literatūros žurnalas

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 1

Fortūna

Taip krenta rutuliai…
O kas dar teisingiau
už jo kvailybę atsitiktinumą?
Prisėsk šalia,
įskaudintas žmogau,
ko tu lendi
į tą erškėčių krūmą?

Žinau, bjauru,
kai nuo tavęs gudraus
nebepriklauso niekas,
viskas – iš malonės.
Jeigu pavyks,
dangus tave nupraus,
jei ne, – sutryps
laimėję laimę žmonės.

Fortūnai kas –
ir drąsūs, ir bailiai,
ir tingūs, ir greiti
tėra žalia pievelė,
kurion nukritę
sunkūs rutuliai
vienam kitam
suknežina galvelę.

 

 

Veidrodžių namelis

Toli toli ant žalio kalno,
kuris apžlibino mane,
yra toks veidrodžių namelis
su dviem bildukais kamine.

Tenai kadaise buvo parkas,
dabar gal miškas, nežinau.
Speiguotą žiemą ten kaip sargas
tūnojau, krosnį kūrenau.

Namelio niekas nebelankė,
nors ir nušluodavau takus,
vidun įleisdavau saulelę,
kas rytą tildžiau bildukus.

Nei kas ten prunkštė, nei kvatojo,
nei aš kreivus stiklus valiau,
atšilę veidrodžiai rasojo
ir rodė viską dar kvailiau.

Kreivam pasauly pražiemojęs,
nuo kalno leidausi žvaliai.
Girdėjau, vasaros sezonui
namelį perdažė žaliai.

 

 

Atsiskyrėlis

Čia atsiskyrėlis gyvena,
ugnelę krūmuose kurena,
nenori mūsų nė girdėt.

Aplink pašiūrę taką mina
rujojančių šernų šeimyna –
kam kiltų noras pavydėt?

Pabėgęs nuo trijų karalių,
ir jų tarnaičių, po paralių,
nėra toks piktas, bet ūmus.

Saugiausia jo neatpažinti,
nepult, nekalbinti, neginti,
geriau apeiti šiuos namus.

Dar nežinia, kaip jis prigijo
gūdžioj paraistėj, kaip nebijo
žaltvykslių bei slogių kvapų.

Ramiai ugniakurą kurena
ir it kankorėžį lukštena
gyvenimą kumpu snapu.

 

 

       *

 

nemėgstu žvakių
net ne kapus jos primena
o šaltus rymečius išvėsusioj troboj
geltoni varliški liežuviai virpėdavo
reikėjo keltis krautis knygeles
ir bristi per sniegynus į mokyklą
kur pasitikdavo ta pati varlialiežuvė
ant mokytojos stalo

statykite žvakes dabar kur norit
tarp taurių su smaragdiniu vynu
tarp rožių egiptietiškų
jos nesuteiks man geidžiamo jaukumo
tik šaltą nykulį patamsių

ne kandeliabrų šviesose užaugau
aš pats iš vaško ir taukų
jas liejau vakarais sukau tą košę
aplink vilnonį siūlą

nemėgstu žvakių
verčiau jau balana geriausiai laužas
sukraukit laužą restorano vidury
mielai užeisiu pasišildyti
o įsidrąsinęs įšilęs padainuosiu
apie be galo šaltus rytmečius vaikystėj
jie manyje kažką pakando

 

 

       *

 

Aš niekam nieko nepavydžiu,
lėtai į praeitį grimztu,
nepasiilgstu dvasios skrydžių,
kalbos tonacijų aukštų.

Grumtynės, į kurias suspėti
norėjau, baigėsi, ramu.
Tikra palaima taip tekėti,
kaip teka upės lygumų.

