Romas Daugirdas. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 7
varpelis ir garvežys
sparnais suplojo
krentanti žvaigždė
ir numalšino
išprotėjusį varpelį
įjungė atbulinę pavarą
likimas
ir suplakė
jaunystės vyną
į putas
iš smegenų išsiveržė
migla
lyg ženklas „stop“
ir švilpė
stuburo kanalas
kaip garvežys
kuris pasimetė žolėj
jūros liga
ta šalis
suplyšo per širdį
kai veganai
perkošė jūrą
o žuvys išskrido
svetur
tirpdė druską
be perstojo
švęstas vanduo
o angelai
išėjo atostogų
kaip paveldėtus genus
suskystino pienas
ir užliejo
šachmatų lentą
plazdėjimas vėliavų
pasitraukė
į autų gamybos cechus
ir nebesirgo paminklai
jūros liga
instrukcijos
tarsi žvalgai
mes šliaužėm pažeme
tarp kančios ežerų
ir nešėme instrukcijas
kaip nusausint juos
nepakenkus aplinkai
ir organizmui
kaip ištvirkint žvilgsnį
kad jis išsikerotų
tarp bangolaužių ir šiukšlių
nors panosėj kabo
kitas orientyras
kaip įžemint
išbrinkusiom pėdom
eilėraščių pelenus
jei mėnulis
jau apgyvendintas
ir nebešviečia naktim
kaip pasivyti
savo antrininkus
nusėdusius ant debesų
kvadratais ir elipsėm
gyvatė
per smėlį šliaužia
šilumos ištroškusi
gyvatė
bet greit į begalybę
susirango
ir virsta akiniais
nuo saulės
era
jis tirpdė
sniegą pažasty
tarsi primintų sau –
esu dar gyvas
stovėjo pakelėj
lyg ženklas „dėmesio“
bet su drabužiais
nesulaukė dėmesio
turbūt užmiršo
kad numirė ir tie
kurie be priežasties
mylėjo
kad evoliucija prarado
bronzos žiedus
ir amžių
kad žmogui dar toli
iki eros šuns
vaizdas
ir aš matau
kaip skrenda juodvarniai
iš jos akių
kaip riksmas
neša ant bangos
skeletą verksmo
ir melodijos
kaip dygsta
rojaus obuoliukai
akyse
ir juos ragauja
šiluminių trasų riteris
kaip ji nubėga
laiptais dekalogo
ir paslysta
tarsi filme
ant lapų
tolimo rudens
muziejus
gyvename pasauly
kuris be liekanos
sutilpo į muziejų
ten sielos cirkuliuoja
tarp širdies
ir geležinių kojinių
o kojų nebereikia –
jos kryžiais suklijuotos
ant langų
rūdija smegenys
nes kraujo nemaitina vėjas
o audrą imituoja
durų trenksmas
iš magnetofono
pulsuoja pamatai
ir siunčia signalus
į erdvę
kad mes subrendom
kaitai