literatūros žurnalas

Ramutė Skučaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10

Reikėtų – bet…

Toli – kur mano motina ir tėvas,
Kur dylančioj erdvėj juos lyg mačiau,
Mus atsiminęs atminimo dievas
Dar vis po trupinį, – bet vis rečiau,

O dar reikėtų didelių dalykų,
Kad nebūti netaptų dideli,
Tik ryžto atsiminti nebeliko,
O jei ir liko – tai nebegali,

Nes praeities žibintai užgesinti,
Ir buvusiems šviesumo nebėra,
Ir nuneša kažkur nedrąsią mintį
Virtualių žaibynų elektra.

Reikėtų atsimint, – bet kas tam ryšis,
Kai nebežinom, kas raudos, kas švęs,
Už ką rytoj bus atminimo mišios,
Ir ar kas nors ateis į tas mišias.

 


Būk

Būk tenai, nuo visko nusisukęs.
Aš pabūsiu čia, kur skamba šukės,
Netikru žėrėjimu užgožę
Mėlynos žvaigždės rytinį grožį.

Būk tenai – į čia sugrįžt neverta:
Jau aikštėj septintą liepą kerta,
Tai jautri žvaigždė, nelaukus ryto,
Į žėruojančias šukes nukrito.

 


1949 (tada)

Tada mes nieko neturėjom.
Tada mes nieko nenorėjom.
Atrodėm vargšai ir bejėgiai;
Vagonas, užraktas ir bėgiai.

Pro šalį stotys ir stotelės.
Miškų apybraižos. Kalvelės.
Didžiulės daubos – ežerai,
Bet po sniegu – ne atvirai.

…Bijau, kad tamsy neapvirsčiau –
Kibiras – pilnas drumsto skysčio…
Dainoms per ruporą – gražiai
Akomponavo garvežiai.

Juokinga visa. Bet nelinksma,
Kai laikas ir buvimas dingsta,
Mėnulis – šaltas ir ramus –
Nenorus, norus ir namus
Nė nepažvelgdamas palieka…
Tegul.
          Mes vėl nenorim nieko.

 


* * *

Neberandu savęs. Ir ką?
Pavargo siela ir ranka,
Pavargo mintys ir kantrybė,
Kažkur pasislėpė ramybė,
O dieną žadanti aušra
Pasakė, kad manęs nėra –
Jei popierius ant stalo – baltas,
Tai aš kalta, o jis nekaltas,
Nes aš jau per ilgai žaidžiu
Pačios nuvargintu žodžiu.

 


Truputis miego

Seniai seniai seniai – nebe.
Bet vis iškyla į paviršių
Dėžėj su pjuvenom – kampe…
Daugiau nereikia. Nepamiršiu,

Tas kedrų miegas – toks saldus…
Ir svaigios pjuvenos… Irutei.
Ji tik pasnaus – ji tuoj nubus
Prabilus pjūklui. Dar… truputį.

Truputis virto pabaiga,
Geltonom pjuvenom užpiltas.

Iškilus vaikiška ranka –
Maldavimas padėt. Dar šiltas.

 


Siena

Senos mados, nauji pinigai,
Apgaulinga pirkėjų vienovė…
Neavėti bateliai – ilgai
Išstovėję – dar vis tebestovi.

Parudavę juodi nėriniai
Tuoj byrės, tepalikę pakuotę…
Vakar buvę gyvi kambariai
Šiandien tuštumai atiduoti.

Paskutinė ištrūkus saga
Rado atilsį sąvartyne…
Ir visai netikėtai – staiga,
Dievas žino, kur dingo kantrybė
Nesulaukiant – dar laukti balsų,
Nesurandant – ieškoti vis viena
Ir, užmiršus, kad jau nebesu,
Eit – ir vėl atsimušti į sieną.

 


Antys ir dar kai kas

Eilėraštis pasibaigė blogai.
Bet jis kitaip ir negalėjo baigtis:
Atskridę du galingi vanagai
Nusinešė pačias gražiausias antis.

Tos antys upėj plaukiojo gražiai,
Tvarkingi jų ančiukai paskui plaukė,
Po kerplėšom mąstytojai vėžiai
Nelaukė nieko blogo, bet sulaukė,

Sulaukė ne šaltumo, ne rudens,
Ir ne sniegų į upę ar į klonį,
Sulaukė kunkuliuojančio vandens
Ir pasidarė kaip ugnis – raudoni.

Apgraužė visa, kas dar vis brangu,
Kiti šliužai ir kitos aplinkybės,
Kurios dar ilgisi beširdžių vanagų,
Jų kieto skrydžio ir žiaurios galybės.

…Kažkas vėžiavo (veltui!), kol aušra
Dar sykį kitą su žeme sutapo.

O antys? –
Antys? Ančių nebėra –
Nei grožio anei plunksnos, anei snapo.

 


Beveik pasakėčia

Atėjo varna pamuštu sparnu
Ir pasiskundė: vos bepaeinu…
Koks vis dėlto pasaulis šitas keistas!
Toks realus, bet moraliai apleistas,

Jei gali paukštį – akmeniu į sparną,
Kai be sparnų – ne paukštis aš. Ne varna.
…O kad einu dabar nebe namo,
Akmens nekaltinu. Jis tik akmuo.

 


Nėra?

Dideliam savam kieme
Šunys puola šeimininką,
Nes kažkas jiems nepatinka
Garaže ar šiaip kame, –

Gal mašinų blizgesys
Tiems šunims akis gadina,
Jei tave, o ne kaimyną,
Rodos, ims ir sudraskys.

Gal kreiva tvoros vinis,
Per ankštai sustoję tujos
Arba išmetamos dujos
Gali erzinti šunis.

Už tvoros – ir taip, ir ne –
Rinktis – erdvės begalinės,
Tik nėra ištikimybės
Nei gatvelėj, nei kieme.

Ramutė Skučaitė: „Poezijos taku ėjau palengva ir tylomis“

2021 m. Nr. 10 / Poetę ir vertėją Ramutę Skučaitę kalbina Daina Opolskaitė / Spalio 27 d. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei, mylimai vaikų ir suaugusiųjų poetei, vertėjai, daugybės operų ir operečių libretų autorei Ramutei Skučaitei…

Viktorija Daujotytė. Poezijos knygos dramaturgija

2019 m. Nr. 7 / Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 135 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Ramutė Skučaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8–9 / Mes – nieko. Mes tik užgimėm ir mirsim. Praplauksim tarp tiesos ir netiesos. Kai ką dar pamatysim, ką išgirsim, O tie, kur praplaukė – nebealsuos. Tai nieko.

Ramutė Skučaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / Tik zylės. Zylių pavasaris – mano žiema. Ar nusidėsiu užmigdama? Ar ką nuskriausiu sapnuodama, Šešėlius mažus sūpuodama, Vandenį semdama, Lengvai atgal nešdama…

Poezijos pavasario klausimynas. „Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas“

2016 m. Nr. 5–6 / Į klausimus atsako 2016 m. Poezijos pavasario nominantai Ramutė Skučaitė, Artūras Valionis, Erika Drungytė, Vytautas Kaziela, Aldona Gustas.

Neringa Butnoriūtė. Prisiminti – vertingiau nei vien žinoti

2015 m. Nr. 11 / Ramutė Skučaitė „Nepaslaptis tokia balta“: eilėraščiai ir proza. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 120 p.

Viktorija Daujotytė. Pasakų rožė – ant ledo

2014 m. Nr. 4 / Ramutė Skučaitė. Ant ledo atsirado rožė. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 123 p.