literatūros žurnalas

Gintaras Patackas. Sonetų apyvainikis

2017 m. Nr. 5–6

Poemos „Mažoji dieviškoji Co-5. Kabala“ fragmentas

*

Jauki namų dvasia aukštai plevena
į praeitį vis atsiremdama
kol jai saulėlydis prarėžia veną
o saulė šių jaukių namų dvasia
pirmosios meilės ieško kiparisuos
kapinėse kur didvyrių pulkai
ir motinų sau ilsisi irisuos
ir geria sulą iš klevų pilkai
nusidažydami prieš stratosferą
kur amžinasis žydas ahasferas
aplinkui žemę plaukia šuniuku
antanai dante dantė alighieri
manajame danguj kaip saulė žėri
su sąlygom tavom aš sutinku

*

Su sąlygom tavom aš sutinku
o pasakyki šeimininkas kas tas
nejaugi senis žilas kaip agrastas
mėnulio vilko įkypu snukiu
ne brolis man jisai yra o molis
švilpynę gražią sau aš nulipdžiau
ir nusiperdžiau kaip gašlus jaunuolis
goslus po to kai ranką sustabdžiau
kuri jau taikės trenkti man per veidą
tačiau sėkmė mana nenusileido
jinai manuos namuos lig šiol gyvena
belieka tik su sąlygom sutikti
ir į juodas gėles sutelkti pyktį
žmogėdros jos nes pergraužė man veną

*

Žmogėdros jos nes pergraužė man veną
ne veltui aš snieguolei patinku
su septyniais nykštukais ji gyvena
tarp jų aš ir vaiduoklį sutinku
kaip rabiną iš gretimos bažnyčios
gal svetimos valstybės vergas jis
ar įkaitas sutvertas pasityčiot
nes verkia pasiklydus jo širdis
timpanų tamburinų melodramoj
kai juokiasi aplink laimingos damos
kad baigėsi ši įkaitų drama
o tamariskai į kamarą kviečia
klausytis kylančio iš žemės kviečio
piliečio su kultūros problema

*

Piliečio su kultūros problema
mužiko pasiturinčio o fleita
išsikėtoja kaip jauna mergaitė
ir varo siuitas pravirkdama
noktiurną su melburno atšvaitais
dešrelėm ir agurkais bei kakava
su bulvėmis kurių jis pritarkavo
kada atgavo amą su ledais
dievų kurie pasiūlė randevū
prieš tai apdrabstę sočiai jį purvu
ir visą dantės dieviškąją skirtį
o vaikis tėvą priglaudė ranka
dosnia gražia kaip skaučių stovykla
kurią apsėklins tik prieš pačią mirtį

*

Kurią apsėklins tik prieš pačią mirtį
galingu savo įnagiu aštriu
apylygiai gal pusę keturių
nespėjęs net nuo kūno atsiskirti
o šešios donjos droviai nužygiavo
kakavos apatiniais ir delčia
pro lango stiklą žvalgėsi iš klevo:
viena jų buvo truputį nėščia
studentė disidentė dekadentė
su negrais ligi ryto mokslą šventė
ir manė kad šeštadienio nebus
tačiau naktis suspėjo įpusėti
išbėgo pro duris palikus skėtį
bet triušis laukė pakelėj riebus

*

Bet triušis laukė pakelėj riebus
savosios lapės pakelės alisos
ir kol abu jie visą naktį knisos
antanas dantė laukė pagarbus
gardus ištuštindamas briketu
iš durpių ir kakta jo samanojo
jisai nė vieno žodžio nežinojo
atsiminė tik nebylių gestus
pasakomus aukščiausio iš viršaus
kad nežinojo nieko panašaus
kol ponas dievas leido jam numirti
antanai ak antanai fontane
su įsiūčiu jau maudosi ponia
šalia kurios gali atremti kirtį

*

Šalia kurios gali atremti kirtį
kol poema atleidžia vis varžtus
olimpinius galėtum tai patirti
tačiau žinai kad jau geriau nebus
riebusis triuši katino svajone
nerūstauki kad pakelėj likai
palikęs elgetom vaikus ir žmoną
ir tyliai apkurtai ir apakai
šventu aš pasikrikštijau vardu nes
ilga kelionė laukia loja šunys
tarp jų ir haskis operos balsu
o gal tiktai vargingos operetės
tačiau vis tiek yra jis grožio reto
ir jam vienam paplosiu aš bisu

*

Ir jam vienam paplosiu aš bisu
žvarbu ir bloga kad kely nebūtų
audringas žaibas kad jo neužgriūtų
su neigiamom emocijom visų
šventųjų patriarchas daros piktas
apsėdo mat jį nelaba dvasia
esu aš jam tik praeities reliktas
šiaudinis rąstas vaiko akyse
ilgiuosi aš akių tų mėlynų
žaliųjų pievų snieginų kalnų
neleisiu aš jam niekad atsiskirti
padėsiu kol dar sugeba ranka
įveikti nelabąjį ir auka
tikrai neleis jam niekados numirti

*

Tikrai neleis jam niekados numirti
nei dykumoj nei jūros salose
nes lydi jį visur šventa dvasia
ir nuotykių jam teks dar daug patirti
išvyst likimo brolius ir seses
išsaugot atminimą nemo šventą
priimti tyrą meilės sakramentą
ir iškeliaut į keturias puses
užkasti karo kirvį ir peiliu
pripjauti saulės aukso spindulių
kada mėnulis mėlynas tik švyti
įveikt meridianą ir lėles
ir kurti grožio dieviško eiles
kurias gali girdėti ir matyti

