Algimantas Baltakis. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 8–9
Apie druską
Gal mes ir buvom Atlydžio druska,
Pasūdyt bandžius prėską dvasios peną.
Bet metai greitai lekia. Rūgštūs lietūs
Išplovė druską, pakeitė peizažą.
Galop ir mes pasikeitėm. Dabar
Kiti žaidimai ir kiti žaidėjai.
Kitoniškas ir požiūris į druską:
Sveikatai ji kenksminga, kaip ir cukrus!
O kai visuomenė tokia sveika,
Nieks nebesigiria: esu druska!
P. S.
Į praeitį gręžiojuos? Mea culpa!
Jaučiu, pavirsiu tuoj į druskos stulpą.
2016 m. lapkritis
Palikimas
Alfonsui Maldoniui
Kur tu eisi, liūdnas broli?
Gal į kapines prie Ãlovės?
Virš kalnelio – aureolė.
Su variu ten lydos alavas.
Guli motina ir tėvas.
Jie tavęs neišsigynė.
Tau paliko smilgų pievas,
Šilo dangų misinginį.
Davė pavardę ir vardą,
Duonos kąsnį, pieno šlaką.
Ežere antelės nardo –
Lig vienos tau atiteko.
Ir tas kiškis, kur nurūko
Per viržynus, – viskas tavo.
O jei kartais ko ir trūko,
Dainomis tau išdainavo.
Ne į skrynią tau sudėjo,
O į širdį palikimą.
Akimis ilgai lydėjo –
Lig staigaus pasisukimo.
O paskui – į smėlį molį
Atgulė abu prie Ãlovės.
Virš kalnelio – aureolė.
Su variu ten lydos alavas.
2017 m. spalio 6 d.
Lapkričio bliuzas
Dienos bėga, bėga, bėga.
Naktys slenka, slenka, slenka.
Savo gėdą, savo bėdą
Tartum kūdikį supu.
Mik, užmiki, pavainiki,
Menkas žemės kirminėli.
Kur dabar tu kieminėji,
Po kokiu slepies lapu?
O tie lapai krinta, krinta,
Trečią dieną ir septintą.
O jei kristų ir devintą,
Virstų lapai tie kapu.
2018 m. lapkritis
Art-ritas
Bandau pabėgti
nuo minčių juodų,
bet negaliu,
nes vos judu.
Užtat
prisiminimuose
lekiu,
pavirtęs sakalu
(arba zuikiu).
2019 m. spalio 3 d.
Vaišės
Na, gerai!
Dar įpilk.
Tik nedaug.
Vos lašelį.
Ak, mielasis!
Matau,
tau jau dreba ranka.
Juk pili
vis pro šalį.
2019 m. balandžio 13 d.
Po guoba
Vėl širdis į taktą nepataiko?
Imk ir neskaičiuok sekundėm laiko.
Nežinai, žmogau, kur pasidėti?
Eik vėl ant suoliuko pasėdėti.
Po sena Sapiegų parko guoba
Atsigaus širdis, atras paguodą.
Ak, ta guoba, guoba šimtametė!
Niekur neidama, tiek visko matė!
Ji kitaip nei tu skaičiuoja laiką.
Guoba metų ritmo prisilaiko.
Sukasi iš lėto laiko ratas.
Guoba ilsis jau, lapus numetus.
Pailsėk, žmogau, ir tu po guoba.
Atsigaus širdis, atras paguodą.
2018 m. spalio 13 d.
* * *
Nuo paukščių čiulbesio bundu.
Prie lango prieinu. Rąžausi.
Kol neskaičiuoju valandų,
Man tie akimirksniai gražiausi.
O tu tebemiegi saldžiai.
Ir mūs gatvelė neatbudo.
Miegok sau! Dar tik paryčiai.
Juk niekur neskubam abudu.
Visi darbai seniai baigti.
O ko nespėjom padaryti,
Už mudu padarys kiti.
Ilsėkis, sese ir brolyti!
Deja, kažkas, nors dar anksti,
Užburzgina automobilį.
Nuo burzgesio tu atbundi.
Ir baigias rytmečio idilė.
2019 m. balandžio 26 d.
* * *
Lėkė žmogus.
Užduso.
Sustojo atsikvėpti.
Pasižiūrėjo,
ar toli nubėgo.
Ogi liko ten pat!
Sėdėjo žmogus.
Sėdėjo ir mąstė.
Kai atsikėlė,
norėdamas eiti,
pamatė:
jisai jau atėjo.
2015 m. birželio 13 d.
Ant aukšto kalno
Ant aukšto kalno – pilies griuvėsiai.
Prie tų griuvėsių trys liepos auga.
Ogi toj liepoj, pačioj aukščiausioj,
Gegutė tupi. Kukuoti ruošias.
Ilgai tupėjo. Trumpai kukavo.
Kol iškukavo mano metus.
2019 m. balandžio 20 d.