literatūros žurnalas

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6

Gruodis

Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

Šviesiom akim, sarkastiška, grakšti,
Šiek tiek berniukas ir šiek tiek vienuolė,
Pabarbeni langinę ir grįžti
Į akmenėjantį Posado molį.

Ką pranašauja mirusios lemtis?
Telieka žvilgsnis, lengvas ir beteisis.
Dabar jo būstas – mano atmintis,
Bet ji trapi, ir ji netrukus baigsis.

Brūkšniais išrašė tvenkinį kreida,
Ir į Kalėdų horizontą bėga
Akli varpai viršum akylo sniego,
Spraga visatoj, nemigo valda.

 


Sielų palydovas

Nubudus patrauki užuolaidą, rytas užplūsta vagoną.
Prieškarinė siena čia pat, garsiakalby aidi kurantai.
Trobos dunkso giliai daubose. Birželio miglas
Įveikia klevas ir skroblas. Kol kas nematyti,
Kaip Letos vandenys rūksta virš prieplaukos valčių.
Praslenka vartai. Juose vos įžiūrimas Hermis –
Apgaulingas jaunatvės globėjas. Sparnuoto šalmo
Linijos plaukia gatve. Bet platformos jau prisiartino.
Stotyje po betono lubom laukiu, išmeldęs
Iš dievų tą negalimą susitikimą.

Jeigu esama kito pasaulio – tai liepų grandis,
Dar nenukirstas gluosnis virš laiptų, nuo vėjo sudrėkusios akys.
Pro beformes alyvų gniūžtes tarpeklyje blyksi bažnyčia.
Jei užmiršiu tą miestą. Bet miestas yra.
Frontonas dar be statulų, kurių niekada nepamėgau,
Debesys dreskia ne kryžių, o pliką viršūnę.
Metų laikas tas pat. Vietomis plyti griuvėsiai –
Provinciškos Romos šerdis. Žingsniuojam be žodžių,
Tavęs nematau. Pažįstamoj salėj po freskomis
Šaukšteliai liečia tirščius, lankytojas moja ne mudviem.

Neišvesiu tavęs iš nesimo, iš būtojo laiko.
Atmintis – lyg praslydęs tarp pirštų vanduo.
Pasakyta: bus atimta viskas – net amžius, kurs vijos
Mus nei skalikų gauja. Gyvenom tik kartą,
Kad patirtume skausmą, jį sugniaužtume saujoj
Ir vadintume tai brendimu. Jei krioklio lašuos atsispindi
Belaikė šviesa – nežinia, ar į ją įsiliesim.
Gal muzika aidi tik sau ir mūsų netrokšta.
Siluetas, jo netgi nėra. Į tavo „sudie“
Atsiliepia tik Hermis, palydintis sielas.

Pasaulis pargrįžta į savo vėžes.
Gal nebuvo išklydęs. Plakatų,
Uniformų, vitrinų skurdybė – toli tarsi Trojos
Ar Aukso Ordos laikai. Tenykštė kalba
Nyksta, kaip tavo apybraiža šiapus vokų.
Jau ne miestas, o miškas. Nežiūriu į negandos dangų,
Tik į žemę po kojom, kuri neatsimena nieko.
Kurmių suraustas plotas, kerojančios šaknys.
Kėkštas praskečia mėlyną sparną, raško giles,
Upė srovena ir nešasi kadagio kvapą.

 


* * *

Kai mudu suvoksim, kad skausmas ir atpildas – veltui,
Kad laikas vienodai palaužia nekaltą ir kaltą,
Abu su tavim amžinai išvažiuosim į Delftą.

Į deltą, kanalų žalsvumą, į tą daugialąstį
Krantinės ribėjimą. Ką gi, patikrinki skląstį,
Kad niekas jau mudviejų nebegalėtų surasti.

Kaimynai netrukdo. Tik sraigtas už pertvaros sukas.
Sušvito skaidrė, o nuo lęšio nušluostytas rūkas.
Įtempdamas akį juokauja budrus Levenhukas.

Svarbiausia – vyzdys. Atsimerkia geltonis ir mėlis.
Pastogė virš sienos, šiurkštėjantis paupio smėlis.
Po smilkiniu supasi perlas, o gal tik šešėlis.

