Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai
2013 m. Nr. 3
*
Salėj
kai palieku realybę
Prosperas
turi pereiti
iš vienos realybės į kitą
bet žengia į trečią
Tai į kurią pereinu aš?
Repeticijos. I
Bijojau pamiršt tavo veidą
išblukintas saulės
nusvidintas prisiminimų kaitros
šimtąkart užpustytas debesų pusnimis
jisai tirpo
ir aš niekaip nepajėgiau sulaikyt
tavo bruožų
regėdavau
kas nors nusišypso
šiek tiek skaudžiai tamsiai lyg tu
arba atsikosi
ir tasai balso tembras
sustabdydavo širdį
bijojau
pamiršt tavo eigastį
antro ir trečio veiksmo žodžius
kartodavau tekstą
kol išblukdavo išsitrindavo prasmės
visa buvo perniek visi šokiai
palytėjimai muzika –
tada pavargau ir pasidaviau:
grįžau į teatrą
ir visa pradėjau iš naujo
tik su kitais artistais
Repeticijos. II
Kas praneš man
kada prasideda
pirmosios žiemos repeticijos
kur gausime sceną
Vilniuje? Ciuriche? Osle?
bijau išjungt telefoną
gal mėlynakė Malvina
tuoj tuoj paskambins
ar atsiųs sms
apie kurio nors žūtį
kur atsiimti tekstą
klasikinė nūdiena ar
šiandieninė klasika
kol artėja ruduo
rūpinuosi kelioniniais batais
žinau lagaminas didokas
tačiau kas žino
ką reikės pasiimti
visą ar tik dalį jaunystės
nuodėmes bet gal ne tas kurios išrištos
vaikystės etiudų sąsiuvinius —–
o labiausiai nusvarina rankas
abejonės ir baimė
Repeticijos. III
Abejonės ir baimė
bet galiu pakartoti
neskauda
aš viską atlikau tvarkingai
kaip sakytų tėvas
o kaip sakyčiau aš
kad manęs nė nebuvo
nors mačiau:
Nidos dangus išsigiedrija
o scenos gilumoje
tyliai praplaukia burės
šitos marios be dugno
delsiu pirkti bilietą
iki kokio ten Rago ar Kyšulio
abejonės ir baimė
bet aš viską atlikau tvarkingai
truputį tvarkiau gėlynus
skalbiau ir viriau
jaudinausi ir meldžiausi
kad pareitų mylėtų nesirgtų
o sekmadieniai šviestų tvarkingai
ir senis už lango su armonika
sugrįžki, jaunyste, ar jūra, mus apkabinusi, grotų
kad gimdymas ir mirtis
pagaliau mums baigtųs laimingai
*
Negaliu patikėti
gastrolės eina į pabaigą
išdavikiškai pievos ruduoja o voratinkliai
apkibo senas dekoracijas
trupė skuba namo
vėjas gainioja bilietėlį
aš žiūrėjau, regis, Šekspyrą
neišvijo glaudžiausi be vietos
Negaliu patikėt
mano princas
guli scenoje baltas
be proto
aš bijau vėl kad viskas
šitas kartas bus paskutinis
ir ateina nykštukai pikti
iš Nekrošiaus eskorto
ir kažkokią melodiją groja
dviem mažytėm armonikom
negaliu patikėti
paseno
jauna Dezdemona
ir Otelas pavargo pavargęs
bėgti per sceną
ir pati pavargau
ir ankšta Džiuljetos suknelė
tyliai keikias Polonijus
o gastrolės eina į pabaigą
Džiuljetos žalioji
Stovėjau ir kamavausi
kurią suknelę
pasirinkti iš drabužinės
vėliau nebebus nei pasirinkimo
nei laiko
kiekvienam veiksmui paveikslui
dailininkas užvilks tuos gyvenimus
nė necyptelsi
Bet dabar
šią saldžią akimirką
kai dar galiu pati
pasirenku kartūno paprastą
žaliais ir baltais ornamentais
trumpomis rankovėmis
gerokai aukščiau kelių
kai įeisiu į sceną
dvylikos trylikos
nekalta kaip mirtis
nuo pirmos repeticijos
mano kartūnas
mums nespėjus ištarti nė žodžio
lyg po lietaus
sužaliuos