Vytautas Rubavičius. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 5–6
dovanotas likimas
Tikras
nesumeluotas
džiaugsmingai išvargęs
savo darbingą gyvenimą
ir vaikystės išlaikęs įspaudą šviesų –
vaikų namuose vienas kitam
visad padėdavom
visad mūru vienas už kitą
nenusileisdavom
geri buvo mokytojai
glostė ir baudė teisingai
ištikimas ir tiesus
paliktas nenusivylęs
iškentęs ir apdovanotas –
kviečia duktė
Olandijoj įsikūrė
niekada nepraėjęs pro šalį
visada pasiruošęs
ranką ištiest
pakelt ar pridengt
stuburinis
ir šerdinis:
spaudžia ranką žiūrėdamas į akis
kad būtų aiškiau
kad drumzlės nuo veido nueitų
ranka surievėjus
tiksli ir greita
smūgiui atremti
medžiui auginti
namui suręsti
moteriai glostyt
ir draugui paremti
dar norėčiau, – prisipažįsta
šviesiai, – –
nubėgt tuos kilometrus Graikijoj
maratoną
vienas su vakaro saule
ir alyvmedžio šakele
paskutinį
peizažo detalės
1
tolumoje stūksančio piršto šešėlis
įspaudė jį į žemę – rudą šunį
beveislį kaip ir aplink išraidėjęs laikas
stingus kiek akims užmatyti
ir klausai išklusti
ir nevilčiai bluostą sudėti
musės muselės būriais traukė jo šonais
prie ateities išlaupytų akių
susizvimbdamos
skruzdės į nosį lindo gilyn vis gilyn
lyg pažinimo geismo būt vejamos
prasiveržti į kitą nebūtį
2
tamsos gyvatė lomoje jau susirangė
josios liežuvis žioruoja giliai vandeny
gundo paukštį vėlyvą ar kokį
gaivalą silpnavalį užkimusia sąžine
atsiduot ir sutikt su kerinčia nuodo prasme
neišskiriami
pamiškėj
kur saulės šviesa
žalumą tirpdo
ir aitrųjį gėrimą plaka
gyvybės
dvi stovylos palinkę
viena į kitą – klausiai
vis artėja virpėdamos
iš nekantrumo
besimanant geltoniui
du sausuoliai
savoj vientulystėj
sustingę
aušros lapeliai klajūnui
1
išeina
saulėleidžio pašauktas
everesto senelio palaimintas
kilmingon aukštybėn
2
sukas akis
stojas pasaulis
atspindys – be šešėlio
3
iš aukštosios mėlynės
liepsnojantis paukštis
krūtinėn –
paguostas
4
sėsk ant debesies
ir palik man
pasaugoti savo šešėlį
5
vakaro peršviestas
palei vilnelę ėjai
nelyg gango aukštupiu
6
išvirkščias
aušros išdygintu
šešėliu per ledyną
7
laiptais
į trečią aukštą
aumeny –
kailašo mantra
8
šiltas smėlis
viliokės švelni šypsena
ir metai nudryžo
9
rūko gumulai –
atsikrenkštė
dangun įsigraužus viršūnė –
taip ir liks
už mane jaunesnė
10
pro vieną ausį –
vėjo malda
pro kitą ausį –
smėlio giesmė
11
vėlei
ta pačia perėja
tais pačiais akmenėliais
vėjo nagų nudžyruotais –
ir jokių mano pėdsakų
12
tamsią naktį
tigro prisišaukiau akį –
suspindo aukštybėj
lyg iš nebūties traukta
13
kas kviečia
kas laukia –
žvaigždė panaktinė
ir vėjas pisuoklis
14
bangos
vis eina ir eina
ir niekaip negali prieit
15
viena vienintelė
sukas mintis
tarsi sniegyno kepurė
16
laisvės vėjas
laisvės voratinkly
skersakiuoja
17
Budos šypsnys
ant peties nusileido –
įdagas suėmė širdį
18
vaikučių būrys
iš visų himalajų pakalnių
subėgo
palasiot
nesuprantamų tavo garsasėklių
19
kur beeitum
pirmyn ar atgal
kur besuktum
į kairę ar dešinę –
vėjas
vis vėjas
nuožmiai į veidą
iš visos aukštybių tylos
20
tik taip
atšiauriai
kaip dagys
pajūrio smėlin įkibęs
savo sielos smaigu
tiesiai į patį šiaurį
taip pat į vakarį
jau vokęs suvokęs –
jiems jokios žaizdos
nebaisios
21
tegyvuoja
Kristus Karalius
tesaugo tave
vaikai kankiniai
šventieji
dangaus numylėti