literatūros žurnalas

Gytis Norvilas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 2

akla valtis

akla valtis – pasroviui, pavėjui, kai srovė tiršta
elektrą jaučiu šlaunimis, krauju ir strėnomis
kaukia, ūkia, bet dugnas tvirtas, aš stoviu vienas
akla valtis – iš kaulų, odos ir venų
dilbiai grakščiai riesti, sąnariai sutepti it ginklai

akla valtis – šonais juodais, ką pasakytų Rimbaud?
jei imtų ji ir prigertų? prigers – virs ruoniu, nuodu, viskuo – – –
blaško verpetai, žuvų pilna jos burna – tylės, neišduos
akla valtis – nubarkši akmenų dantimis
į degančias aikštes ir sietuvas, kur ganos apžilpę arkliai

akla valtis – į krantus ryto rūko – – –
žioji kiaurymės – tamsa užkamšysim ir duona
į vidų srūva žibintų šviesa – štai koks vaiskus krovinys
akla valtis – pasaulis ant menčių, dugnas jau žiūri į dangų
inkaras įsikibęs žvaigždynų, o stiebas sminga į dumblą

akla valtis, kiaura – irklais laikausi pasaulio
naktiniam bare plečias ir pampsta erdvė, horizontas
potvynis užpylęs akis, stadionus, miestus ir kaimus
švyti dangoraižių falai, bažnyčių smailės it priekaištai
o skenduoliai plaukia iš baro į barą – kojom į priekį ir aš

akla valtis, skersa – nuo kranto prie kranto, o džiaugsmas koks
ungurių – mūsų kišenėse jie veda vaikus – – – o išties, o išties
akla valtis – tai tik mano akis, atskilusi sapno lytis
blakstienų irklais irias pirmyn per gižų peizažą, gatvės tirščius
ir kas ją pririš, ir kas ją užspaus pagaliau pailsėti

 

 

viršūnės. potvynis

Dievas žiūri televizorių, trečiosios futbolo lygos rungtynes

jau rudeniop skendo sodas, obelys įsibridusios į vandenį nusiplovė rankas ir kojas. ir iš kur tokie ryškūs kraujo ratilai, ir iš kur? obuoliai plūduriavo ir vartėsi iš krantų išėjusioje visatoje, o mano akys dangaus ertmėse, karosai – kūdroje – – –

yra viršus ir apačia – tai išpažįstu, o tarpe – mes, smurtas, skerdynės ir tujos. jokiam dievui čia nėra vietos. tiek tos visatos.

iš obuolių bus išspaustos sultys, žuvys išskrostos stalui ir paaukotos šv. skrandžiui, akys nebeatlaikys vaizdų spūsties, o miesto vartai – ledonešio, pabėgėlių ir barbarų – – – ir iš kur tokie ryškūs kraujo ratilai, ir iš kur?
nieks neįtarė, jog reikės kasti griovius, kad šie nesergės nuo vandens, šlykštybės ir žiurkių. metai po metų vanduo vis kils, ir kilo – – –
nieks neįtarė, kad žiemą sklęsim ledu tarp kamienų, pačiūžų peiliais raikysim žemės grožį, šioje šlovės, šioje apledėjimo ir nevilties olimpiadoje.
didžiųjų valstybių demonai ledo ritulio lazdomis išsidaužys dantis – švies kruvini saulėtekiai, saulėtekiai donorai. saulė kasmet leisis vis žemiau ir žemiau. kils konservų kainos. ir iš kur tokie ryškūs kraujo ratilai, ir iš kur?
nuraškėm obelų viršūnes, siekėm trofėjų. kartimis praskyrę ledo lytis ir nukirstas debesų galvas.

 


mirusiųjų pasivaikščiojimai I

pro vieną trobos galą įeini, o pro kitą – į sodą – tave jau išneša.
išneša dėžėse vis po vieną ir nešioja. šios gondolos plaukioja medžių labirinte, šešėliuose ropoja it vabalai – taškai uždaroje koordinačių sistemoje. tokia visata.
sodininko svajonė – povandeninis sodas.
po vandeniu viskas – lėtai lėtai lėtai lėtai lėtai.
po vandeniu – minkštai minkštai minkštai minkštai minkštai. ne tokios skausmingos kasdienybės apkrovos ir pagirios.
ir žvilgsnis lėtas ir minkštas, ir kūnas į kūną – minkštai, ir mirtis švelni, ir daiktai – tada jau matai jų esmę. esu matęs – kokie jie dar iki užgimstant kalbai.
– – – – – – – – –
pritūpęs sodininkas dar nusmauktom kelnėm puola prie griovio – apsiplauna ir kimba į kokį darbo įnagį. tokia ekologija. svetima jam žolė ir kiti svaigūs dūmai. „didesnį svaigulį patiriu malkinėje tykiai tūnodamas, kur supjautų obelų nekropolis, kiekviena pliauska – man urna, malkinė – kolumbariumas ir observatorija, o pakura – amžinybė“, – taip yra prasitaręs sodininkas.
šiuo sezonu keliai labai pažliugę.

