Julius Keleras. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7

mažieji olandai

 

mažieji olandai sukuria dangų ir foną,
jie sukuria dalgį raudoną, santūriai jie
perveria šoną ir Kristui, ir Alenui Ginzbergui –
sūnui, kuris atsiliepia, pakėlęs ragelį,
senam palaidūnui – jie liepia tylėt,
o matronai – sukąsti dantis ir geltoną
išspjauti iš savo paletės čia pat, tiesiog ant žolės

mažieji olandai palėpėse slepia mėnulį,
ten jų nėščias pasaulis, nekaltas ir tyras
dar guli, trynys dar sapnuoja neliestąją
spalvą ir glūdi giliai šuliny būsimųjų
vardų fregata, kuri parplukdys mūsų
valtis į tą, nesuterštą dar krantą ir niekis,
kad jį pavadins „niekada“

mažieji olandai išmoko pasaulį gyventi –
dykynėse gano javus ir iškelia kūnišką
šventę Venerai, kuri neatsisako paklusti –
galingoji gamta, atsukusi čiaupą, išmoko
ąsotį ištarti, kad vandenį reikia mylėt,
kaip ir orą, kaip žmogų, nemokantį valgyt
nei gerti, kaip vorą, neturintį dar ateities

mažieji olandai tavo kūnui vis rašo
poemą, nors kartais iš šalčio ir įsiūčio stena,
jie primena dangų ir žemę, stikliniuose induose
nokstančią tyliai ilgai, jie iškelia orą į viršų
ir rudenį semia, tarytum jis dar vis tekėtų
be perstojo tavo, mieloji, plaukais, kai, išgėrusi
vyną, rašydavai laiškus, kad laiko jau liko mažai

jie piešia tuos daiktus ramiai, tarsi niekad
nebūtų kariavę – tarnaitė išplauna grindis,
prariekusi pilvą žuvies – be skubos atidaro,
o smuklėse kėdės prie sienos rusena, už nugaros
jie, tie mažieji olandai, išlikę mažuosiuos
peizažuos, ir, jei ką, anaiptol ne per klaidą –
daiktai, nugalėję tiek daug begalinių pašvaisčių

 

 

atviruko piešėja

 

apsnigti gluosniai… ištiesta ranka tarsi netyčia tavo petį
apkabina – štai lūpos ištaria, o negirdi – kažką
tikriausiai apie tai, kad gimė kažkur skliaute
nauja šalis, bet ją tu pamatysi tik tuomet, kai vynas
išseks taurėj, rūkysi balkone ir pasakysiu ne dabar,
vėliau, išniręs tavame sapne: nors besmegenių
dar nėra, bet tavo piešiny nuo pernai vienas vis dar gyvas

tie trys takai po langu… plytgalių krūva, paliegęs gluosnis
šliejasi prie sveiko ir tavo atminty iškyla citata, pati
žinai kokia, ir dar žinai – čia trūksta vaiko, jis miega
gretimam bute, tačiau jeigu dabar prašmėkščiotų tais trim
takais su raudonais balionais, ar kas iš tikro pasikeistų?
tiesiog užbaigtum atviruką gal tada ir leistumeis
ieškoti miego kaip dar vieno neprakąsto, nepatirto vaisiaus

 

 

tam žmogui, besileidžiančiam
Adomo Meskupo gatve (ir tau)

 

…ten, gruodžio pabaigoj, kai viskas pasibaigs
ir vėl nušvis kitaip, ir vėl beliks apleisti
tą ruožą, kuriame tik ką buvai, o kometa,
kuria žavėjais, leisis taip greitai, kad nespėsi
atsibust, barstydama ir dovanas, ir vaisių
paleisdama iš rankų – patikėk, pamesi juos visus –
tuščius ir jau brandžius, tačiau kartu su
jais kažkas dar irgi leisis nuokalnėn, ir bus visai
nekeista matyt, kaip temstant vienišas žmogus
iš lėto eina, lenkdamas tuos lenktyniaujančius
kažkur toli kitus – nežinomus ir nepažįstamus –
tarsi sakydamas siluetu –
ir man, kai viskas pasibaigs, atleiskit

 

 

stumbro medžioklė. paskutinioji žmona

 

mėlynbarzdis tamsoj ieško žvakės, tuo metu
ji apgraibom nusigauna iki virtuvės;
nesiseka: ką tik nupirktos, o jau dingo kažkur,
negi teks laukti ryto: per tiek laiko ašmenys gali atbukti

tačiau padeda mėnuo: jis švysteli spindulį –
randa peilius kaip žuvis suguldytus ant stalo –
sekundes kelias šviečia jie taip,
kad akimirką jis net pamąsto apie išganymą

tačiau apšvietimas vėl keičias: viską apgaubia
tamsa, rankos gosliai ima šildyti kriaunas,
liesti pulsuojančius, nekantraujančius ašmenis –
trokštančius, geidžiančius aštuntą sykį jau kraujo

ką gi, laikas! nes už valandos švis, reikia skubėti,
bet štai visai nelaukta pro tarpdurį imas kitokia šviesa –
ir paskutinioji, tarytum po vandeniu, įžengia pas vyrą
laikydama žvakę lyg stumbrą ką tik nukovus valdovė –

jis padeda peilį, mėšlungiškai traukias atatupstas,
peilius, šakutes, viską, kas buvo ant stalo,
meta ant žemės ir klumpa po kojom jai –
stumbras, nežinia tik, moters ar Dievo nukautas

 

