Ieva Rudžianskaitė. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 5–6
medžioklė
nuo sniego spindėjimo
skauda akis
keistai žeidžiantis tavo buvimas
tarytum neatpažintas žvėriukas –
matau jį bet negaliu ištarti
ar apsigyvensi mano teritorijoje?
ar paliksi žymę ant apsnigto tako?
o gal užimsi kokį salyną?
tavo buvimas vis labiau įsigeria į manąjį
neramina tik mintis – koks nors kvailys
norėdamas sumedžioti nublizgintą širdį
paleis strėlę
o tuo metu būtinai pasipainiosiu aš
bėkime iš čia!
bekraštė pieva
geltonų oranžinių gėlių žydėjimas
vaikštau ir stebiuosi –
neerzina aitrus aromatas
matau kažką besivaikančią moterį
jos veidas labai keistas:
skruostai įdubę akys įkritusios šypsena plati
vilki praėjusio šimtmečio suknelę
staiga pasisuka
ištiesia kaulėtą smilių:
bėkime iš čia!
aplink mus pilna kibirkščiuojančių drugelių
tik plazda jie ne iš geismo
ženklas
Mergelė įkrinta į mėnulį –
ši sąjunga nesumeluota
gal net geidulinga
rudens pradžia erzina
karštais alsavimais
nupjautos žolės aitriu prieskoniu
išryškinančiu pelargonijos raudonį
atrodo niekada negalėsi eiti tolyn –
užstrigęs sapnas lyg mokykla
su pamišusiais skambučiais
amžinai kvies kartoti kartoti kartoti
nesuprasi už ko užkliuvai
ką pasakei ne taip
kur nuklydai
pagaliau kodėl ateina
nekenčiami sekmadieniai
o lelijos taip ir nepražysta
Mergelės glėbyje
tirpsta rugsėjis
pro langą veržiasi
degantis vijoklis
skaitant mirusiųjų žinutes
1
keistai skamba išdrikę sakiniai –
toks tonas girdėti kai kas nors kalba
apie nuščiuvusius daiktus
įžūliai rodydamas į juos pirštu
kiek tokių draiskanų skraido erdvėje
ir už ko jos užsikabins
kai neliks jokio noro
skaityti paliktų žinučių?
2
o jei iš tiesų sulaukčiau laiško
su priekaištais:
nosinaitė per maža
batukai spaudžia
ant kaktos liko tavo lūpų atspaudas
ir graužiantis druskos kristalas
3
jei eisi pro šalį
užsuk į karnavalą
mūsų įkapės ten žiba
lyg drugelių sparnai
apie pabaigą
vos tik nusileidau nuo kalno iškart pradėjo snigti
pilko dangaus fone krintančios snaigės panėšėjo į pelenus
lyg būtų išsiveržęs ugnikalnis
joks pavojus negrėsė tačiau tvyrojo nejauki tyla –
ją dar nejaukiau sudrumsdavo vienas kitas pravažiuojantis automobilis
tiesą sakant esu sapnavusi išsiveržusį ugnikalnį
nesustabdomai tekėjo lava neprisimenu ar pavyko išsigelbėti
snaigės panėšėjo į pelenus
o guminiai sportbačių padai nežadėjo jokios paguodos
klausinėjau savęs ar kada nors jaučiausi tokia sutrikusi
gal tada kai žingsniavau į biblioteką pasiimti knygos
apie pabaigą – pasaulio kieno gi daugiau
tokia ji ir turėtų būti – lengva tartum ligoninės paklodė
pridengianti perdegusią širdį
kurią papurčius chaotiškai sukiltų pelenai
keliautojai
pagaliau pasiekėme ežerą
netoliese žydėjo jazminas
daugiau niekas nepasikeitė –
vanduo tebeskandino
išprotėjusiu baltumu tylėjo lelijos
saldžios mirusiųjų dienos
1
dabar žinau ką man primena oranžinių klevų šlamėjimas –
kažką svetimo ko galbūt niekada nesuprasiu o juk
serenčių liepsnos vis švysteli kartu su
pilnaviduriais žodžiais su būgnų dunksėjimu
ir kvapas jų parplukdo į apmirusią vaikystę
2
sustingusios šakos senose kapinėse
norėčiau sakyti numirusiose bet ten
ir taip jau daug mirties šypsenėlių
trokštu kad išėjimas būtų
svaiginantis tartum piene tirpstantis medus
o sakiniai sukurtų tekančią upę
iš kurios išplauktume švarūs ir nieko
nereikėtų ištaisyti
3
mano vaikystės žodynas ir pirmosios sąvokos
kitame puslapyje nupiešti klevai nes
ruduo toks oranžinis toks saldus –
žodžiai kuriuos ištars pirmokė
gal todėl su krintančiais it skiemenys lapais
jis visada bus ryškus lyg įkalintas moliūge lyg nelauktų
jokių permainų
atsitiktinumas
nieko nėra paprasčiau
už traškantį žolių sapną viduržiemį
ir skilinėjančią žemę vidurvasarį
savaičių savaites nė lašui neiškrintant iš dangaus
atsisakai to kas nesi tu
tiesiog imi ir išplėši
pageltusius puslapius
iš storos knygos
tai klaida – tvirtini
išmeskime šį šlamštą
į kibirkštis spjaudantį židinį
neapkenti pranašystėmis apvilkto pasitikėjimo
nes nieko nėra paprasčiau
už spindulį kuris įslenka
pro graužiančio šaliko akutę
kai žaidi aklą vištą ir atsitrenki
į mane