 


mirusiųjų pasivaikščiojimai II

skina obuolius, vyšnias spaudžia delnuos visi susiėję iš Krekenavos, Kęstučio gatvelės, dar iš XX amžiaus, iš mano vaikystės. i Puvilaits, Arimaitene, Baceičene, Vatkeičis i Nikuods, Rūšs, Klimkeičene, Klimkeičis su armonika, Juzapaits, Martūzs, žvejys Tiuopte, Juzaitene, senis Šatinsks i Jons Šatinsks, i kiti. Banaitene šešėly pjausta duoną i dešrą – – –
pasilipę ant taburečių skina, paduoda, meta į dėžes, perdžia, spriegia kauliukus į viens kitą, juokiasi, visiems gerai, gera. saulė plieskia ir varva kaitra. perkūno oželis virina dangų. siūlės, gervių dygsniai, vėjo jėgainės maišo debesų kortas. tiek vaisių šiemet, nė vieno rauplėto. dangumi nubarkši paspirtas šulinio kibiras, paukščių lenciūgas. jam iš paskos nutrūkęs ruduo.
„o aš čia tik čirvų bartukas“, – sučekši sodininko žirklės.

 


saugumo departamento ataskaita

tėvas atleido sodininką, sakė – vagia
iš kino filmo

sodininkas yra klastingas. yra mylėjęs. sodininkas yra išduotas meilėje. antraip sodininkas medžius tik kirstų. mylintys – tik kerta – – –
sodininkas yra ištvirkęs, saikingai ištvirkęs šis sodininkas. neturi santaupų nei politinio kapitalo. medelių žaizdas, kiškių, pelių išgraužas užtepa vašku, aistra ir gašlesiu.
sodininkas iš šventyklos nišos stebi dievobaimingas sielas su sijonais. niekur nėra tiek erotikos kiek bažnyčiose – tai puikiai žino sodininkas. sodininkas yra vienas, vienišystės adeptas, pats sau vyskupas ir archangelas. lapės jo sąjungininkės. sodininkas – chirurgas ir lavonėlių pakasėjas.
šis sodininkas atsisakė visų pagarbos ženklų ir diplomų. žemės ūkio akademijos regalijų. išvijo garbią delegaciją, labdarą renkančią brigadą, nusipelniusį artistą stačia galva nuleido į šulinį – – – jau nekalbant apie parapijos kleboną ir seniūną.
žiemai pasiskina obuolių, kelias dėžes. likusius vis krato nuo šakų stirnoms, kiškiams – alkiui malšinti, o šunims, vilkams – kad šie turėtų iš ko pasijuokti.
kartą šlitiniuodamas vieškeliu nei iš šio, nei iš to sušukęs: „dulkės! – jūsų viršus, o apačia mano!“
nežinom, kaip tai komentuoti, neturim ir ką pridurti. toliau stebime.

 

 


kai tamsa jau pinigai

lapkritį, kai tamsa jau drabužis, pinigai ir dokumentai, provincijos bare sodininkas maukia alų. jam tinka tamsus. visi tai žino, ir kad šeimininkas jį skiedžia ir kad tamsus yra lapkritis – – –
tąkart mušėsi su daržininkais, paskui su tais, kurie tveria tvoras ir rengia jų grožio konkursus. su pastaraisiais juokai – trepteli koja ir išsilaksto it vapsvos, moliu užkrėtus jų landą. tai jokios pagarbos neverta padermė.
su daržininkais kitaip – abipusis krauleidis. žemė tada trąši, puikiai dera tabakas, nereikia net žmogšūdžio. toks tas šventųjų bendravimas. grynoji chemija, erotika ir nieko daugiau. taip investuoja tamsa.
žmonės yra matę: sodininkas pro burną susileidžia bičių spiečių, krato galvą, laksto naktimis po savo trihektarį ūbaudamas. kaimynai stebisi: „liepsnotosios pelėdos grįžo, pelėdos grįžo…“ kviečia ornitologus, bando fotografuoti – nieko neranda.
o sodininko galvoje trypia sugelti laukiniai arkliai.

 


nuošliaužos I

sodas virto nepereinamu kalnynu, smailės augo it bambukai, smidrai ir bankai. rimti tektoniniai lūžiai, verdantis vanduo iš dangaus, kaistančios žmonių galvos. nors švilpė iš žemės angų: „čia tik kurmiarausiai, čia tik kurmiarausiai, čia tik – – –“
viršukalnėse: šunšūdžiai, graužikų ir turistų kaukolės, dėlionių detalės, celofanas nuo dešrelės – išstumti iš rūsių, šachtų, požeminių gamyklų, iš palovių. viskas paviršiuje, šiame filme jokio antro plano nėra.
sode jau pasiklystu. šviesoforai skelbia rytus ir vakarus, perėjos žinomos, bet niekur neveda, viskas sukasi ratais, grįžtu prie to paties sulaukėjusio serbento. nebeišeinu, nebeišeinu, nebeišeisiu – – –
savo dalį pasiima rūkas. tręšta obelis ir kriaušė.