Šalis abejinga. Lemtis atsaini ir beglobė.
Neverta ieškoti garbės, nesukaupsime lobio,
Bet gera žinoti, kad lieka trys dešimtys drobių.

Tarytum gyvybė, jos esti ir nieko nereiškia.
Ties praviru langu mergaitė jau atplėšė laišką.
Jį rašėme mudu – o gal ir kas kitas, neaišku.

 


Počobuto observatorija

Nusileidžiu pro aptvarus, pro įdubusį skverą.
Sniegas senokai nutirpo. Žolė jau kalas kieme.

Pažįstu šitas vietas, bet kartais negaliu suprasti, ką šneka praeiviai.
Kiek kitokia tartis, galbūt pasislinkusios priegaidės.

Atsimenu architektūrą. Miestas įgaubtas tarytum graikiškas amfiteatras. Apvalainos kertės, dygios sienos be tinko. Kairėje sunkiasvoris barokinis burbulas – vienas bičiulis jį kadaise praminė Dievo ausies kriauklele.

Pačiame centre penkiaaukštė balta kampanilė. Jos dešinį petį, žvelgiant nuo kalno, prailgina statmenas baltas šauktukas. Šalimais banguoja neeuklidinis fasadas, primenąs vargonus – ten ėjau sunkiomis dienomis, ir jo muzika niekad neatsisakė padėti.

Už langų plytėjo nelaisvės peizažas. Kiekvienas žinojo, kad jo pabaigos nesulauks. Vadino save įkaitais, dažnai – nesuprastais didvyriais. Aptrupėjusio popieriaus lapuose pildė anketas, išvirstančias nesėkme ar įskundimais. Ir tas neapykantos kamuolys gerklėje.

Visa dėsninga ir įprasta, neišvengiama tarsi metų laikai. Visi vartojo vieną ir tą patį kasdien siaurėjantį žodyną, nes kitokio nebuvo.

Išganymo laukė iš prasimanytų dievų. Jų ieškojo dūminėse pirkiose, pelkių ir girių tankmėje, savo baimės tamsybėse.

Paskutinieji troško būti pirmieji, mažiausieji geidė atmokėti didiesiems ta pačia skriauda – geriausiai su kaupu. Suprato, kad tai neįmanoma, todėl skriaudė nelaimės draugus.

Prisilaikė senų papročių, bet tik tų, kurie buvo leisti, ir visi tuo didžiavosi.

Miestas triūsė, ilsėjos, puotavo, kaip kiekvienas miestas nuo amžių pradžios, ir juto, kad jis tik apsimeta.

Tačiau ant pusapvalių bokštų už neeuklidinio fasado švytėjo Zodiako ženklai.

Netikėjau, kad jie nulemia mūsų likimą, bet žinojau – žvaigždynai vyresni už mus ir gyvuos ilgiau už vergiją.

Jie skelbė kitokią – ne vienodumo, ne melo, ne kerštavimo tvarką. Keisti padarai visatos sode, laimingi žvėrys ir žmonės, pažinę stebuklą.

Tik tiek ir atsinešiau iš praeities. Virš naujosios žolės – Liūtas ir Žuvys, Dvyniai ir Mergelė.

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Ellen Hinsey. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tomas Venclova / Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje…

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai…

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai. Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį. Jai atsiveria jūra Nuo aptemusios Istrijos Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas. Graikų duona ir vynas Miega kūne ir gyslose.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Ne iš karto suprasi, kodėl akyse Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį, Art déco ornamentas šakų spragose, Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai. Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve, Nepasiekę terasoje leipstančio sodo. Melsvas kupolas ilsisi

Tomas Venclova: „Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

2017 m. Nr. 5–6 / Poetą, vertėją Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas / – Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai, Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke, Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai, Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 11 / Toj šaly savaip suvokiame sėkmę:
Gyveni, nors žinai, kad kiekvieną klupdo
Stipresnieji, kad laimi gėda ir melas,
Vagone svirduliuoja ir alpsta belaisviai.
Bet alsuoja žemė, kvepia jazminas,
O žmogus įpranta užmiršti nelaimę.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 10 / Mes radom išgelbėtą moterį kiek per vėlai.
Ji gyveno daug metų. Glaudės bute netoli geležinkelio.
Po langu kas dieną žvangėjo platformos,
dūmai skverbės į bronchus. Vėlavo lietingas rytas.