Ramutė Skučaitė. Nepadainuota daina. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 11
Nepadainuota daina
apie zuikelį
ir jo kelelį
jo bėgimėlį
pro pūdymėlį
per laikelį praėjusį
į laikelį atėjusį
nuo ko taip bėgta
ant ko užbėgta
zuikelio
Stovi strielčius ant kalno,
O zuikelis po kalnu.
– Kokią mislį tu turėjai,
Kad zuikelį šaut norėjai,
zuikelį?
tai bėk zuikeli
bėk per laikelį
kad strielčeliai nenušautų
kad kurteliai nepagautų
kad išnyktų strielčių laikas
kad zuikelis liktų sveikas
zuikelis
tai zuikelis ir bėga
per smiltelę per sniegą
kur rūtelės žaliuoja
kur mergelės dainuoja
kur aukštieji dvareliai
vario klevo varteliai
kur kaminėliai rūksta
gražių žodelių netrūksta
vaikeliam
bet kelelis per laikelį
neša bėgantį zuikelį
kur žodeliai meilūs tyla
ir dūmeliai nebekyla
kur svetimi strielčeliai
taikos nušauti zuikelį
tie kur išvarė seselę
motulę ir seną tėvelį
už tolimų už kalnelių
kęsti ledinių dienelių
ne savo sniegeliais bristi
taigai po kojų parkristi
skaudėti
Ar už miežių grūdelį,
Ar už kviečių laiškelį?
o kelelis vingiuoja
ten kur šuneliai loja
kur nuo aukšto nuo kalno
pamatai kaip ant delno
kur auštant krito rasa
duobė baisi iškasta
negali zuikelis suprasti
ir kam tokią duobę kasti
saulėta buvo iš ryto
kai pirmas į duobę įkrito
paskui nebebuvo ryto
o žmonės krito ir krito
tada išgirdo zuikelis
kaip klykdamas krito vaikelis
kaip jį vardeliu šaukdama
geso vaikelio mama
o šūviai vienas po kito
kol tiek kiek tilpo sukrito
į duobę
Augino tėvelis
Sau vieną sūnelį,
Augino, mokino
Strielčiauti.
bėga per girią zuikelis
mato prie uosio strielčelis
muškietą rankose turi
kaip bėga zuikelis žiūri
nešauna
o girelėj tarp medelių
dar daugiau jaunų strielčelių
nuo pavojų nuo nedraugo
dvarelius gimtuosius saugo
strielčiai svetimi artėjo
priartėjo ir priėjo
tai ant kelelio prie miško
daug karšto kraujelio tryško
degė medeliai traškėjo
kai jaunas kraujelis krešėjo
ant girios samanėlių
ant turgaus akmenėlių
motinėlėm beraudančiom
sau rankeles belaužančiom
į širdis
tįsta laiko kelelis
bėga tolyn zuikelis
tuoj bėgs pro pūdymėlį
gelsvų rugių laukelį
pro dar apsėtą dailiai
melsvų linų kalnelį
dar buvo tas kalnelis
mėlynas mėlyniausias
visų žvaigždžių žvaigždelės
Aušrinės mylimiausias
Aušrinės
bėga tolyn zuikelis
ir vėl pakely dvarelis
oi ilgis varteliai klevo
tų kur svetur iškeliavo
šiame dvarely užgimę
patys palikę gimtinę
dar supa varteliai vainiką
tą kur seselė paliko
rūtų ir mėtų kvapo
padėt ant strielčiuko kapo
tik vargiai ar kas bežino
kapelį tankmėj už beržyno
gal jis iš bernelio tvirto
ąžuolėliu pavirto
nekirskim
matyt į kitą laikelį
atvedė kelias zuikelį
kur žaisti strielčiukais vaikeliam
o strielčiaus bijoti zuikeliam
zuikeliam
ne tik
jaučia zuikelis
arti
siaučia liepsna kaitri
strielčių piktų uždegta
siaučia
nuožmi ir pikta
motulės per ašaras brenda
savo vaikelių neranda
maži našlaitėliai verkia
akis motinėlėm užmerkę
kurgi parbėgs zuikelis
juk baigėsi laiko kelelis
zuikelis namo nesugrįžo
širdelė iš graudulio plyšo
išgirdus
motinėlė dainuoja
savo vaikelį sūpuoja
myli
2023