literatūros žurnalas

Donatas Petrošius. Eilėraščiai

2009 m. Nr. 7

Vasaros vėlavimai

1

vėl pjaunu kalną vėl pernakt nemiegojęs
tvarkingai griūva į pradalges visa šios
vasaros botanika
kosėdamas tarsi diplomuotas džiovininkas
atburzgia tuščias rytinis autobusiukas
vėluodamas iš rajono centro
sustojam abu stotelėje
tarp suplėšytų dovanų pakuočių
nebegaliojančių bilietų šaknelių
ne pirmą sykį čia susiduriame
abu nerasdami ko nepasidalyti
ir tuščia
nebėra nei ką į dvikovas kviesti
nei su kuo taikytis

saulė palipa virš parko aukščiau
vandentiekio bokšto kaitina tarsi
kolektyviškai išmelsta pagada
o apsigręžus akyse kiaurai per
nuskustas velėnas ima
intensyviai blizgėti
viskas ką prieš keliolika metų
buvome nuo savęs pakavoję
pasibaigę prožektorių viduriai aplamdyti
alaviniai šaukštai perdegę saugikliai
laiko srovės lygintuvai
suskilusi tara žaislų skeveldros
iš vaikystės karų
kiauri sportbačiai šlakas iš anglių ir
pelenai iš malkų sąžiningai šildžiusių
mūsų praeitis

ar tai viskas – ar tai jau eilėraštis –
ką dar
mes esame savo žemėje
nuo savęs paslėpę
kad ji mums tokia brangi


2

vėl skaldau malkas ir vėl delnus atmušu
ir rakštys viena po kitos suleidžia
savo geluonis į odą nieko nepešiau nors
tardžiau savo asmenį pernakt užsispeitęs į
sąsiuvinį nė literos neišsprūdo iš manęs tik
vėl rieše pražydo rožė ryte busdamas sakau
pats išsilaižysiu savo žaizdas atsiskiesiu
savo degantį kraują šaltuoju aukštybių azotu
apsigaubsiu šventraščiais glostančiais širdį
ramdančiais jausmus kaip paprasta
tereikia giliai kvėpuoti
dar giliau įsileisti visus
tau dovanotus spyglius

ar tai jau eilėraštis – ne tai tik
tavo skausmas vulgarusis


3

o dovanų karalius tąsyk buvo miręs
…………………………………………………

 


Nuo galvos iki kojų

klausausi šventinės paguodos radijo programos
su Kalėdom pasisveikink pats nes
Kristus užsiėmęs šįvakar lanko tvarkingas šeimas
bet esu naivus todėl nė akimirkai nenustoju tikėjęs
kad ir man malonių klius kurių akivaizdžiai nesu
nusipelnęs išeinu į balkoną ir skaičiuoju visus
kas spėjo išsigelbėti laiku iššokti iš apsningančių
automobilių: …šimtas vienas
šimtas du… – argi reikia akivaizdesnių
įrodymų kad viskas neišvengiamai baigsis
ne šiaip gerai – o taip kaip tau reikia

ir kaip tik tą akimirką kažkur kita spalva
nuspalvintame mokyklinio gaublio pakraštyje
ji tave prisimena ir tu – suprasdamas kaip tai kvaila –
krenti iš savo nesubrendusios vienatvės kontekstų
į patį balčiausią sniegą
kokio nebūna

ir tuo metu tavo nerimas užsitrenkia
už visų pasaulio durų ir tuo metu visi
keičiasi dovanomis ir tuo pat metu
skambindamas į savo tuščio buto duris
tu pamažu keitiesi pats
nuo galvos iki kojų
į gerąją pusę

 


Paaiškinkite mane mano sapnui

1

pasakoju sau be
garso sukandęs dantis
vos krutindamas lūpas apie
abejingumą ir artimuosius
rytus

lapai geltonieji
simuliantai šlapi
limpa prie veido kam
jie taip užsispyrusiai bruka
savo neįskaitomus rašmenis
kam veliasi į plaukus
prieš ką man reikės juos
visus užtarti
juk bet kokiu atveju
vienas miegantis žmogus
yra lygiai nulis
procentų


2

vėjus rodo tavo biologinis
laikrodis bet koks
skirtumas skubėsi kur ar
ne vis tiek
niekur nepavėluosi


3

pramokau
stebėtis   liepsnų
rudens   liežuviais
laižančiais      medžių lapus
bei neatsargių
praeivių plaukus


kokie dideli
įvykiai ir koks mažas
laiko tarpas tarp jų

vos vos suspėjau
persėsti iš vieno sapno
reiso į kitą

 


Paslaptis kam

Kas būtų miestas      jei nebūtų            paslapčių
Jei žvilgsniai slystų        vien gražiais paviršiais
Jei nenuklystum                                 užsimiršęs
Į pakraščius     po to  atgal     šviesos greičiu
Gal kitame gyvenime    poetai buvo    šunys
Kas būtų jei     atgautum vėl visus instinktus
Išliktų baimė                             bet aklybė dingtų
Regėtum  už kiekvieno lango dangūs o už durų durys

