literatūros žurnalas

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 8–9

* * *

Vienos valandos su tavim
tik valandėlės
pusvalandžio
ir atitirpsta susitraukęs gyvenimas
matau šviesos aureolę
pro bereikšmius žodžius
pro kasdienius įprastus klausimus
apie skausmą ir liūdesį nerimą
kiek miegojai ar dar turi vilties
aš turiu
man tik vienos valandos valandėlės
šviesa
didesnė už tave ir mane
globianti skrodžianti išliejanti
savo malonės aliejų Jo ranka
ant abiejų sutrikusio negyvenimo
žydi baltai orchidėja
kaip liudijimas girdimi regimi
mus pakelia delnuose
Tėve mūsų
priglausk savo sielvartą prie mano nakties
ir išsapnuosiu ramybės slėnį ir pievas
tenai laisvi kaip Šagalo skrendantieji
mėlyname danguje tarsime taip
ir atitrūksim į Viršų

 


* * *

Virtuvėje malamą kavą
jos kvapą
kaip Juditos eilėrašty
įrašau į penktadienio popietę
mes jau žinome
kiek kavos šaukštelių
su cukrum be cukraus
į kiekvieno puodelį
kiek gelbstinčių žodžių
dabar pasakysim kai užplaka
nerimas
             kai rugsėjis
užveržia gerklę
aš priimu dovaną –
nuo dabar
dar vienus metus
vėl yra kam ištarti
labas rytas ir labas vakaras

 


* * *

Žengiame per traškantį
idealizmo ledą
nuvaikščiotomis scenos grindimis
pasilaikydami vienas kito
atsargiai kažką kalbamės oras virpa
apšvietėjas atgręžia du šviesos pistoletus
tiesiai mums į akis ar ištversim
tą šviesą ar sulipdysim suplėšytą
dramos tekstą vaidmenys dar nebaigti
pjesė iki galo neparašyta žiopčioju
paliečiu tavo rankovę prilaikyk
dūžtantis ir trapus bevardis gyvenime
nėra atramos nėra vietos kur būtum saugus
tik porą vakaro valandų kai rankos
kryžiuoja krūtinę kai šilta
iri vaikystė sutelpa į jaukų vakarienės
indų tarškėjimą
mano akys pagalbos ieškantis žvilgsnis
tavo tramdoma neviltis užstrigusi gerklėje
nes viltis yra mūsų kvailelių motina
o mudu jau iki kelių lediniame vandenyje
dėl jos dėl vilties
viens su kitu –
per tą ledą neįvardytoj pjesėj –
vienas pas kitą

 


* * *

Slaptos žinutės tau
tylios nekantrios rėkia
nieko dabar nematau
griūva pasaulis bėkime

ten kur saugu kur mes
užsidengiam Mato pasija
rožė žiedlapius mes
ir mirtyje atrasim ją

grožį ar jis apgins
krauju susigers į žemę
ilgai nepaleis kankins
kol mudu pasija semia

 


* * *

Visa, kas mus suriša
sulipdo į Viena
ieško kūniško išsipildymo
rašau vieną po kito vieną po kito –
geismas būti kartu
viename sakiny toje pačioje frazėje ištiktukuose
abu savo miltus sijojame
Graudžiosios ir įstabiosios istorijos
paskutinė scena
ir jau pajudam
į kitą nematomą pusę
krenta eilėraščiai sninga
kažkas pasako – gražu
atitariam – mirtina

 


* * *

Įžeminkit savo istoriją
pataria kunigas
meldžiamės
prašome išminties
šiandien
sudaužiau antrą veidrodį
turbūt norėjau įžeminti
kai nematai atspindžio
gali įsivaizduoti
Džuljetos suknelę
kurią po antro skambučio
ir apsivilksi
arba
          Ofelijos pėdas
įvandenintas mirtyje
gėles
netikros bet gražios
todėl tik ir ieškai
kaip įžeminti
vilties drėgną ranką
ant karščiuojančios draugo galvos
jo žvilgsnį
kai žinau – jau prisikelia
aš tave išrišu
laimina kunigas
atgaila – kaip nors įsižeminti
nes tik šitaip
ištversi tikrovę
iki vaidinimo pabaigos

 


* * *

Kava be kofeino
vynas be alkoholio
meilė be kūno –
teisingas gyvenimas ——-

Tik tas plėšiantis
ilgesys ———–

 


* * *

Nesužeisk manęs
nepririšk
užtenka kartu
Tėve mūsų
ir skirstomės

 


* * *

Kai nukala realybė
(o kas ji yra?)
ir persmelkia –
o juk tai tik scenarijus –
iš visų jėgų stengiuosi
nes gavau tikrą vaidmenį
ne be reikalo tėtis mokė –
kiekvieną darbą atlik iki galo
o mama vis parodydavo –
čia dar nebaigta

Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės

2022 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos trys poezijos knygos Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“, Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“, Alvydo Valentos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 12 / Štai žvelgiame vienas į kitą
ir galvoju – praeis
bet kol žiūrime
koks palaimingas DABAR

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 4 / Vėlavau apie dešimt minučių
kai paskambino tavo sesuo
o seselė uždegė žvakę
važiavau panemune taksi
klaikus bumčikas trukdė suprasti

Dovilė Zelčiūtė. Suoliukas, arba Aš mylėjau tave, tau nežinant

2018 m. Nr. 11 / JI Na va… matai, kaip aš čia įsikūrusi. Mažas plotas tam bendery, bet man užtenka… Ir daiktų mažiau… Užeik, nebijok. Nėra pelių. Sėskis. Arbatos gersi? Ką sakai?

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Tai ką man dabar daryti eilėraštį rašėte girtas o man atrodo kad tikras ir spektaklis anas kur sukrečia krečia – neapsieita be dopingo o kaip bus…

Dovilė Kuzminskaitė. Ačiū, biso nereikia

2013 m. Nr. 11 / Dovilė Zelčiūtė. Džuljetos suknelė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 100 p.

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 3 / Salėj
kai palieku realybę
Prosperas
turi pereiti

Ramūnas Čičelis. Teatro ir gyvenimo tikrovė

2011 m. Nr. 2–3 / Dovilė Zelčiūtė. Gastrolės: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2009.

Ramutė Dragenytė. Diagnozė: kūrybinis vaisingumas

2005 m. Nr. 1 / Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 190 p.

Sigitas Geda: „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“

2003 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė / – Ne taip seniai prašniokštė siautulingas Jūsų jubiliejus. Pasiūlyčiau ir konkrečią šio vakaro temą – „menininkas ir padorumas“.