literatūros žurnalas

Nijolė Miliauskaitė. Kelionė Karaliaučiun. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 1

Iki šiol niekur nespausdintą Nijolės Miliauskaitės ciklą „Kelionė Karaliaučiun“ redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą.


I. Kelyje

Tie nykūs permerkti laukai – tai jųjų balsas.
Ugnelė krūpčioja. Lyg pasibeldė. Svetimieji
nedrįsta guolio prisiliesti –
su prieblanda prisėlinusi baimė devyngalvė
aštrius kaplius galanda priemenėj.

Ar dar toli? Greičiau, greičiau! Bet baidosi arklys –
tai tu, į kupstą susitraukęs, tūnai lietuje,
dūdelę gluosnio glausdamas prie lūpų, mirusia
kalba ji šneka… Lyg nejudėtume iš vietos –
tie permerkti laukai, po maro.


II. Nakvynė

Jie stovi už lango, jie seka tavo
triūsą ir šneką. Nes ko gi dairytumeis
lyg įsibrovusi, ko gi kūdikis verktų.
Šaltiniai išdžiūva vos burnai prisilietus,
ir kietajai rankai laukai nepaklūsta.
Namai šie – ar tavo? Jie laukia už durų.
Nuo svetimos kalbos jie išmirę.


III. Bitlai. Žemuogių pievelė

Kryžiais žydi karalystė. Šiąnakt
budi šunys ir sargyba. Šiąnakt. Trys karaliai,
trys karaliai – karas, maras, badas, šiąnakt. Dreba
žemė, o ant žemės verkia dievas, dievas rauda,
ir gitaros, ir gitaros, ir gitaros viršum žemės
tarsi šauksmas mano: mama!
– Kur eini?
– Į žemuogių pievelę.


IV. Ilgaplaukiai Rotušės aikštėje

Ir tu, vėjuotų karčių vėliavom, už juos,
išnykusius ar išnaikintus,
dėvėsi purpurą, o pelenų –
nebesurinksi išbarstytų tyruose.

Ir neatpirksi pasmerktųjų giminės –
tauras paskutinis kris
po kojų atėjūno, kiečiai
vešės karališkojo miesto vidury.


V. Paprūsė

Kaulus kantriuosius laužo
vežimo ratas –
bćlta bćlta o bćlta,
ant viešo kelio bćlta.

Tu nebylioji žole sausuole,
paukšti bebalsi žolės viršūnėj,
argi tai mūsų,
argi tai mano.

mū-sų
ma-no

Ramunė Brundzaitė. Saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk

2021 09 06 / Su Nijolės Miliauskaitės tekstais mane suvedė, galima sakyti, atsitiktinumas. Jos eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „dienom jau tirpo sniegas, naktimis“, buvo vienas trijų tekstų, kuriuos radau atsivertusi…

Iš sapnų ir burtų miesto: Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1992 m. Nr. 12 / namų apyvokos daiktai, patvarūs nuzulinti daugybės rankų rakandai patikimi, tvirti kada jau virtę pelenais kasdieniai net nepastebimi darbai ir skudurinė lėlė, numylėta, nublukus užkimus nuo lojimo Bitė kaliausė, įkelta į vyšnią