*

Kurias gali girdėti ir matyti
apoteozės kupina dvasia
tenai gyvena algirdo dvasia
žmogau gyvenimas toksai mažytis
nereik varžytis laukia jau viešnia
tartum vyšnia atklydusi iš šiaurės
ir lai nestabdo josios vėjai žiaurūs
nesuledėja jos balta suknia
aš ašaras regiu jos akyse
filomena ten išminties dvasia
išeinantiems į ateitį tešviečia
ir nežinau kodėl aš ją myliu
tą indą pilną saulės spindulių
brandinančiame žalią daigą kviečio

*

Brandinančiame žalią daigą kviečio
pakalnutes žibuokles saulutes
ir nežinia kas triūsą jos pratęs
nebent mažos respublikos piliečiai
kariai ir riteriai ir kunigai
kurie šventas knygas kaip akį saugo
neleidžia atminčiai numirti draugo
kas kitas jei ne broliai ir draugai
ištikima dangaus kareivija
didžiuotumeis antanai dante ja
tu nemirei išgelbėjo vargonai
palaimintas būk popiežiaus už mus
iškentęs badą vargą ir skausmus
dėkoju tau žiaurusis kupidonai

*

Dėkoju tau žiaurusis kupidonai
kad viltį įžiebei tu širdyje
o ieva o nenaudėli adomai
jungtuvių jungo laukiantis su ja
ne junga buvo čia o kapitonas
kaptonas jam užsmuko ant akių
gvidonas latakas tas nevidonas
iš baimės rėkė labas I love you
ir papūga pražilusi sykiu
pasakė haskiui noriu ir kaukiu
nebrangios man gyvenimo minutės
ir aleksoto gimtojo šlaituos
ilgai dar uodega jo maskatuos
kada taip žiauriai dega pakalnutės

*

Kada taip žiauriai dega pakalnutės
pražilusio archangelo širdy
archajiškus garsus žmogau girdi
mučačos machos maudos stambiakrūtės
rekrūtės rektorato prakilnaus
heteros ir herojus hemorojaus
neišsigydo niekaip nuo alaus
ir tai yra nedidelis pavojus
amūrui o jo strėlinė tuščia
sušaudytas viršus ir apačia
nuo morgo gatvės iki beiker strito
šekspyras buvo ubagas gana
ilgai maskva jo laukė fergana
tarytumei stebuklo nematyto

*

Tarytumei stebuklo nematyto
jo laukė alpės slėniai timbuktu
ant juodo negro namo nudažyto
pamautos galvos tų vaikų baltų
pensionato rektoriaus globėjo
antano dantės padermės kilnios
kilnos stiklus beveidis asmodėjas
ir nesulauks jis rytdienos aušros
o vysis penelopė ir orfėjas
ir kamikadzių dieviškasis vėjas
ir šiapus ir anapus okeano
o euridike pragaro merga tu
atskridus iš planetos kur raketos
jauki namų dvasia aukštai plevena

Neringa Butnoriūtė. Iš nenuolankios Gintaro Patacko poezijos

2021 07 16 / Gintaro Patacko kūrybai labai tinka minios, kuri čia pat virsta medžiaga menininkui, įvaizdis. Jau beveik penkiasdešimt metų jis stebi gyvą kasdienybę ne pro darbo kambario langą, bet ir kavinėse.

Gintaras Patackas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 1 / Pradžioj nebuvo dievo nei šekspyro pradžios nebuvo net pačioj pradžioj tiktai inkštiras skleidės virš punktyro
ir puolęs vyras inkštė apačioj atsitokėjo dievas ir suprato

Gintaras Patackas. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 8–9 / Ir nieko nėr blogiau kai laivas skęsta net neišplaukęs iš gimtų krantų miniu čia kapitoną draugą kęstą aplenkęs žiurkes bėga pirma jų flotilijos vadai visi pastėrę šlovė anokia čia ir pareiga pasterizuotą pieną vien tik geria o junga…

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Elžbieta Banytė. Didžioji velniškoji Ne

2014 m. Nr. 5–6 / Gintaras Patackas. Mažoji dieviškoji Co. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 102 p.

Gintaras Patackas. Mažoji dieviškoji Co. Pragaras

2013 m. Nr. 1 / Jie vakar susitiko blusų turguj nors
priešinosi tam visi klanai grupuotės
gaujos frakcijos agurkai ir pomidorai
buvo dar tenai o aš vėliavėle iš tolo

Gintaras Patackas. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 12 / Braižyklė durklas saulės sistema
Ir gomurinis garsas iš žaltvykslės
Ir būtų linksma jei nebūtų liūdna

Gintaras Patackas. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 2 / tyra širdim – ir būsi tu nesuprastas
skardžiu balsu – ir būsi tu neišgirstas
skvarbia rega – ir būsi tu nematomas
aštria klausa – ir būsi nutylėtas

Gintaras Patackas: „Kaip guru, spardantis kenguru“

2007 m. Nr. 11 / Poetas Gintaras Patackas atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / Ne aš ją, bet ji mane sukūrė. Neįsivaizduoju kvailesnio ir neapibrėžtesnio žmogaus apibūdinimo kaip Poetas.

Sviatoslav Hordynskyj. Eilėraščiai

2004 m. Nr. 10 / Iš ukrainiečių k. vertė Gintaras Patackas / Sviatoslavas Hordynskis (g 1906 m. Vakarų Ukrainoje) – universalus ukrainiečių menininkas: dailininkas, poetas, vertėjas. Gyveno Lvove, Berlyne, Paryžiuje, kur studijavo dailę, po karo – JAV…