Nusekusios bemaž sustoja,
nepasiilgstu tų laikų,
kai pats ieškodavau pavojų,
alsuojančių mirties tvaiku,

ir trokšdavau skausmingų skrydžių,
vilties atodūsių karštų.
Aš niekam nieko nepavydžiu,
grimztu į praeitį, dūstu…

 

 

Viskas šviežia

jokių atsargų,
viskas nuo keptuvės
sveika ir šviežia
su sultimis ir krauju

stalčiuose tuščia,
kamarose tuščia,
nebereikia kamarų

it kruša iš dangaus
krenta keptuvėn
mėsytė gyva:
klykia ir gieda

girdėjom girdėjom –
kadaise ją sūdė,
vytino, rūkė,
konservuotą peną,
džiovintą meną
vadino vertybėm

 

 

Bėganti minia

Minia į priekį lekia užsimerkus,
o štai atgal sugrįžta atbula
per dykvietes, gėlynus, parkus
lyg ištaškyta į šalis bala.

Į priekį bėgdama šnopuoja, murma,
be garso šasteli atgal, senius
įmindama į juodą purvą,
nušluodama nuo tako lėtesnius.

Minia tokia – kai myli, tai jau myli,
kai trypia, tai jau trypia negyvai,
nardina tarsi akmenį į gylį,
nors ką tik jos skraidinamas buvai.

Kažkiek nešti, bet nublokšti į šalį
įsimena tą skrydį su minia,
aukštybėn keliančią jos galią,
alsavimą sugniaužta krūtine.

O tiems, kurių viršugalviais prabėgo
akla minia, sukurstyta vilties,
nei skausmas, nei klaikumas neatlėgo,
vargu ar jie kada beatsities.

 

 

Aš nežinau

Aš daug ko nežinau ir nežinosiu,
o daug ko nebenoriu nė žinot.
Išvykstantiems į nežinią pamosiu,
gėles po kojom mesiu iš minios.

Bevardės žvaigždės krenta, kur jos krenta?
Staiga numiršta gražūs ir jauni.
Deja, įveikt tave nėra man lemta,
klaidusis nebūties uždaviny.

Ne vieną užraktą sulaužiau ir prakeikiau
ne vieną mistiką, kol pagaliau
su nežinojimo tamsybe susitaikiau,
spalvas ištaškęs, dailiai pabalau.

Dabar ramu, tik nedrąsu puikuotis,
kad gyvenu kitaip nei gyvenau.
Tamsybėj tvenkiasi kažkas – gal votys,
gal ugnys ir lava? Aš nežinau.

Donata Mitaitė. Kieno dar popieriai blogi?

2023 m. Nr. 8–9 / Algimantas Mikuta. Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 652 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10 / Vienus žodžius reikia išskiemenuoti,
kitais sugriaudėti,
treti turi bėgti tyliai
kaip Prževalskio arkliai
begarsiame filme.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 5–6 / Bandė atšaukti Ezopą,
tiesiog išvyt po velnių, –
mums tarpininko nereikia,
mokame patys viliot.
Bet neina begėdis Ezopas,
dairosi, laukia, kas bus.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8–9 / Miego šalis. Užgriuvo kaip rūkas kvaila ramuma, miegoti, nepurkštauti skatina. Aplink nei ruduo, nei snieguota žiema, o draugas gyvena su katinu. Apsunko jausmai, galvoje gyvastis neranda prinokusių žodžių.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4 / Vandens malūne. Keistai apvirto įprasti laikai. Jei būtum jaunas, gal nepastebėtum, kaip melas su teisybe keičias vietom, melsvai apeina piktžolėm laukai. Šinkuoja alų, šaudo raketas keistai apvirtusiam vandens malūne…

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Miklusis graikas, pasivogęs ugnį, ne pirmą kartą pleškina miškus. Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm, išsiveda į nežinią vaikus. Per patį vidurį nukandęs anekdotą, komediantas šoka nuo uolos į vandenyną šaltą ir putotą

Dvidešimt ketvirtasis Rašytojų sąjungos premijos laureatas – Algimantas Mikuta

2015 m. Nr. 2 / Šiemet sausio 6 d. Rašytojų klube įteikta dvidešimt ketvirtoji Lietuvos rašytojų sąjungos premija – ją pelnė poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (2014).

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 2 / Migla rytais visas spalvas užglosto,
išbaltint bando vasaros skutus,
bet šie ne bąla, o iškart pajuosta
ir išskrenda pavėjui į pietus.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė