literatūros žurnalas

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6

Apie žydinčias alyvas

 

Manęs dar nebuvo –
Alyvos žydėjo.

Salomėja Nėris

 

Apie žydinčias alyvas
papasakoti pamėginsiu.
Tikras, neišgalvotas –
visiems mano pojūčiams
išsiskleidusias grožiu
baltu, rožiniu, violetiniu.

Svaigiai banalų jų aromatą.
Kamanių ir bičių dūzgimą,
sąmonę, dar paryčiais
atsibudusią. Apie mažas
mergaites – Leticiją, Violetą,
apie laimingą žiedelį,

kurio jos ieškojo ir rado.
Apie didelę laimę gyventi,
suvokiant, kad gyveni.
Apie žydėjimą, kai manęs
dar nebuvo, ir žydėjimą,
kai manęs jau nebus.

Apie ilgiausią gyvenimą
mūsų šviesos ir šešėlių,
apie žydinčias alyvas
mėginu tau papasakoti.
Apie žydinčias alyvas
ir išprievartautą poetę.

Apie žmones geruosius,
čia – šviesius ir tamsius,
ten – tamsius ir šviesius,
Jėzų ir Kristų – kuo panašūs,
kuo skiriasi, apie šitas,
po perkūnais, alyvas!

Kaip žydės, kai nebebus
nei manęs, nei tavęs,
nei, tiesą sakant, alyvų.
Kai liks tik žydėjimo idėja
po istorijos vėl atnešta
melo ir neapykantos saule.

 

 

Atsiprašau laisvės

 

Nesudėsiu tau, laisve, ryto giesmės – nei man,
nei tau jos nereikia. Laisvą gyvenimą
pasirinkęs, tavęs niekada neregėjau.

Manimi atitvėrei
save nuo manęs, tavimi
nuo savęs atsitvėriau.

Bet kalnuose ir kalėjimuose aušta, ir mes
vienas kito oru alsuojam.

 

 

Alba

gyvenimui

 

Dėkingas, ištikęs gyvenime,
kad eini su manim – neskubi,
neatsilieki. Rodai dabarties
grimasas. Pakenti neišmanymą.
Atleidi už menką didybę –
bičiuliškai pašiepi, neverti

žudyti, kad būčiau. Davęs tuos,
kuriuos myliu, visus tuos, kurie
neapkenčia, suprasti liepi.
Kad gėrį ir blogį dar vaikystėje
atpažinti išmokei, senstant –
nepainioti tiesos ir teisybės.

Paskyrei karčią poeziją
nuo bailumo ir ištižimo, parodei
nežinojimo vertę. Ir kas rytą
dėl juoko man dovanoji mane
nenaudingą. Bet trokštantį
sužinoti. Dar gyvesnį nei vakar.

 

 

Alba

laikui

 

Tik tu, mano laike, tik tu
man skirtasis. Kas rytą atneši
dovanų, lepini nebūtinu
dėmesiu, esi ištikimas labiau
nei kas kitas gyvenime šitame.

Neperki mano meilės, neverti
viešumoje šlykščiai dulkintis,
visada kalbi tiesą. Nemulkini,
neprievartauji. Linksminies
mano bandymais laiką užmušti,

užmuštas bėgi greičiau ir greičiau.
Pasiilgsiu tavęs. Jaučiu, kad ir tu
manęs pasiilgsi, nes niekad
nebuvo taip, jog būčiau tavęs
neturėjęs ir niekad nebuvo taip,

kad ir tu neturėtum manęs.
Tavąją kalbą, vis paniurnėdamas,
kad nieko nesuprantu, moku
geriausiai – šios ir kitų žalčio
gudrybių tu, balandėli, išmokei.

Žinau – apsimetęs, kaip visada,
abejingas, ilgėsies, draugeli,
kai būsiu kitur arba niekur. Neilgai
egzistuosi, nutekėjęs bibliotekon,
atleisk. Nes tau, galingasai, tau,

pasaulių griovėjau, teks už mane
nusilenkt mano mirčiai – kad visą
gyvenimą buvo greta, skatino,
vertė dirbti teisingus ir būtinus,
pažiūrėti – beverčius darbus.

Padėkok jai už tai, kad mudu su ja
niekad nesusitikome,
niekad nesusitiksim.

 

 

Alba

meilei

 

Myliu, meile, nes tveri mane
šitiek metų, vis kurstai, o rytas
protingesnis už vakarą. Gyventi
nemokai, neakini nusižudyti.
Išgelbėjai mane nuo manęs.
Mano laiką ir mano gyvenimą.

O dėkingiausias, jog tveriamas
nė nepastebėjau, kad gražiausi
mudviejų metai praeina
baisiais laikais baisioje šalyje.
Nemokėjau mylėti. Nemokėjau

rašyti eilių, nes siekiau rezultato.
Bet juk siaubingai laimingas buvau
ten ir tada! Visa tai, ką sukūriau –
iš tavo alsavimo, nežinomoji.
Čia ir dabar, mano meile. Kai jau

manęs nebeliks – ilgai dar galuosies.
Veikianti, nepastebėta. Neturėdama –
kaip čia, kaip dabar – ten ir tada

ką prarasti.

 

 

Alba

atminčiai

 

Nepamiršiu, trumpa atmintie,
vien už tai, kad esi ir mulkini
sąmonę, painiodama tikrą,
įsivaizduotą. Viską spalvini

daug gražiau, negu buvo, arba
užsimerki iš gėdos nuraudus
gyvenimo saulėlydžio šviesoje.

Nenorėčiau netekti tavęs,
o ir tu be manęs nepatemptum
kasdienybių naštos. Prisimink,
už ką tau dar padėkoti norėjau,
iš anksto.

Ak, taip. Šitą rytą atsiminti norėčiau.
Tai ir atmink, kad primintum,
kaip galbūt buvo nebuvo. Ir – ačiū

vis tiek.

 

 

Alba

vienatvei

 

Neturėjau kur dėtis, atėjau pas tave.
Naktį praleidom kartu, eilėraštėjom,
žodžiai gražiai ir teisingai dėliojosi
mudviejų magnetiniuose laukuose,
kol susilaukėm aušros.

Kur dėtis žodžiams, jei čia ir dabar
pasimaišė? Kur dėtis visiems
pasimaišiusiems artimiesiems,
kurie – gyvi ir numirę – meilės lauke
mūšiui jau išrikiuoti? Dangus
žvaigždėtas, moralinis imperatyvas,

nesibaigianti Kurukšetra. Kažkur gaudžia
išprotėjęs pasaulis. Jo pabaigai
turime net per daug, o mums
nieko nereikia. Vienam kito ir šio
apsimestinio abejingumo gana.

Vienatve, kurtizane, ak, dieviškoji,
kas būčiau aš be tavęs? Tuštybių
tuštybė. O tu be manęs? Canto,
žemė bevaisė, nugyventa žmonių
tuščiavidurių, poundų ir eliotų.

 

 

Alba

kvailybei

 

Vos tik rytas su protu nušvinta –
tu jau ir čia. Viską žinai, supranti,
gali pasakyti. Visatoje pilna daiktų,

kurie tau nuolankiai tarnauja,
minčių valdove. Tau priklauso
ir šitas pasaulis. Tavo labui dirba

institucijos ir institutai, lūžta
filosofijos katedros. Į tave pasėti
suveši imperatoriai ir didžiūnai,

rimčiausi išminčiai tau šypsosi
supratingai, o tu kvatojiesi su poetais.
Bet man tai nesi gailestinga!

Verti samprotauti, pasamprotavus –
susimąstyti, dauginti prislegiantį
idiotizmą. Vargstam, plušame it bitutės,

vis nepatenkinti. Nemažai transporto
priemonių mudu atradom, išradom
ne mažiau kontinentų. Mūsų dviračiai,

mūsų amerikos – šekit, negaila!
Dauginkimės ir klestėkim, dosnioji,
šiam gyvenimui mokinių užderėjo.

Daug mokytojų turiu, bet tavo pamokos –
įdomiausios. Esi man vienatinė išmintis,
mano kvailybe. Kitos neturiu ir nenoriu,

priimu tokią, kokia esi. Neprieštarauju.
Nes tik cikuta, tik nuodai išlaisvintų
nuo tavęs – Sokratas tą puikiai suprato.

 

 

Alba

draugystei

 

Maniau, kad draugų neturiu,
o šit kiek čia jų susirinko –
pačių mylimiausių, gyviausiai
numirusių, mirtiniausiai gyvų.

Drauge pasitiksime rytą.
Budėsime sargyboje
ligi trečiųjų gaidžių.

Ačiū, mano draugai,
kad šioje kelionėje buvote su manimi,
niekada neapleidote.

Tau, Jėzau Kristau, personaliai,
nes kentei netikėjimą, dvejones,
kasdienį burnojimą, apsileidimą.

Jums, didieji poetai; ir jums,
ne tokie dideli.
O ypač tai jums, mažutėliai.

Ačiū, draugyste, ir tau
už draugus prakeiktuosius.
Anksti jų netekom.

O štai stovi drauge su visais,
šypsosi aušrai. Šįryt, aguonų laukuos.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / ten vaikystėje, kur palmės,
kur gyvena liūtai,
kur rimuoja bangos psalmes
tau kaip absoliutui

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 1 / mirksnis po mirksnio iš tolių klaikių
tavo pasaulis tik tau į akis
žiūri o apkalba jau už akių

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 1 / atsimenu vaikystėje su mintimis kartu
prieš miegą budint, dievas mato,
prieš pat užmingant,

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / langas, durimis užkaltas
apleistoj sodyboj, dirsių
kuždesiai, kad pasimirsiu
smuikams zvimbiant,

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Garantas. Pūga, tai pūga – lyg būtum paklaidintas, pamestas eilėraštyje užmirštame, tūkstantmetėje priešmirtinėje haliucinacijoje. Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą sulimpa…

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau…”