Iš sapno    iš nelaisvės      iš naivumo  pasprukai
Į logos pinkles             puoleitarsi į kalėjimą
Kas būtų jei                pavyktų įvaldyt švytėjimą
Kaip kad  tave įvaldė      fotelis     žodynas     ir  ūkai

Kas būtų jei                                     minties galia
Galėtum sustabdyt                    akimirką žavingą
Nuspaustum Ctrl+S       ir tegu           sninga
Ir tegu      viską persmelkia   vilties spalva   žalia

Ir verta           nematyti      pralaimėjimo prasmės
Kol plazda vėjyje          taviškis šalikas raudonas
Į antrą vietą nukrenta            Homeras ir Platonas
Kažkas    kol tu žaidi    vis serga už tave    ir iš esmės

 


Tikrąja tų žodžių prasme

1

siluetai ant tilto jau temo ir  galbūt jie net lietėsi lūpom
vidur miesto hardkoro           kažkas repetavo idilę
tiek neono skliaute ir     vis viena kažko tarsi trūko
mėtei akmenis      taikeis iškulti    miražuose skylę

 

te suskyla ekranai  užgęsta    varikliai per piką
ir Sereikiškių gvardija semia visus praeities pažeidėjus
kur buvai                        kai reikėjo skaityt Mobį Diką?
neprisimenu

2

kas buvo    miglose     neatsekibaigi pamesti mintį
pamiršk          ir bus                     ką prisiminti

po metų      pats sau būsi        iš kitos planetos
skubėjai     liko grindyse tik duobės išstovėtos

norėjai kaip geriau                    išėjo kaip planuota
neišnaudoji nuolatos dangaus               tau skirtų kvotų

                                              ir tikrąja to žodžio prasme
tu laimingas kad ne

2006–2009

Donatas Petrošius. Oro gynyba

2024 m. Nr. 5–6 / Visi kalbėjimo būdai yra pavojingi, bet tyla – dar labiau.
Kalbėsi per dažnai – įgrisi, per daug emocingai – įsipyksi, išklosi viską, ką žinai, – išgąsdinsi.

Donatas Petrošius. Man jau viskas yra Ukraina

2023 m. Nr. 8–9 / Kiekvieną žiemą išsitraukiu iš lentynos Homero „Iliadą“. Nesu tikras, ar kada nors esu perskaitęs iki galo. Gal pirmame kurse, prieš dvidešimt septynerius metus. Atsimenu, kad tada „Odisėją“ įveikiau kassavaitiniuose trankymuose…

Donatas Petrošius. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 5–6 / baldų parduotuvėje atrodė tinkamų
parametrų ir nuolaida iškertanti
o metalinės konstrukcijos nesijaus per čiužinį

Donatas Petrošius. Mums nebereikės

2022 m. Nr. 11 / Yra toks japonų kilmės amerikietis fizikas Michio Kaku. Visuotinį žinomumą pelnęs ne dėl savų tyrinėjimų – stygų ir kvantinio lauko teorijų – kiek dėl bendrosios futurologijos, TV laidų, populiarinančių visų kitų pažangiausių pasaulio mokslininkų…

Donatas Petrošius. „Garmėk į pragarus ir nežiopsok“

2022 m. Nr. 3 / Paauglystėje, didžiųjų mokymųsi metais, skersai išilgai tyrinėdamas Nobelio literatūros premijos laureatų sąrašus, jutau apmaudą, kad tarp pagerbtųjų nėra nei Jacko Kerouaco, nei Jarome’o Davido Salingerio, nei Kurto Vonneguto.

Donatas Petrošius. Iš meilės ir nesusikalbėjimo

2021 m. Nr. 11 / Kas per vieni tie latviai? Kol apie juos nieko negalvoji, tol viskas visiškai aišku: braliukai, šiauriniai kaimynai, kalbos mūsų labai panašios. Bet kai pamėgini kalbėti latviškai, pajunti, kad ne tokios ir panašios.

Donatas Petrošius. Apie vidinę anglų ir kitų kalbų tarmę

2021 m. Nr. 2 / Jei jūs skaitydami ko nors nesuprasite, nesijaudinkite – nesuprasti yra normalu. Pavyzdžiui, man visiškai nesuprantami aiškiai kalbantys ir rašantys autoriai. Nes juk nėra prasmės rašyti ir kalbėti apie tai, kas visiems aišku.

Donatas Petrošius: „Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo“

2019 m. Nr. 5–6 / Poetą Donatą Petrošių kalbina Gediminas Kajėnas. / Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų.

Donatas Petrošius. Malkos ir laikraščiai poteisybės epochoje

2019 m. Nr. 1 / Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas. Nuo 2019-ųjų sausio pažadėta ženkliai sumažinti PVM malkoms ir spaudai. Tarsi ir yra kuo džiaugtis – kasmet turiu reikalų su abiem reiškiniais.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Dalia Staponkutė, Donatas Petrošius, Elžbieta Banytė

2018 m. Nr. 3 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Donatas Petrošius. Tarp plieno ir anglių

2017 m. Nr. 10 / Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…