 

grįžki

 

dievo karvyte, prašau, grįžki į rudenį,
kur buvo pradėta tavo motina
ir visos sesės – mano dievo karvyte,
smėlio dėžėj jau išdžiūvus kaip ašara

anam rudeny nebuvo lietaus, tiktai smėlis –
pameni, dievo karvyte, ko tądien prašiau –
grįžk į rudenį, kur lauks tavęs motina,
sukryžiavus rankas vieninteliam lašui

lašui lietaus, kur lauks tavęs parkų balsai,
šešėliai, tamsoj atsišlieję nuo medžių,
paupiuos, ties apgriuvusiais tiltais –
dievo karvyte, prašiau – grįžki į rudenį

smėlis, pažadu, bus kitoks jau –
ne kasamo kapo duobės, dykviečių,
aptvarų, kur per jėgą suvaromi žvėrys –
kitoks, dievo karvyte iš mudviejų smėlio dėžės

pažadu tau sykį paskutinį ir pirmą,
paskutinį ir pirmą – išnykt su tavim rūke,
prieblandoj, migloje – visur, kur tik rasi
pakilimui mums tinkamą taką, kokį turi tik ašara

 

 

skelbimas

 

nenuspėjamos išvykos į Hadą,
aplankant Akropolį ir Heliopolį,
pokalbis su Schliemanu –
per lietų pusė kainos –
baidarė, pusryčiai, nevalgomos
žolės po vandeniu

gelbėjimo komandos
seniai po ledu, jis daug sykių
ištirpo

visos ekskursijos metu
galioja draudimas, žalioji korta,
raudonoji korta, visos įmanomos konfigūracijos,
galima neštis savo vyno, tačiau
griežtai draudžiama naudoti
lūpų dažus ir kremus raukšlėms
naikinti

leidžiama daug, tačiau, suprantama,
reikia valdytis, nes dėl bendrakeleivių
gerovės

viskas truks begalybę metų,
jaudintis neverta, visada yra
ir kitos, brangesnės ekskursijos

kelias aukštyn ir kelias žemyn
yra tas pats kelias

 

 

Laukiant pavasario

                                                     Albinui

 

Galima laukti pavasario arba atsiversti puslapį,
kur nupaišytas upelis. Tyškantis purslas netruktų
priminti apie tai, kas negrįžta ir lieka tamsoj
tarsi atminty vis nusirenginėjanti moteris,
tada dar visai mergaitė.

Tėkmėj galima net įžiūrėti Ofelijos
veidą, tolstančius sėdmenis, netgi, regis,
mojančią ranką. Ar tai palengvins mums naštą?
Ar Hamletas būtų laimingas dabar,
kai taip laukiam pavasario?

Ar Laertui sielvartas sumažtų bent kiek,
suvokus, kad sesuo ir upelis ką tik susituokė,
mums belaukiant pavasario? Ar Polonijus,
nors ir negyvas, galėtų nebesislėpt už
užuolaidos, o ramiai prie stalo išlenkti taurelę?

Ar Gertrūda, ak, tas silpnumas, prisidengtų
akis nuo saulės ir galop pasakytų visų
laukiamą NE Klaudijui, taip ištroškusiam žemių.
Kas gi padėtų kam? Kam viską tiek sumaišyti,
kad laukiant pavasario net oras taptų netyras?

Aš nežinau. Tiesiog galima laukti pavasario
arba paliest ją, atminty nufilmuotą, gulinčią
senoj metalinėj lovoj, gulinčią ant žolės,
šiek tiek praskleidusią kojas, besišypsančią,
netoli to šalto upelio, kuris šiandien niekur nebėga.

Galima atsiversti dar vieną knygą, tačiau patarčiau
žiūrėt kaip ji, gulinti, tolsta kartu su žole, su pieva,
su visais ežerais, upėm ir jūrom, kol galop
tai, kas liks, primins tik jos lūpų skonį,
kas pranoks visus, net ir mūsų sulauktus, pavasarius.

 

 

Vaikas, paliktas kely

 

Ten, kažkur už Didžiosios kopos, kur užkasti prancūzų belaisviai,
užvakar skendo žaibas. Cikados bandė ieškoti. Veltui. Girti
pasieniečiai mėgino vandenin mėtyti „Moskovskaja“ butelius,
dainuoti internacionalą, šokti čečiotką. Veltui. Netgi Baba Jaga,
nekalbant apie vietinį gubernatorių, net ir be duonos
bei druskos, nepasirodė. Kiek suprantu, ir tyrėjai terado neatpažintus
neatpažinto, kadais per Lamanšą pas mylimą plaukusio, žvynus.
Liežuviai kalbėjo, dar tarsi išplaukęs iš marių dugno
dešinysis nutrintas irklas kažkieno buvo matytas ant kranto –
nutrintas raudonai, lyg iš sielvarto būtų kam degus ranka. Veltui.
Tada supratau, kad esu tam, kad rasčiau tą vaiką, paliktą kely.

 

 

ars amandi

 

ramiai, tyliai mokytis –
išmokti pamilti stalą, kėdę,
ant kurios sėdi, pieštuką,
kuris gali pavirsti žvaigžde,
aišku, jei panorės tik

mokytis žengti kandies žingsniu
per knygas, įsiklausant
į kiekvieną, net atsiliekančią
raidę, mokytis, netgi išmokti
sau pasakyti – esu neteisus,
nesugebėjau

mokytis guost savo pėdas
balos vidury, atsakyt savo
vaikystės siluetui, mojančiam
iš balkono ketvirtame aukšte,
mokytis rimuot save su savo
gyvenimu, kas, žinia, yra neįmanoma