Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 1
Antros eilės slėnis
Nors turėjai
mąstančias akis,
o rašydamas
dirbdavai visu kūnu,
sekmadieniais stigo
ankstaus ryto,
rytui – būtybės,
būtybei – jaunos tylos.
Toji tyla – nuodėmė,
užpustyta
vienuoliško
sniego.
Ištiesei ranką
purėtam medžiui
ir pagaliau
atsisveikink.
Vaizdo įrašas
Vakaroji
su paupio medžiais,
su apsnigtais kamienais.
Upė po ledu, stojo tamsa.
Upė teka tykiai, nieko
lygaus prie jos.
Vingiavai strofas,
tęsdamas ilgus balsius,
keldavai lyg savanoris
sužeistą ranką.
Sniegas apklojo tiltą.
Ant tilto kitaip nekopsi,
tiktai prasibrovęs
pro blindes.
Davei žodį laužui,
kad esi žagaras, –
laužas rusena,
tavęs neklauso.
Istorija
Sagos sudėtos
į mažą, mažutį
spalvotų vielų krepšį,
nupintą keliaujančio siuvėjo.
Viso buvimo sagos turi rankeną.
Ieškau vienos užvalkčiui.
Jei rasiu, tuoj ją įsiūsiu,
kad būtų kaip buvę,
kaip reikia.
Atsiremsiu į melsvą pagalvę,
į lovos galą, pasiimsiu
raudonmedžio lakštą,
kitaip tariant, rojų –
ant jo paprastai rašau, –
ir baigsiu pradėtą istoriją
iš anksto.
Dirbtuvėje
Lėtai tariami
žodžiai veržias išnykt.
Pažadėtas paveikslas
su skaisčiai rausvu
saulės gaisu,
mirties įsibrovimas –
laiškuose nebuvo nė žodžio.
Niekad neturėjai smailios kepurės.
Laikas nelauks.
Laikas aštrybių ir smailumo.
Pavėlavus melodija
primena:
niekur neskubėti,
nesakyti visko išsamiai,
neužbėgti už akių
pačiam sau.
Etiudas kam nors
Strazdanos apie akis.
Šlitinėjančiais žingsniais
apvaikštai namus,
archajiškus nuo gimimo,
negali be karnizų, be staktų,
be praeities: niekada,
niekada, niekada,
niekada nesakyk – niekada.
Jei ten būtų čia, o čia – tenai,
Veneros kalnuos klykautų pempės.
Kūnai mylėjo vienas kitą.
Kiek riedulių ant dugno,
dumblas, kelmijos, agarai.
Ežeras rūškanas, ilgas.
Murmi pakirdęs iš kinio.
Šešėliai apie akis.
Niekada nesakyk – niekada.
Niekada. Niekada. Niekada.
Pakeliui
Diena pasitaikė erdvi,
aukšto dangaus. Prisėdom vešlių
krūmų šešėliuos. Mudu, pašiurpus gyvybe,
dar drauge. Tu ir aš, užsimetę vieną
palaidinę. Ko gero, šių krūmų
šešėliuos niekam neteko matyt
tokių storų džiūsnų.
Namai
Einu tarp properšų,
tarp negirdėtų,
nevertas
saulėto medžio,
šviesos ant žolės.
Gailu net sodininkaut.
Rytas, praradęs drevę,
nyra iš tamsos.
Tavo balsas
atgyja žodžiuos,
kurių nespėjau ištart.
Iš žinomo įžengei į nežinomą.
Laikas aprėpė visą pakrantę,
metai kaip lapės
bėga atsisukę,
bet nė už ką
negrįš.
Einu tarp properšų,
tarp nematytų.
Įkandin tylutėlio balso.
Į namus.
Tėvui
Pusto ir sninga,
drebia baltais lizdais,
pažvelgus pro šaltus langus –
pusto iki užkimstant.
Nežinai, kada atsiradai,
kurią dieną, šiame pasaulyje
ir tol, kol gimei, gyvenai lyg sapne.
Iš tylaus – ramus, iš ramaus – tylus
buvo Tavo gyvenimas. Lyg ežeras,
kuris atsidurdavo prie namų.
Kas laukia, kokia teisybė, – žinojai.
Sugebėjai mąstyti ir šaltyje –
šaltinis kitaip negali.
Kaime daug dangaus,
daug daugiau. Gervių dauboje
gabalas druskos iš praėjusių metų,
iš ganiavos. Joninių pievą
po medžiais, eiguvą, žardieną
ir sodą šokdina suominis vėjas,
dangus ir debesys – lyg turtuoliai.
Prisidenk jais kirstinę žaizdą,
nutvilkytą ir surandėjusią odą.
Tu turėjai ežerą savo teisybei,
buvai prieraišus mažystei:
niekada nesistengei atrodyt,
daugiau turėti. Tik tiek,
kiek būtina, dėbčiojant saulei,
jei ji neklysta, pro didelio sodo
medžius, iš už kalno.