literatūros žurnalas

Eglė Elena Murauskaitė. Iškvėpimai. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 

Eglė Elena Murauskaitė (g. 1986) yra Merilando universiteto vyriausioji mokslininkė, saugumo ekspertė, keturių monografijų ir daugybės akademinių straipsnių autorė, daugiau nei penkiolika metų tyrinėjanti tarptautines grėsmes. Eglė taip pat yra tarpdisciplininių praktikų atstovė, daug metų dirbanti su intuityviu garsu ir judesiu. Kūrybiniuose tekstuose Lietuvos kultūrinėje spaudoje ji dalinasi refleksijomis apie vizualiuosius menus, Vakarų queer ir feministinės poezijos vertimais bei savo poezija.

 


* * *

Pradžioje buvo tai
Kas netelpa į žodį
Ragana, poetė, ne
Visos turėjome tai
Ir laukėme pažadinimo
Sulaukėjome nepabudusios

Pradžioje buvo nieko
Po truputį
Žodžiai įrėmino pasaulį
Kažkur tarp
Myliu tave
ir
Nebegaliu

 


Atitapti

Įsivaizduoju nėštumą.
Pamažu prarandu kūną viduje augančiai ateivei.
Aš praranda save.
Artėjančio skausmo nuojauta.

Spardai man į paširdžius,
Nerimo kumštis pilve susigniaužia tvirčiau.
Apimi mano kūną
Kaip pavasaris baikštų daigą:
Būk pumpuru, žiedu bijūno,
Sėkla jau praeitas etapas.
Ir kylančiu stiebu mūsų sielos kalbasi.

Kasdien tavęs manyje vis daugiau.
Mano krūtys ima laukti tavo lūpų,
O rankos – tavo švelnumo…

Skausmo žaibas.
Neriuosi iš odos, o tu – iš manęs.
Atskirti dvi iš vienio – kaip perskelti atomą.

Gimdyti save iš naujo
Ir skirtis su vidutinio amžiaus moterimi
Velniškai sunku

 


Adrienne sutinka Jay Defeo

Apsireiškimas
Tau užima kvapą
Ilgai netrunka
Tapt kūnu tavuoju
Staiga nieko nelieka
Kas nebūtum tu
Auksinis dubuo
Nokinantis šviesos kiaušinį
Tarp klubų
Pilvotas molinis ąsotis
Išglostytas degančio delno
Kanjono rausva atplaiša
Aprasojus gyvybe
Delmonas žemaitės
Aplipęs vaisingais karoliais
Ir skrendantis kykas virš jūros
Ir upė
Takiu savo mėliu
Banguojančią esmę nusakius
Ir krantas žemėtas
Kur žiotys prasiskiria
Kad vienas pasaulis galėtų kitan įsiterpti
Pasąmonės vandenys
Paplūstantys pilnaties veidu
Atima žadą
Tavo valia
Tik akimirkai

 


Nežiūrėk į raudonas vėliavėles

Man vis dar skauda
Ko gero man patinka
Man irgi
Mes nebūsim šviesa

Įsivaizduoju esanti beribė
Užlieju sutiktus žmones
It jūra kriaukles
Iš giliausių užkampių ištraukiu jų dūlančias smiltis
Pamatyk mane visą
Bet nieko nesakyk
Neatimk žodžių
Nežinau kas dar man liko
Noriu žinoti ir nežinoti
Leisk vėjui kažką išpustyti
Bijau atsitraukti
Mes nebūsim saugūs uostai

Dievinu
Miesto ir dievo motinos artumą
Verkiu per mišias
Svajoju apie miškus
Aš namų židinys ir ugnis
Sakei kad tu jūra
O aš vandenynas aukštų keterų
Kur tavo dievas dabar
O tavo
Mes nebūsim toj pačioj gatvėj nei bažnyčioj

Nebegaliu kvėpuoti
Negirdžiu savęs
Tu tokia didelė
Ir tu
Ar svarbu kas didesnė
Pasirodo tu tuo tiki
Mes nebūsim viena kitą keliančios rankos

