literatūros žurnalas

Romas Daugirdas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 11

pokalbis arba šuo

aš tau kalbu
iš ten
kur vėjas sklaido
mano pelenus

ir jie
šlifuoja ašaras
mergaitės
kuriai nesisekė išmokti
būti

kas šimtmetį prabėga
baltas aklas
šuo
ir neša žinią
lyg granatą
suspaudęs tarp dantų –

nereikia patikėt
iškart
kad saulė ten
už debesų
ir viskas išsitrins
dar nesulaukus
antro šanso

 


emigracija

ir mums belieka
emigruot
į penktą metų
laiką
kur mėtosi suglamžyti
atsišaukimai
lyg natos dainai
apie juodą kraują

ir pamažu galvoj
atsiveria skylė
kaip supratimas
kad po akistatos
su daugybos lentele
vazonuose išauga
mėlynos kvailystės
kaip nuojauta
kad teks kartotis
amžinai

ir geranoris mums
pasufleruos
jog nebebus
kitaip

 


krantas

ant kranto
vis dar guli
ketvirčiuota laimė
nerūpestingai atkirsta
nuo jūros

aplinkui šliaužia
kūdikiai
kuriuos paleido į pasaulį
uždangos ir tvarsčio
sueitis

iš lėto kapsi
pro debesis – akis
sukarpyta finišo
juostelė

o „taip“ nusirengia
ir šoka
ant atšipusių „ne“
ašmenų

 


vaizdas

o aš mačiau
kaip tolumoj rikiuojas
basos širdys
kaip moteris
iš pirčiupio
atsisėda ant sudegusio
degtuko
ir turbūt kažką
prisimena

o aš mačiau
kaip traukiasi pasaulis
iki kaulo
ir leidžiasi į jūrą
bebalsių paukščių
išgelbėta tyla

 


prievolė

kai įklotais nusausintas
mėnulis
priverčia poetus
rašyt ant sąžinės
nagais

išmoko juos nukristi
niekad nepakilus
ir suklijuoti rojų
debesim
kai jie pabėga
iš kryžiais sušukuoto
dangaus

 


pasimesk

o tu pasimesk
kol stovi kvailys
užmautas ant kelrodės
ir serga
aritmetikos liga

kol po žeme
plasnoja žodžiai
ir pamažu atsikrato
padažo prasmės

o tu pasimesk
tarp pranašo blusų
kol jis ieško
aukų ateities

 


pauzė

nebeliko tarpuvartėj
veidrodžių
jau užlieta upėj
sala
kur nuskendo jaunystė
panaudojusi tiltą
laužui vaikystės

jis pradegino pauzę
pamatyti trumpam
save nebūty
tokį pavogtą
ir ištvirkintą
pastabų paraštėj

 


laukas

šis laukas
užsėtas
prakaituotom iliuzijom
bet minų daugiau
todėl jie žaidžia
klases
ir ieško pakilimo
tako
tarp antkapių

iš paskos atžygiuoja
draugai
sprogdinantys tiltus
už nugaros
ir sušaudo
didvyrių užuomazgas

ir neišduoda
tik šilkinis kaspinas
mergaitės
besiblaškantis danguj

Romas Daugirdas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / rūdija smegenys
nes kraujo nemaitina vėjas
o audrą imituoja
durų trenksmas

Romas Daugirdas. Ir uždangą pavogs lyg tvarstį. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / kai kojas apsemia vaikystėj neišgertas pienas nutrūksta žaismo priedainis dar jo neįpusėjus ir vėjas spaudžia iš balasto medų mes remontuojam utėles…

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.

Iš gyvenimo užkulisių

2016 m. Nr. 11 / Rašytojas Vytautas Čepas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto Eco…

Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 7 / Pertrauka. Neliko geležinkelio virš upės, o tie, kurie žadėjo, atsisakė perkelt. Neleido net vaivorykštės nutiesti tarp krantų. Ir mes pakliuvome į spąstus pertraukos, kuri vis plėtės į visas puses. Kol apglėbė ir pamažu ištirpdė…

Laimantas Jonušys: Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3 / Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti…

Arūnas Spraunius: „…tikra palaima nors kartais pabūti apostatu“

2015 m. Nr. 12 / Rašytojas Arūnas Spraunius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kadaise minėjai, kad neprisimeni, kada pradėjai rašyti. O vėliau tarsi paneigei ir įvairius atskaitos taškus. Vis dėlto sunku ignoruoti niutonišką laiko cikliškumą…

Regimantas Tamošaitis. Eilėraščiai iš Dzeuso galvos

2015 m. Nr. 8–9 / Romas Daugirdas. Dinozaurų sklaida. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.

Donaldas Kajokas: „Šviesos greitis šiek tiek didesnis už tamsos“

2015 m. Nr. 4 / Poetas Donaldas Kajokas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Ką čia gudraus dar išgalvosi, tiesiog reikia dirbti savo darbą, vykdyti savo skirtį. Tiesa, pirmiausia privalu jį rasti, tą vien tau skirtą darbą, o tada jau daryti tai, ką moki geriausiai.

Romas Daugirdas. Teisybės ieškotojo sindromas

2015 m. Nr. 3 / Mama buvo psichiatrė, nuo vaikystės dažnai lankydavausi jos darbovietėje – kartais ten net ruošdavau pamokas. Gerai įsiminiau ne tik napoleonus, marksus, froidus, Kristaus įsikūnytojus, bet ir gana gausią kovotojų už teisybę grupę.

Romas Daugirdas. Dvejetainė sistema

2014 m. Nr. 11 / Vėliau močiutė papasakojo, kad ją išgelbėjo geras vokiečių kalbos mokėjimas. Neverkšleno ir nieko neprašė. Tiesiog pasakė vokiečių karininkui – jei būtum už tos spygliuotos vielos, padėčiau ir tau.

Romas Daugirdas. Laikinumo skaidra

2014 m. Nr. 10 / Einu per Vilniaus senamiestį. Klega nerūpestinga minia. Jau nebematomos karų padarytos miesto žaizdos. Bet viskas gali po akimirkos pasikeisti. Juk Vilnius – vienas pagrindinių (ir pirmųjų) būsimos konfrontacijos taikinių.