literatūros žurnalas

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6

Gruodis

Svečioj šaly (jos bokštų baltuma
Viduržiemio saulėgrįžą sutiko)
Sparnais kliudai šarmojantį vainiką,
Neperregimą miglą kirsdama.

Šviesiom akim, sarkastiška, grakšti,
Šiek tiek berniukas ir šiek tiek vienuolė,
Pabarbeni langinę ir grįžti
Į akmenėjantį Posado molį.

Ką pranašauja mirusios lemtis?
Telieka žvilgsnis, lengvas ir beteisis.
Dabar jo būstas – mano atmintis,
Bet ji trapi, ir ji netrukus baigsis.

Brūkšniais išrašė tvenkinį kreida,
Ir į Kalėdų horizontą bėga
Akli varpai viršum akylo sniego,
Spraga visatoj, nemigo valda.

 


Sielų palydovas

Nubudus patrauki užuolaidą, rytas užplūsta vagoną.
Prieškarinė siena čia pat, garsiakalby aidi kurantai.
Trobos dunkso giliai daubose. Birželio miglas
Įveikia klevas ir skroblas. Kol kas nematyti,
Kaip Letos vandenys rūksta virš prieplaukos valčių.
Praslenka vartai. Juose vos įžiūrimas Hermis –
Apgaulingas jaunatvės globėjas. Sparnuoto šalmo
Linijos plaukia gatve. Bet platformos jau prisiartino.
Stotyje po betono lubom laukiu, išmeldęs
Iš dievų tą negalimą susitikimą.

Jeigu esama kito pasaulio – tai liepų grandis,
Dar nenukirstas gluosnis virš laiptų, nuo vėjo sudrėkusios akys.
Pro beformes alyvų gniūžtes tarpeklyje blyksi bažnyčia.
Jei užmiršiu tą miestą. Bet miestas yra.
Frontonas dar be statulų, kurių niekada nepamėgau,
Debesys dreskia ne kryžių, o pliką viršūnę.
Metų laikas tas pat. Vietomis plyti griuvėsiai –
Provinciškos Romos šerdis. Žingsniuojam be žodžių,
Tavęs nematau. Pažįstamoj salėj po freskomis
Šaukšteliai liečia tirščius, lankytojas moja ne mudviem.

Neišvesiu tavęs iš nesimo, iš būtojo laiko.
Atmintis – lyg praslydęs tarp pirštų vanduo.
Pasakyta: bus atimta viskas – net amžius, kurs vijos
Mus nei skalikų gauja. Gyvenom tik kartą,
Kad patirtume skausmą, jį sugniaužtume saujoj
Ir vadintume tai brendimu. Jei krioklio lašuos atsispindi
Belaikė šviesa – nežinia, ar į ją įsiliesim.
Gal muzika aidi tik sau ir mūsų netrokšta.
Siluetas, jo netgi nėra. Į tavo „sudie“
Atsiliepia tik Hermis, palydintis sielas.

Pasaulis pargrįžta į savo vėžes.
Gal nebuvo išklydęs. Plakatų,
Uniformų, vitrinų skurdybė – toli tarsi Trojos
Ar Aukso Ordos laikai. Tenykštė kalba
Nyksta, kaip tavo apybraiža šiapus vokų.
Jau ne miestas, o miškas. Nežiūriu į negandos dangų,
Tik į žemę po kojom, kuri neatsimena nieko.
Kurmių suraustas plotas, kerojančios šaknys.
Kėkštas praskečia mėlyną sparną, raško giles,
Upė srovena ir nešasi kadagio kvapą.

 


* * *

Kai mudu suvoksim, kad skausmas ir atpildas – veltui,
Kad laikas vienodai palaužia nekaltą ir kaltą,
Abu su tavim amžinai išvažiuosim į Delftą.

Į deltą, kanalų žalsvumą, į tą daugialąstį
Krantinės ribėjimą. Ką gi, patikrinki skląstį,
Kad niekas jau mudviejų nebegalėtų surasti.

Kaimynai netrukdo. Tik sraigtas už pertvaros sukas.
Sušvito skaidrė, o nuo lęšio nušluostytas rūkas.
Įtempdamas akį juokauja budrus Levenhukas.

Svarbiausia – vyzdys. Atsimerkia geltonis ir mėlis.
Pastogė virš sienos, šiurkštėjantis paupio smėlis.
Po smilkiniu supasi perlas, o gal tik šešėlis.

Šalis abejinga. Lemtis atsaini ir beglobė.
Neverta ieškoti garbės, nesukaupsime lobio,
Bet gera žinoti, kad lieka trys dešimtys drobių.

