Nijolė Miliauskaitė. Kelionė Karaliaučiun. Eilėraščiai
2014 m. Nr. 1
Iki šiol niekur nespausdintą Nijolės Miliauskaitės ciklą „Kelionė Karaliaučiun“ redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą.
I. Kelyje
Tie nykūs permerkti laukai – tai jųjų balsas.
Ugnelė krūpčioja. Lyg pasibeldė. Svetimieji
nedrįsta guolio prisiliesti –
su prieblanda prisėlinusi baimė devyngalvė
aštrius kaplius galanda priemenėj.
Ar dar toli? Greičiau, greičiau! Bet baidosi arklys –
tai tu, į kupstą susitraukęs, tūnai lietuje,
dūdelę gluosnio glausdamas prie lūpų, mirusia
kalba ji šneka… Lyg nejudėtume iš vietos –
tie permerkti laukai, po maro.
II. Nakvynė
Jie stovi už lango, jie seka tavo
triūsą ir šneką. Nes ko gi dairytumeis
lyg įsibrovusi, ko gi kūdikis verktų.
Šaltiniai išdžiūva vos burnai prisilietus,
ir kietajai rankai laukai nepaklūsta.
Namai šie – ar tavo? Jie laukia už durų.
Nuo svetimos kalbos jie išmirę.
III. Bitlai. Žemuogių pievelė
Kryžiais žydi karalystė. Šiąnakt
budi šunys ir sargyba. Šiąnakt. Trys karaliai,
trys karaliai – karas, maras, badas, šiąnakt. Dreba
žemė, o ant žemės verkia dievas, dievas rauda,
ir gitaros, ir gitaros, ir gitaros viršum žemės
tarsi šauksmas mano: mama!
– Kur eini?
– Į žemuogių pievelę.
IV. Ilgaplaukiai Rotušės aikštėje
Ir tu, vėjuotų karčių vėliavom, už juos,
išnykusius ar išnaikintus,
dėvėsi purpurą, o pelenų –
nebesurinksi išbarstytų tyruose.
Ir neatpirksi pasmerktųjų giminės –
tauras paskutinis kris
po kojų atėjūno, kiečiai
vešės karališkojo miesto vidury.
V. Paprūsė
Kaulus kantriuosius laužo
vežimo ratas –
bćlta bćlta o bćlta,
ant viešo kelio bćlta.
Tu nebylioji žole sausuole,
paukšti bebalsi žolės viršūnėj,
argi tai mūsų,
argi tai mano.
mū-sų
ma-no