literatūros žurnalas

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 3

 *

Salėj
kai palieku realybę
Prosperas
turi pereiti
iš vienos realybės į kitą
bet žengia į trečią

Tai į kurią pereinu aš?

 

 

Repeticijos. I

 

Bijojau pamiršt tavo veidą
išblukintas saulės
nusvidintas prisiminimų kaitros
šimtąkart užpustytas debesų pusnimis
jisai tirpo
ir aš niekaip nepajėgiau sulaikyt
tavo bruožų
regėdavau
               kas nors nusišypso
šiek tiek skaudžiai tamsiai lyg tu
arba atsikosi
ir tasai balso tembras
sustabdydavo širdį
                           bijojau
pamiršt tavo eigastį
antro ir trečio veiksmo žodžius
kartodavau tekstą
kol išblukdavo išsitrindavo prasmės
visa buvo perniek visi šokiai
palytėjimai muzika –
tada pavargau ir pasidaviau:
grįžau į teatrą
ir visa pradėjau iš naujo
tik su kitais artistais

 

 

Repeticijos. II

 

Kas praneš man
                        kada prasideda
pirmosios žiemos repeticijos
kur gausime sceną
Vilniuje? Ciuriche? Osle?
bijau išjungt telefoną
gal mėlynakė Malvina
                               tuoj tuoj paskambins
ar atsiųs sms
apie kurio nors žūtį
kur atsiimti tekstą
klasikinė nūdiena ar
šiandieninė klasika
kol artėja ruduo
                       rūpinuosi kelioniniais batais
žinau lagaminas didokas
tačiau kas žino
                      ką reikės pasiimti
visą ar tik dalį jaunystės
nuodėmes bet gal ne tas kurios išrištos
vaikystės etiudų sąsiuvinius —–
o labiausiai nusvarina rankas
abejonės ir baimė

 

 

Repeticijos. III

 

Abejonės ir baimė
bet galiu pakartoti
                             neskauda
aš viską atlikau tvarkingai
kaip sakytų tėvas
o kaip sakyčiau aš
                           kad manęs nė nebuvo
nors mačiau:
Nidos dangus išsigiedrija
o scenos gilumoje
                          tyliai praplaukia burės
šitos marios be dugno
delsiu pirkti bilietą
iki kokio ten Rago ar Kyšulio
abejonės ir baimė
bet aš viską atlikau tvarkingai
truputį tvarkiau gėlynus
skalbiau ir viriau
jaudinausi ir meldžiausi
kad pareitų mylėtų nesirgtų
o sekmadieniai šviestų tvarkingai
ir senis už lango su armonika
sugrįžki, jaunyste, ar jūra, mus apkabinusi, grotų
kad gimdymas ir mirtis
pagaliau mums baigtųs laimingai

 

 

 *

Negaliu patikėti
gastrolės eina į pabaigą
išdavikiškai pievos ruduoja o voratinkliai
apkibo senas dekoracijas
trupė skuba namo
vėjas gainioja bilietėlį
aš žiūrėjau, regis, Šekspyrą
neišvijo glaudžiausi be vietos

Negaliu patikėt
                       mano princas
guli scenoje baltas
                           be proto
aš bijau vėl kad viskas
šitas kartas bus paskutinis
ir ateina nykštukai pikti
                                  iš Nekrošiaus eskorto
ir kažkokią melodiją groja
                                     dviem mažytėm armonikom

negaliu patikėti
                      paseno
                                 jauna Dezdemona
ir Otelas pavargo pavargęs
                                      bėgti per sceną
ir pati pavargau
ir ankšta Džiuljetos suknelė

tyliai keikias Polonijus
o gastrolės eina į pabaigą

 

 

Džiuljetos žalioji

 

Stovėjau ir kamavausi
                                   kurią suknelę
                  pasirinkti iš drabužinės
vėliau nebebus nei pasirinkimo
                           nei laiko
kiekvienam veiksmui paveikslui
dailininkas užvilks tuos gyvenimus
nė necyptelsi

Bet dabar
šią saldžią akimirką
kai dar galiu pati
                          pasirenku kartūno paprastą
žaliais ir baltais ornamentais
trumpomis rankovėmis
                           gerokai aukščiau kelių
kai įeisiu į sceną
                           dvylikos trylikos
                           nekalta kaip mirtis
nuo pirmos repeticijos
mano kartūnas
mums nespėjus ištarti nė žodžio
lyg po lietaus
                     sužaliuos

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 8–9 / iš visų jėgų stengiuosi
nes gavau tikrą vaidmenį
ne be reikalo tėtis mokė –
kiekvieną darbą atlik iki galo

Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės

2022 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos trys poezijos knygos Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“, Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“, Alvydo Valentos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 12 / Štai žvelgiame vienas į kitą
ir galvoju – praeis
bet kol žiūrime
koks palaimingas DABAR

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 4 / Vėlavau apie dešimt minučių
kai paskambino tavo sesuo
o seselė uždegė žvakę
važiavau panemune taksi
klaikus bumčikas trukdė suprasti

Dovilė Zelčiūtė. Suoliukas, arba Aš mylėjau tave, tau nežinant

2018 m. Nr. 11 / JI Na va… matai, kaip aš čia įsikūrusi. Mažas plotas tam bendery, bet man užtenka… Ir daiktų mažiau… Užeik, nebijok. Nėra pelių. Sėskis. Arbatos gersi? Ką sakai?

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Tai ką man dabar daryti eilėraštį rašėte girtas o man atrodo kad tikras ir spektaklis anas kur sukrečia krečia – neapsieita be dopingo o kaip bus…

Dovilė Kuzminskaitė. Ačiū, biso nereikia

2013 m. Nr. 11 / Dovilė Zelčiūtė. Džuljetos suknelė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 100 p.

Ramūnas Čičelis. Teatro ir gyvenimo tikrovė

2011 m. Nr. 2–3 / Dovilė Zelčiūtė. Gastrolės: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2009.

Dalia Markavičienė. „Paskutinės ekspozicijos“ repeticija

2010 m. Nr. 2 / Dovilė Zelčiūtė. Klaidinantys judesiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 104 p.

Ramutė Dragenytė. Diagnozė: kūrybinis vaisingumas

2005 m. Nr. 1 / Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 190 p.

Sigitas Geda: „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“

2003 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė / – Ne taip seniai prašniokštė siautulingas Jūsų jubiliejus. Pasiūlyčiau ir konkrečią šio vakaro temą – „menininkas ir padorumas“.