Donatas Petrošius. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 7
Vasaros vėlavimai
1
vėl pjaunu kalną vėl pernakt nemiegojęs
tvarkingai griūva į pradalges visa šios
vasaros botanika
kosėdamas tarsi diplomuotas džiovininkas
atburzgia tuščias rytinis autobusiukas
vėluodamas iš rajono centro
sustojam abu stotelėje
tarp suplėšytų dovanų pakuočių
nebegaliojančių bilietų šaknelių
ne pirmą sykį čia susiduriame
abu nerasdami ko nepasidalyti
ir tuščia
nebėra nei ką į dvikovas kviesti
nei su kuo taikytis
saulė palipa virš parko aukščiau
vandentiekio bokšto kaitina tarsi
kolektyviškai išmelsta pagada
o apsigręžus akyse kiaurai per
nuskustas velėnas ima
intensyviai blizgėti
viskas ką prieš keliolika metų
buvome nuo savęs pakavoję
pasibaigę prožektorių viduriai aplamdyti
alaviniai šaukštai perdegę saugikliai
laiko srovės lygintuvai
suskilusi tara žaislų skeveldros
iš vaikystės karų
kiauri sportbačiai šlakas iš anglių ir
pelenai iš malkų sąžiningai šildžiusių
mūsų praeitis
ar tai viskas – ar tai jau eilėraštis –
ką dar
mes esame savo žemėje
nuo savęs paslėpę
kad ji mums tokia brangi
2
vėl skaldau malkas ir vėl delnus atmušu
ir rakštys viena po kitos suleidžia
savo geluonis į odą nieko nepešiau nors
tardžiau savo asmenį pernakt užsispeitęs į
sąsiuvinį nė literos neišsprūdo iš manęs tik
vėl rieše pražydo rožė ryte busdamas sakau
pats išsilaižysiu savo žaizdas atsiskiesiu
savo degantį kraują šaltuoju aukštybių azotu
apsigaubsiu šventraščiais glostančiais širdį
ramdančiais jausmus kaip paprasta
tereikia giliai kvėpuoti
dar giliau įsileisti visus
tau dovanotus spyglius
ar tai jau eilėraštis – ne tai tik
tavo skausmas vulgarusis
3
o dovanų karalius tąsyk buvo miręs
…………………………………………………
Nuo galvos iki kojų
klausausi šventinės paguodos radijo programos
su Kalėdom pasisveikink pats nes
Kristus užsiėmęs šįvakar lanko tvarkingas šeimas
bet esu naivus todėl nė akimirkai nenustoju tikėjęs
kad ir man malonių klius kurių akivaizdžiai nesu
nusipelnęs išeinu į balkoną ir skaičiuoju visus
kas spėjo išsigelbėti laiku iššokti iš apsningančių
automobilių: …šimtas vienas
šimtas du… – argi reikia akivaizdesnių
įrodymų kad viskas neišvengiamai baigsis
ne šiaip gerai – o taip kaip tau reikia
ir kaip tik tą akimirką kažkur kita spalva
nuspalvintame mokyklinio gaublio pakraštyje
ji tave prisimena ir tu – suprasdamas kaip tai kvaila –
krenti iš savo nesubrendusios vienatvės kontekstų
į patį balčiausią sniegą
kokio nebūna
ir tuo metu tavo nerimas užsitrenkia
už visų pasaulio durų ir tuo metu visi
keičiasi dovanomis ir tuo pat metu
skambindamas į savo tuščio buto duris
tu pamažu keitiesi pats
nuo galvos iki kojų
į gerąją pusę
Paaiškinkite mane mano sapnui
1
pasakoju sau be
garso sukandęs dantis
vos krutindamas lūpas apie
abejingumą ir artimuosius
rytus
lapai geltonieji
simuliantai šlapi
limpa prie veido kam
jie taip užsispyrusiai bruka
savo neįskaitomus rašmenis
kam veliasi į plaukus
prieš ką man reikės juos
visus užtarti
juk bet kokiu atveju
vienas miegantis žmogus
yra lygiai nulis
procentų
2
vėjus rodo tavo biologinis
laikrodis bet koks
skirtumas skubėsi kur ar
ne vis tiek
niekur nepavėluosi
3
pramokau
stebėtis liepsnų
rudens liežuviais
laižančiais medžių lapus
bei neatsargių
praeivių plaukus
4
kokie dideli
įvykiai ir koks mažas
laiko tarpas tarp jų
vos vos suspėjau
persėsti iš vieno sapno
reiso į kitą
Paslaptis kam
Kas būtų miestas jei nebūtų paslapčių
Jei žvilgsniai slystų vien gražiais paviršiais
Jei nenuklystum užsimiršęs
Į pakraščius po to atgal šviesos greičiu
Gal kitame gyvenime poetai buvo šunys
Kas būtų jei atgautum vėl visus instinktus
Išliktų baimė bet aklybė dingtų
Regėtum už kiekvieno lango dangūs o už durų durys
Iš sapno iš nelaisvės iš naivumo pasprukai
Į logos pinkles puoleitarsi į kalėjimą
Kas būtų jei pavyktų įvaldyt švytėjimą
Kaip kad tave įvaldė fotelis žodynas ir ūkai
Kas būtų jei minties galia
Galėtum sustabdyt akimirką žavingą
Nuspaustum Ctrl+S ir tegu sninga
Ir tegu viską persmelkia vilties spalva žalia
Ir verta nematyti pralaimėjimo prasmės
Kol plazda vėjyje taviškis šalikas raudonas
Į antrą vietą nukrenta Homeras ir Platonas
Kažkas kol tu žaidi vis serga už tave ir iš esmės
Tikrąja tų žodžių prasme
1
siluetai ant tilto jau temo ir galbūt jie net lietėsi lūpom
vidur miesto hardkoro kažkas repetavo idilę
tiek neono skliaute ir vis viena kažko tarsi trūko
mėtei akmenis taikeis iškulti miražuose skylę
te suskyla ekranai užgęsta varikliai per piką
ir Sereikiškių gvardija semia visus praeities pažeidėjus
kur buvai kai reikėjo skaityt Mobį Diką?
neprisimenu
2
kas buvo miglose neatsekibaigi pamesti mintį
pamiršk ir bus ką prisiminti
po metų pats sau būsi iš kitos planetos
skubėjai liko grindyse tik duobės išstovėtos
norėjai kaip geriau išėjo kaip planuota
neišnaudoji nuolatos dangaus tau skirtų kvotų
ir tikrąja to žodžio prasme
tu laimingas kad ne
2006–2009