Tarytum gyvybė, jos esti ir nieko nereiškia.
Ties praviru langu mergaitė jau atplėšė laišką.
Jį rašėme mudu – o gal ir kas kitas, neaišku.

 


Počobuto observatorija

Nusileidžiu pro aptvarus, pro įdubusį skverą.
Sniegas senokai nutirpo. Žolė jau kalas kieme.

Pažįstu šitas vietas, bet kartais negaliu suprasti, ką šneka praeiviai.
Kiek kitokia tartis, galbūt pasislinkusios priegaidės.

Atsimenu architektūrą. Miestas įgaubtas tarytum graikiškas amfiteatras. Apvalainos kertės, dygios sienos be tinko. Kairėje sunkiasvoris barokinis burbulas – vienas bičiulis jį kadaise praminė Dievo ausies kriauklele.

Pačiame centre penkiaaukštė balta kampanilė. Jos dešinį petį, žvelgiant nuo kalno, prailgina statmenas baltas šauktukas. Šalimais banguoja neeuklidinis fasadas, primenąs vargonus – ten ėjau sunkiomis dienomis, ir jo muzika niekad neatsisakė padėti.

Už langų plytėjo nelaisvės peizažas. Kiekvienas žinojo, kad jo pabaigos nesulauks. Vadino save įkaitais, dažnai – nesuprastais didvyriais. Aptrupėjusio popieriaus lapuose pildė anketas, išvirstančias nesėkme ar įskundimais. Ir tas neapykantos kamuolys gerklėje.

Visa dėsninga ir įprasta, neišvengiama tarsi metų laikai. Visi vartojo vieną ir tą patį kasdien siaurėjantį žodyną, nes kitokio nebuvo.

Išganymo laukė iš prasimanytų dievų. Jų ieškojo dūminėse pirkiose, pelkių ir girių tankmėje, savo baimės tamsybėse.

Paskutinieji troško būti pirmieji, mažiausieji geidė atmokėti didiesiems ta pačia skriauda – geriausiai su kaupu. Suprato, kad tai neįmanoma, todėl skriaudė nelaimės draugus.

Prisilaikė senų papročių, bet tik tų, kurie buvo leisti, ir visi tuo didžiavosi.

Miestas triūsė, ilsėjos, puotavo, kaip kiekvienas miestas nuo amžių pradžios, ir juto, kad jis tik apsimeta.

Tačiau ant pusapvalių bokštų už neeuklidinio fasado švytėjo Zodiako ženklai.

Netikėjau, kad jie nulemia mūsų likimą, bet žinojau – žvaigždynai vyresni už mus ir gyvuos ilgiau už vergiją.

Jie skelbė kitokią – ne vienodumo, ne melo, ne kerštavimo tvarką. Keisti padarai visatos sode, laimingi žvėrys ir žmonės, pažinę stebuklą.

Tik tiek ir atsinešiau iš praeities. Virš naujosios žolės – Liūtas ir Žuvys, Dvyniai ir Mergelė.

Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai

2024 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos poezijos knygos: Aido Marčėno „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ ir Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“.

Czesław Miłosz. Pasaulis

2024 m. Nr. 2 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poemėlė „świat“ („Pasaulis“), sudaryta iš dvidešimties atskirų eilėraščių, laikoma vienu iš geriausiųjų Czesławo Miłoszo veikalų. Ji rašyta nacių okupuotoje Varšuvoje bene sunkiausiais…

Donata Mitaitė. „Ką darysi, kalbėki. Nes nieko tikresnio nebūna“

2024 m. Nr. 2 / Tomas Venclova. Už Onos ir Bernardinų. – Vilnius: Apostrofa, 2023. – 94 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną

2024 m. Nr. 1 / Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška…

Wisława Szymborska. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Šiemet liepos 2 d. švenčiamos Nobelio literatūros premijos laureatės, didžiosios lenkų poetės Wisławos Szymborskos 100-osios gimimo metinės.

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Tomas Venclova. Prie draugo kapo

2022 m. Nr. 3 / In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19) / Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus.

Tomas Venclova. Osipo Mandelštamo pėdsakais Voroneže ir Vilniuje

2021 m. Nr. 1 / Vienas iš svarbesnių mano ankstyvosios jaunystės prisiminimų – didžiulė antologija „Русская поэзия ХХ века“ („XX amžiaus rusų poezija“). Nežinau, kur tėvas ją įsigijo: turbūt dar prieš karą Kaune, gal karo metais Maskvoje, o gal…

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Ellen Hinsey. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Tomas Venclova / Ellen Hinsey (g. 1960) – Paryžiuje gyvenanti amerikiečių poetė ir vertėja. Bendradarbiauja „New York Times“, žurnale „New Yorker“ ir kt. Kelis kartus lankėsi Lietuvoje…

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.