literatūros žurnalas

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9

Riteris virš Žolinių vakaro

žalio kraujo mūša
baltas debesio žirgas
senas riteris vėjas
žaibo ietį nušvilpęs

lekia šiaurėn tenai
kur malūnų šalis
pilnakrūtė gražuolė
akmenų šulinys

žvengia debesio žirgas
žalio kraujo mūša
akys riterio žvilga
prarastąja šviesa

ją prarado šis amžius
tu šįvakar regi –
tarpsta samanom trupa
ir garbė ir širdis

vien tik debesio riteris
virš žaliosios mūšos
tartum sąžinės balsas
tos šviesos dar ieškos

 

Abejonė

sugniaužta į kumštį
raudona erškėčio šakelė:

ir žiedlapių kraujo
taškeliai ant mėlyno vėjo

 

 

 

* * *

naktis kaip Varno sparnas tik vietoj nevermore
rudens tamsoj ilgoj girdžiu aš more and more
kada pabudęs su tamsa gilia giliai girdžiu
tą šulinį nakties – jame nėra rudens žvaigždžių

jame nėra varinių lapų – mėnulėlio moneta
seniai sudilus mirus rudenio delčia lėta
tik Varno sparno juodas gylis bet vis tiek
aš vietoj nevermore girdžiu vis more and more

and more – nors verias be ribų juoda naktis
rudens kuri sniegu nušvis ir ta kuri mane užkris
ir gal todėl man Varno sparnui sakant nevermore
šviesos many daugiau ir tas refrenas – more and more

 

* * *

kitados
kitados…

vis dažniau
sąmonės varpas
beldžia tą
kitados

iš anapus
tas garsas
tobulesnis dabar
nei buvo iš tikro

 

Rombo pagarbinimas

rombus mėgo toks Klee grojo muziką rombais kvadratais ir linijom
nesubrendusiom žaidė spalvom nes tikėjo kad spalvoms dovanota
amžinoji vaikystė kaip rojus kaip vaivorykštė nutapyta iš rombų
mažyčių tarytum taškeliai kadais atrastieji Serouth – geometrija
jaudino ne tik Pitagorą geometriškos formos ir šiandien yra išmintingos
nors pirmoji kubistų karta jau po žemėm jų menas vis brangsta ir brangsta
ir lyg mekon arabai žygiuoja teptukais ginkluoti į kubą kvadratą į rombą
trikampį ar kitą formatą nauji ir nauji pasekėjai o rombai baisiai greitai
pavirsta kvadratais kvadratai pavirsta į rombus geometrijoj šiandien
formos liejas per formas daug greičiau negu antikoj – virtualėja alėjos
ir skverų trikampiai fontanų senų apskritimai kvadratėja kiaušinių
ovalai jeigu mitais tikėt – tobuliausios pradžios šio pasaulio netobulo
ar kiaušinis ar rombas šiandien kartais tų formų atskirt neįmanoma
viskas tampa menu ir taip meno nelieka – klasicizmas negrįš
romantizmas po antkapiu miega – rombus mėgo toks Klee –
grojo rombų klavišais vaikyste spalvų bet ar rado į rojų
bent takelį vingiuotą ar šalikelėj ženklą – žinoti neduota

 

* * *

melancholija mirštantis sniegas
sniego kapinės šitie laukai
tartum tvanas viduržiemio lietūs
viduržiemio lietūs kiek tik užmatai

erdvėje ir laikuos – melancholija sniegas
pilko ryto sušlapus pelė
per laukus kur numirštantis niekas
sniego niekas ir niekio vėlė

 

Odė kelionių kelnėms

Maunuos vėl jas, brangiausias, iš jų
juoksis davatkos ir stileivos pižonai.
Apspurę jos lyg vėliavos senos budistų,
išblukę nuo dulkių ir vėjų, pakalnėse
ir kalnuose Himalajų, kur raumenys Azijos
granito kietumo į dangų pakyla, ir skrenda
erelis, tas kelnes kelionėj regėjęs
su daugel naudingų kišenių, o Indijoj,
sikhų mieste Amritsare, perkando jas
suvargus kalė, kurios rimtį kartu su šuniukais
aš, baltasis keleivis, netyčia sugrioviau.

 

Iš veidrodžių anatomijos

1
Veidrodžiai yra akys, stebinčios mus iš magijos ir mistikos
amžių, kurie jau praėjo, yra mirę.

2
Niekas neišmatuos veidrodžio gylio, kaip ir moters akių,
žvelgiančių į tą veidrodį.

3
Veidrodžiai turi slaptą ryšį su paraleliniais pasauliais, ir
kartais jie tame sidabro gylyje ima ir sušmėžuoja, mosteli
ranka ar mirkteli ūkanota neįspėjamos paslapties akimi.

