“, nes kartais rodosi, kad
viskas pasaulyje vyksta man. (Ričardas Gavelis, „Vilniaus pokeris“)
Ar ilgai dar žiūrėsi į veidrodį, minutę, valandą, dieną,
Mažas sidabro paukštuk, ar greitai išskrisi, lauksi tiek,
Kiek reikės, o vis tiek nesitrauksi, Narcize.
Mano močiutė turėjo dvi batų dėžes, kuriose
Laikė vaistus. Ištikimai visur su savimi kasdien
Nešiodavosi, vaikai, kaimynai, gydytojai, svečiai,
Ar matot, kaip labai aš sergu?
Po penkiolikos metų nuvažiavusi į kaimą
Rytais skaldau per pusę tiroksino tabletę
Priešais tetas ir pusseseres, kiek daug
Užjaučiančių akių, namuose visada
Pamiršdavau savo skydliaukę.
Ak, mane steigiantis žvilgsni, nebūk toks skvarbus,
Nepermatyk šitų eilėraščių, įrašų, nuotraukų,
Ak, mane steigiantis žvilgsni, tu
Nesi ištikimas tikrovei, padėk ir toliau
Sėkmingai per pusę skaldyti ir valdyti
Tuntą tablečių prie šalto širdies atspindžio.
Kokia gera knygos idėja – parašyti memuarus
Apie tai, kaip patys save sargdiname, ir tada
Išgarsėti. Tariuosi su ego, jei gaunu dėmesio
Dėl savo rašymų, gal čia, čiur, nesiskaito?
Koks Tu gražus, mažas sidabro paukštuk,
Kaip giliai esi atsispaudęs šito pasaulio dagerotipuose.
Post mortem
Įkvėpta S. Kingo knygos „Gyvūnėlių kapinės“
ir filmo „Post mortem“
Pasodinki mane į krėslą, parausvinki skruostus –
Tegul fotografas pagauna gražiausią kadrą, šitie
Praėjusių amžių dagerotipai paliudys, kad esame
Artimi, mudu įrėminti apleistame name, bet
Kalba vėl grasinasi klišėmis, vis tiek pasakysiu,
Ne, čia nesiaučia ispaniškas gripas,
Mes nesame filme –
Tiesiog aprenk mane žydrais nėriniais,
Priglausk karštą kaktą prie manojo ledo,
Sustinkime, tau bus sunkiau tai padaryti.
Kai žiūriu šitą Kingo romano ekranizaciją,
Galvoju, sugrįžtų mūsų katinas, negi nenorėtum
Dar kartą paglostyti raino kailio, kas, kad su
Kliauda, mažais kirmėlių kiaušinėliais,
Viskas baigiasi daug blogiau, jeigu tai vaikas,
Ar turėčiau stiprybės paleisti, ne, neturėčiau,
Kol viskas išties baigtųsi, cisternos
Vairuotojas partrenktų mažą
Liesą kūnelį, ant priekinio lango
Priklijuotas manojo gyvūnėlio kapinių
Piešinys, rip, mes mylėjom.
Epidemija
Iš dvylikos Kanados autochtonės motinos
vaikų penki nusižudė.
(Pagal knygą „27 Toby Obedo mirtys“)
Kartais artumas būna groteskiškas.
Srutų duobės ir Tavo vaikų kapai, greta vienas
Kito. Tačiau ką apie gyvenimą sako keista simbiozė? –
Trąša mažiems mėlyniems scylių žiedeliams,
Nors šioje neviltyje mirtis dauginasi kaip užkratą
Pernešantys vabzdžiai. Kiek bebūtų parašyta
Studijų apie iš kartos į kartą einančias traumas,
Niekas neišspręs tamsos lygties keliais atsiprašymais.
Ir pats atokumas, kelių nebuvimas, kartais atrodo,
Kad apleistis neturi vietos jokiame pasaulio šalių
Žemėlapyje. Kaip ir Tavo vaikų kapai, kurių žemę
Tręšia srutos. Mūsų kartografiniai gebėjimai yra
Tokie netikslūs, kai bandome pažymėti vidines
Teritorijas, į kurias niekas svetimas iki šiol nebuvo
Įkėlęs kojos. Ir, nepaisant naujojo krašto vyliaus,
Užkariauji vien nebūtį, o savastis sklaidosi,
Kol šitame Orano miestelyje galiausiai skelbiama
Didžioji
Juodoji
Grėslioji
XXI amžiaus epidemija.
Klausimai be atsakymų
Įkvėpta Virginijos Kulvinskaitės
apsakymų motyvų
Vaikystėje kaimynų pudelis nunešė mano
Mylimiausią žaislą – sovietinio štampo
Guminį paršiuką – tai buvo smulkaus
Rajono bandito – Vilku vadinamo – šuo,
Vilkas mušė savo merginą,
Vilko šuo nusinešė mano paršiuką.
Nemėgstu, kai manęs klausinėja –
Kuo būsiu užaugus,
Kodėl be kovos atidaviau tai,
Ką labiausiai mylėjau,
Kodėl be jokios priežasties
Iki kraujo įžnybiau pradinės
Mokyklos draugei į ranką,
Kodėl taip sunku išmėžti
Savo vidinio Augėjo arklides
Ir kartais reikia net šešiolikos aukštų,
Nuskabytų baltų orchidėjų žiedų, kad
Būtum saugesnis, nekęsti, kaip kartais
Man nutinka kelionėse, to nepažįstamo
Svetimo.
Gamta yra žiauri – vaikai yra žiaurūs –
Vaikai nekenčia gamtos – šiokia tokia
Painiava, bet toks buvo laikas, vidiniai
Uostamiesčiai, žliungantis sniegas,
Ir visos šitos istorijos taip nenori
Paleisti, buvusieji plunksna
Matuoja mano kvėpavimą –
Iškvepiu savo praeitį, su kiekviena
Dabartimi – motinos cigarečių tvaikas.