Noriu viską tau dovanoti
Išskyrus laiką ir erdvę
Mes nebūsim dovana viena kitai

Nebūsim mes

 


Siksto koplyčia

Viešpats siekė Adomo rankos
Nors galėjo jį turėti čia pat iš karto
Laisvąja valia
Leido žaisti jaunam
Atskirumą
Viešpats žvelgė viltingai į jį
Visko mačiusios akys juo degė
Ir veržės pirmyn
Kiek nedaug mums beliko
Laiko
Iš gimdančio dangiško skliauto
Pirštai artėję sustingo
Žvilgsnis jaunuolio
Nepažinus
Nejau nematai, koks stebuklas kvėpuoja į veidą
Iš nesuskaičiuojamų jį laikančių rankų
Viešpats veržias tavęspi
O tu nežinai net jo vardo

 


* * *

Dabar esu poezija
Randu savo nuotrupas kitų eilėraščiuose
Atpažįstu jų širdžių dūžiuose
Kalbu tikėjimą į tavo tylą
Manęs tiek daug
Kad net nebeskauda laukti
Nebežinau
Kuriuo skiemeniu buvau pradėta
Bet kiekvienas sekantis
Lyg upės nugludintas akmuo
Kviečia basas mano pėdas šokti
Tolyn, dar truputį
Dar aš nemiriau
Dar neišsigandau
Dar net nejaučiu
Kaip tavo lūpos po truputį ištaria mane iš savęs

 


Pieno puta

Nežinojau
Kad tai mylimoji
Bet ji kišo ranką
Kiaurai
Mano akmenines sienas
Ir mano pasaulio vidurys drebėjo
Mano vidurio vidus
Panaktinės žvelgė pašaipiai
Į ugnį virš mano sielvarto dykrų
Ir sakė
Duodu šešis mėnesius
Skaičiavau Persefonės krauju paplūdusias sėklas granato
Daugiau negu dvidešimt metų
Jos baltos balandės
Viliojo
Ir žaidė su laumėm šešėliuos
Balsą į kriauklę
Sudėt atsisakė
O aš nesileidau surišama
Plaukais ir glamonėm
Kiek jau vandens nutekėjo
Verdančio žolėto
Prislapstėm šviesos sekretų
Ateities užkaboriuose
Sienų akmenys biro į smėlį
O ji vis atplaukdavo pieno

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 4 / esu savaitė kelio iki tavęs,
esu šlapias rudens miškas,
gelstantys lapai,

Viktoras Rudžianskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 4 / tarkim šis vakaras rožinis ir susimąstęs
ne susimąstęs netinka nes rožinis
tarkim svajoklis nedaug tik truputį liūdnokas

Erika Drungytė. Iš ciklo „Kaimo dienoraščiai“

2024 m. Nr. 4 / Rugpjūtį, stebėdami mus užliejantį
begalinį žvaigždynų konglomeratą
gaudėme burnas pražioję

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Neslėpk naktyje nieko.
Nei sausio, nei vienaties.
Nelabai kur paslėpsi.
Eisi ir eisi lyg apeivis

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Mes daug dirbame,
nes reikia išgelbėt pasaulį.
Mes diskutuojame
apie didžiojo blogio prigimtį.

Rimvydas Stankevičius. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 2 / Viskas taip, kaip kadais palikau –
nors tiek metų čia mano nebūta.

Valdas Daškevičius. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 2 / Paprašytas
po signalo palikti žinutę,
sviedžiu į tvenkinį
telefoną –

Dalia Jazukevičiūtė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 2 / Tik rudens naktimis
tebeliečiu tavo kūną
kaip pasiutusiai skrieja
nukankinti rudenio lapai

Vytautas Kaziela. Gedėjimai. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / negalvok apie dulkes
ir apie tai
į ką mes virstame

Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / bet ji kantriai laukia
nuolankiai juos suglaudusi
kitoje drobės pusėje

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / ten vaikystėje, kur palmės,
kur gyvena liūtai,
kur rimuoja bangos psalmes
tau kaip absoliutui

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 12 / Nebenoriu parodyt tau miesto.
Raibuliuojančio, mainančio formas,
iš žibančių stiklų dviveidystės