4
Veidrodžiams duota mus ir mūsų pasaulį dauginti; dauginti
begalinėje sekoje pasikartojančių atspindžių, kuriuos
sukuria du ar daugiau veidrodžių.

5
Mane visada jaudino veidrodžiai, padėti ne kambariuose,
o pačiose netikėčiausiose vietose – žiemos laukuose ant
sniego, paguldyti vasaros žolėse ar, pavyzdžiui, ant šio
pavasario ledo, atspindintys apsemto miško medžius ir
kartais debesis.

6
Žaisdamas su veidrodžiais tampu nelyg jų anatomu, tačiau
nelabai tikiu, kad pajėgčiau parašyti traktatą apie veidrodžių
anatomiją.

7
Vaizdų kalba ir stiklo objektyvas yra artimiausia kalba
veidrodžių tautai.

8
„Neperžvelgiamos gelmės atsiradimas tapyboje glaudžiai
susijęs su veidrodžių gamyba“, – „Veidrodžių istorijoje“ rašė
Sabine Melchior-Bonner.

9
Veidrodžiai yra akys iš k i t u r, ir galbūt jie turi sielą,
slypinčią kažkuriame paraleliniame pasaulyje.

10
Kartais sapnuoju veidrodžius, plaukiančius virš
gamtovaizdžio vietoj debesų ir atspindinčius žemę.

 

 

Tobulėjanti

kūnas vysta greičiau negu siela
formos aptakios dengias keista patina
vienatvė groja liūdną melodiją
visais įmanomais instrumentais – ilgesys
yra alfa ir omega, dievas ir sužadėtinis;
dabartis lyg plėšraus drakono vyzdys
seka kasdienybės judesius – kiek kartų
ji krūpteli gatvėse ir kambariuose ir atsigręžia,
ir nieko neišvysta – tik dvelkteli kažkoks alsavimas,
lyg sklaidytųs juodo rūko skiautelė, rūkas
nėra tai, kas dar gali įvykti, – jame nėra, nebus nieko;
tik praeitis joje gieda meilės giesmę, ten ji ir jos mintys, jos
niekad nevystantis kūnas kasdien atrakina
tuos meilės kambarius ir kloja vaizduotės guolį,
ir gulas ten praeitis, pirštai perbėga kūną;
raudonos užuolaidų ugnys, dievas ir sužadėtinis:
ir dabartis pranyksta – tuščias seno riešuto kevalas,
ir ji šypsosi užlieta ekstazių ir glamonių – tobula
kasdien daug kartų numirti dabarčiai
tą pačią akimirką prisikeliant
vis tobulėjančioje praeityje

 

Kitoks ruduo

Medžių lapai krito į dangų
kilo link debesų – tarsi paukščiai
spalvoti rėksmingi strazdai visokiausi
migrantai dagiliai kėkštai įžūlūs –
jie tapo būriais sūkuriuojančiais
dangų užpildę lyg naktį žvaigždynai
ir skrido – išskrido – kur išskrenda paukščiai
medžių lapai nukritę į aukštąjį dangų
ir tvarką visatos pakeitę

 

* * *

reikia gyvent gan ilgai
visais įmanomais būdais
vaikantis tobulybės
žodžiuose ir vaizduose
žodžiuose už vaizdų
vaizduose už žodžių
kad pagaliau prašvistum:

absurdas ta tobulybė –
sterilus skalpelio plienas
tavo veido atspindys ant to plieno –
kiek prieš tave ir po tavęs
papjovė ir dar papjaus
tas kvailas tobulumo
ieškojimo plienas

 

Turtingiausias

buvai turtingas
balto balčiausio
jaunystės sniego
valdei jo lygumas
ir debesis
apsnigtus ąžuolus
eglynų bokštus
aidinčius ledo ežerus
sniegenos širdį
sušalusią skrydyje
jūros bangą –
buvai turtingiausias –
ir tas sniegas
niekad
o niekad netirpo

Dovilė Kuzminskaitė. Žodžio ekvilibristas

2020 m. Nr. 7 / Alis Balbierius. Ekvilibriumas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 127 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

„Man tebėra sakralios visos gyvybės formos“

2018 m. Nr. 7 / Poetą, fotografą Alį Balbierių kalbina Gediminas Kajėnas / Ir savo tekstuose, ir fotografijose, ir nuo didmiesčio gyvenimo nutolusioje kasdienybėje Alis Balbierius yra tikras panteistas, adoruojantis gyvybę…

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 4 / lapkritis toks slidus kaip žuvis lyg žaltys tarsi plauktų per lietų neatskirsi kur žemė kur pelkių vanduo nesulauksi nė saulėto mirksnio iš dangaus –

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / naktis yra deimantas iškasu jį vakaro rankomis tyliai šlifuoju nematomais judesiais iki tylos lapo briaunos iki samurajiško viksvos aštrumo prie nuogos lunatikės kojų iki netobulo laikrodžio tobulo tiksėjimo