Giedrius Mickūnas. Iš atminties

2018 m. Nr. 10

Giedrius Mickūnas gimė 1969 m. Vilniuje, mokėsi 50-oje vidurinėje mokykloje. 1993 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Šiuo metu dirba Užsienio reikalų ministerijoje. Eilėraščiai publikuoti „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“, kituose leidiniuose. 2009 m. dalyvavo „Poetinio Druskininkų rudens“ skaitymuose, skirtuose haiku žanrui, 2015 m. – Prancūzijos poezijos festivalyje Perigiu „Expoesie“. Išleido dvi eilėraščių knygas „Trisdešimt septyni / Thirty seven“ (2003), „Erškėtis ir miestas“ (2014).

Iš trumpalaikės atminties¹

Susitikimas

Giedotojos uždegė
žvakes kambaryje.

Žiūriu į gulintį vyrą,
prigludęs prie stiklo.

Tai mano veidas.

Atleisto valdininko sapnas

Sapnavau
pareigūnę su puantais,
įstabiai šoko scenoje –
paskui pasakė kalbą.

Ryte skubėjau
į darbą, kad įteikčiau jai dovanų
tuniką,
baltą lyg šerkšnas…

Buvę kolegos
kalbėti
apie tai
daugiau
nenori.

Kaip Dievą myliu –
sapnavau
pareigūnę su puantais.

Lapkritis

Duobkasių karalijos. Apstu –
chrizantemų baltų, sutryptų
skaitmeninių dievulių laikais.

Iš už sienų kietų ir aukštų,
marmurinių mirties pastatų
pasislėpę daugiau neišeis.

Ant pušinių lakuotų lentų,
jėzusinėm vinim sukaltų,
aš paklausiu – kaip šiandien laikais?

Po pasaulio gerokai trenktų
nesvarbu jau – dienų ar naktų,
ošia vandenys, kvepia sakais.

gintarais laša
nuo
šviežiai nuobliuotos eglės.

Tėveliukas

su
juodo šilko juostomis,
vašku aptaškytomis kalijomis…

Prie vartų atsisuku ten, kur
trūnija
nulaužtomis rankomis kryžiai –

du irklai,
įbridę iki pusės
į sausio žemę

Žodžiai

Gal ir išgerčiau
kavinėje sulčių –
jei ne suoliukas –
prie vynuogyno:
slystanti sraigė
uogų šešėliais,
pėdsakas lapės
po kojos pirštais…

Gal ir atverčiau tau
seną langinę,
jei ne knyga –
ant lygaus delno,
net ne knyga –
tik baltas lapas:
laukiantis tykiai,
šiąnakt sugrįžtančių.

Neprinokę obuoliai

Valgau
raudonus, prisirpusius
obuolius,

žiūriu pro langą.

Viešpatie,
kaip visa tai sukramtyti?

Daviau tam dantis.

Sigitui

Išlaisvinęs žodžius nuo loginių jungčių,
nuspėjamos sekos, skambėjimo dėsningo,
apsaugojai kažką nuo tūkstančio karčių
pradžių ir pabaigų, už lango slyvai sningant…

Šešios prisiminimų tankos

Sveika sugrįžus,
vieniša lakštingala,
kas suokdavo tau?
Žemė rodės tikresnė
baltame kiaušinyje.

Man patikdavo
veidas be makiažo –
mėnulio šviesoj –
gražioji cirko klaunė
ruošdavosi spektakliams.

III

Paspyriau batu
apipelijusią riekę
ruginės duonos.
Pasirodžius mėnuliui
ji pasislėpė žolėj.

Mediniais žirgais
apskriejome pasaulį,
telpantį delne.
Trapaus sapno raiteliai,
kur gulite jūs?

Išeisiu ryte
iš apspangusio miesto
alkanas, basas.
Mėlynuos debesynuos
nardo auksinės žuvys.

Kažkur netoli
nerūpestinga Būtis
klūpo tarp gėlių.
Jos giesmės neatkartotum –
švelniausioji be aido.

1 Trumpalaikėje atmintyje saugoma maždaug per 1 –2 min. sukaupta informacija. Ši atmintis nuolat budi ir perima visas naujas žinias, pasiekiančias per klausą, regėjimą ir lytėjimą. Tuo pat metu žmogus mato, girdi, suvokia, sprendžia uždavinius, atlieka užduotis (iš Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės tinklalapio).