nuošliaužos II

aš tik aklas arklys kalbos rūdos kasyklos šachtoje – išėjimas užgriuvęs – – – o po sodu slypi ištisas astravas: reaktorius, bravoras, sapropelis, kosminė tarka, žarijos. darbas intensyvus, keistas. džiūsta žemės oda – o po ja plieskia besiraitančios grambuolių lervos – požemių žvaigždės.
sėdi, va, keturiese su treningais, distiliuoja kelmus, skudurus, rabarbarus, varnalėšas, senas padangas. iš asfalto ir žemės luitų pritarkuoja raidžių ir blusų. bando išgauti kalbą, kuri pasakytų viską iš esmės, demaskuotų žmogų ir gamtą, nudrožtų kaulus lig baltumo, kad liktų tik ta kalba, kuria šneka dangumi neriantis banginis.
nieks nežino, kas plūsta vamzdžiais: gėrimai, dujos, plazma, svaigalai, kokainas ar tamsos esencija?
ir kas ten, ir kas ten, ir kas?
„ten tik didelė visa okupavusi Kinija, reaktoriai, generuojantys kalbos baltymus. ten gaminami miškovežiai“, – pasakė sodininkas ir ėmė niūniuoti:
ir kas ten                      pakas
ir kas ten                      pakas
ir kas?                          ir kas?
pakas                           ir kas ten?
pakas – – –                  ir kas ten?
kai kas                          tai kąsk

 

 


gyvybės liežuvis

stoviu ryto duše – mėginu iš savęs išskalauti demonus.
jie vakar vis šoko ant nugaros – norėjo žaisti arkliukais nakties girdykloje, lindo į užantį, į kišenes, spjaudė į mano stiklą, kad gėrimai nesibaigtų… vienas net buvo įkišęs liežuvį į burną. namon plaukiau prospektu, iš priešakio daugiabučiai ordomis žygiavo į nežinomą slėnį: pasvirę į priekį, žvilgėjo langų skutimosi peiliukai. jais debesys gremžėsi rytines barzdas, o antenos transliavo nemigą ir ateitį.
vonios kraštu nurieda viltinga sidabrinės avižėlės ašara. iš nuotekų angos kyšo pernakt išspindęs nežinomo augalo daigas (jokios čia literatūros, realybė seniai lenkia bet kokią vaizduotę). ir kieno ta sėkla, žalstelėjęs gyvybės liežuvis? ar tik ne graužaties ir kartėlio? ar ir čia sodas bus mane pasivijęs?
– – – ir mano namas Keramikų gatvėj siūbteli, riauma iš visų balkonų gerklių, vamzdžiuose užverda kraujas, trūkteli horizonto link, į slėnį, kuris dabar jau gerai žinomas.
susmunka pašautas bizonas.

 


naujasis pasaulis

žmogus planuoja – trūnėsiai juokiasi
sėdim trise prie stalo
pro langą mėgaujamės gamta
o šiapus absentu
ruduo mūsų plaukuose
o virš galvų
mirtis groja musgaudyje –
galuojasi paskutinės
apdujusios musės
XXI a. klijuose

o dar aukščiau
ant lubų – sluoksnis
(86 maišai)
senų spalių
bent tiek metų norėčiau ir tempti –

nors tiek trūnėsių tyko mūsų
– – –
virš mūsų

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Gytis Norvilas: „Esu gyvybės ir aistros pusėje“

2017 m. Nr. 11 / 2017 metų Jotvingių premijos laureatas, poetas, eseistas, „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas atsako į Gedimino Kajėno klausimus. / Pirmiausia sveikinu…

Dovilė Kuzminskaitė. Gilyn

2017 m. Nr. 10 / Gytis Norvilas. Grimzdimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.

Gytis Norvilas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 4 / iš burnos išneria dylančio mėnulio kajakas
jame sėdi vaikas degančia gerkle
kurį maitinau savo sapnais
į jūrą tįsta raudona seilė

Gytis Norvilas: „Metafora – apsauga nuo beprotybės“

2014 m. Nr. 10 / Poetas Gytis Norvilas atsako į Romo Daugirdo klausimus / – Dalis poetų mėgina save racionalizuoti – paaiškinti, kas juos padarė tokius, kokie dabar yra. Gal ir Tu galėtum pateikti savo tapsmo versiją. Ir asmenybinio, ir kūrybinio.

Gytis Norvilas. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 5–6 / miesto pakrašty, Antakalny, prie upės, tuščiam kely ant blizgančio
asfalto, rytą mano akyse raitėsi katinas, matyt, ką tik numuštas

Elžbieta Banytė. Proziškas tekstas apie poezijos almanachą

2013 m. Nr. 10 / Poezijos pavasaris 2013. Sudarytojai – Antanas Šimkus, Gytis Norvilas, Benediktas Januševičius. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2013. – 248 p. Dailininkas – Tomas Mrazauskas.

Martyna Bražiūnaitė. Besisukantis poezijos vilkelis

2013 m. Nr. 4 / Gytis Norvilas. Išlydžių zonos. – Kaunas: Kitos knygos, 2012. – 80 p.