Benediktas Januševičius. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 2
apokaliptinis
Užtat ne-vėžyje nėra vėžių.
Tautvyda Marcinkevičiūtė
akmenėje surinko akmenis
molėtuose išsėmė visą molį
ir druskininkuose baigėsi druska
rūdos nebesuranda rūdiškėse
geležiuose supirko metalus
varėnoje nukniso varį
kalvarijoj nukrapštė kalvas
klaipėdoj nutrynė pėdas
tuo tarpu lygumuose prikasė griovių
iš vabalninko emigravo vabalai
vilkai išvyko iš vilkijos
o tauragėj ragų nemėto taurai
smilgiuose niekšai nušienavo smilgas
karklėnuose kaipmat karklus iškirto
ir vaškuose galutinai ištirpo vaškas
obeliuose žydėt nenori obelys
bezdonyse bezdai nuvyto
dar kelmėj laikos paskutinis kelmas, bet ir tas sutrešęs
gyvatės, lentvary lentas nudžiovė
o elektrėnuose kažkas išjungė šviesą
į ukmergę neužsuka merginos
švenčionyse nevyksta šventės
po švenčių pagiriuos nebūna pagirių
troškūnuos nekamuoja troškulys
šventojoje suvis neliko nieko šventa
nebevilnija mūsų vilnius
ir kaunas nesikauna
nevėžyje, kaip teigiama, nebėr vėžių
resursai, vanasi, išseko
o šiaip jau viskas neblogai:
paskendo miestai miglose
prarijo kaimus rūkas
rašykit, broliai, laiškus
atsiųskit, sesės, siuntinių
ir neminėkite bloguoju
keturvėjiškas ruduo
saulė spindulius į žemę drebia
bet nuo šalčio gūžias žemė
žemė inkščia kreta šiurpsta
traukias žemė kaip kišenė
gūžiasi Berlynas, Londonas, Paryžius
saulė – gelbėt pasiryžus –
bloškia žemėn paskutinį argumentą,
paskutinį pluoštą spindulių
ir bemat medžius aplieja auksu
dekoruoti geltonais, raudonais ir rusvaisiais elementais
stypso ąžuolai
beržai
klevai
ir liepos
vinkšnos
alksniai
epušės ir
tuopos
greit nuplyšta puošnūs medžių apdarai, –
šitoksai striptizas miškuose ir parkuos!
nieks negelbsti: spinduliai nei burtai
šaltis žemę kausto, varsto, mausto!!!
/\ — ! — ! — ! — ! — /\
mėnuo knarkia po stalu padaręs gramą
telegrafo vielos nuvyniotos ir priduotos
laikas blaškosi paklaikęs
o plevėsa laiškininkas niekad neatneš man telegramos
prasidėjus plėtrai, bankrutavo telegrafas
susirinkę vėjai keturi paeiliui šokdina vėtrą
šoka jie aistringą tango plaikstos draikos vaikosi po dangų
marakasais jiems lietus akompanuoja
negandų netvėrę skuba emigruoti paukščiai, žmonės ir vorai
kits kitam tik šaukia:
bėgit! slėpkitės!! kudašių neškit!!!
spruko jau profesoriai, grafai, biznieriai
griebias už galvų Čiurlionis, Baranauckis, Strazdas;
ištvermės tautiečiams linki Binkis!
tyliai jam atitaria Salys, Žlabys, Tarulis
o podraug gleverzoja Morkūnas
\/ — ¡ — ¡ — ¡ — ¡ — \/
et, kasdien paprastėja popieriai irgi orai
varnų choras nuožmiai reikalauja:
„daarrr-ir-daarrr-ir-daarrr,
pakaarrrtot, paskui pakaarrrt!!!“
netrukus miestą surakins kraupi tamsa
o senas žabalas Ruduo įžiebs liktarnas!
neįgalus eilėraštis
Eilėraščiai bet kada gali būti pakeisti kitais eilėraščiais.
Michael Augustin, „Apie eilėraščius“
šis tekstas neturi galo ir galbūt neturi pradžios
tai tik tekstas ir nieko daugiau
šis tekstas negali išgelbėt pasaulio
tai tik tekstas ir nieko daugiau
šis tekstas neturi tikslo
tai tik tekstas ir nieko daugiau
šis tekstas neturi prasmės
tai tik tekstas ir nieko daugiau
šis tekstas galėtų būt niekieno
tai tik tekstas ir nieko daugiau
šis tekstas neturi širdies, kuri nustotų plakusi
tai tik tekstas, kuris
negali numirt už tėvynę
tai tik tekstas ir ničnieko daugiau
šis tekstas nėra apie meilę
tai tik tekstas ir nieko daugiau
nei apie seksą nei apie mirtinas ligas
čia taip pat nieko nerašoma
šiaip tik tekstas ir nieko daugiau
nieko nepasakyta apie žalingus įpročius:
rūkymą, girtuoklystę, narkotikus
čia nerasite atsakymų į jums rūpimus klausimus,
pvz., ar sutuoktinis jums ištikimas?
kur gauti gerą darbą? kaip prasimanyti daug daug pinigų??
tad – paklausit – kam šitoks tekstas?
toks tekstas ir nieko daugiau
kam toks tekstas, jei nieko neskauda?
kamgi tekstas, jei ir taip viskas aišku?
sunku pasakyti, mat šis tekstas neturi burnos
jis negali prabilti
šis tekstas rankų neturi, tad negali netgi pamoti
šis tekstas neturi ir kojų, tad negali išeiti
vėdarėliai
sekant Stasiu Jonausku
vėdarėliai – taikūs, menki padarai, lotyniškai praminti „Oniscidae“
jie nežino, ką reiškia šis žodis ir lotynų kalba jiems nė motais, jie neturi jokio diplomo
nei paso
ir apšauktì tamsuoliais arba pabėgėliais nesuka sau galvos
juolab kad sunku pasakyti, kur baigias vėdarėlio galva ir prasideda kūnas
pernelyg apsišviesti jie vengia, mėgsta prieblandą arba visišką tamsą
jų jausmai paprasti, negudri jų gyvensena, ką reikia žinoti, jie įsimena ar
užsirašo ant nugaros, naudoja nesuprantamus rašmenis, –
todėl niekada neįminsim, ką pasižymi šie melancholiški požemių istorikai
vėdarėliai kadaise paliko šlapią ir plėšrų krabų pasaulį, išsikėlė į sausumą ir tapo
veganais
dabartės gyvuoja tamsybėse, tarp pelėsių ir praeities, minta dulkėmis, puvenom ir
augalais
jeigu paklausit, kaip sekasi, jie atsakys, kad puikiai, nes gamtoje kiekvienam randasi
vietos
reikia tik šiek tiek, tik vos vos paieškoti
niekad neperša savo nuomonės, nesikivirčija dėl šiuolaikinio meno tendencijų
vengia diskutuoti apie rinkos poslinkius ir politiką, nestato žirgų lenktynėse
jie gyvena šimtus milijonų metų ir dar nieko nėra pralaimėję
apskritai akyse nesirodo, nesimaišo niekam po kojomis
už tokį gyvenimo būdą jiems neskiria premijų ir neteikia medalių
juk nepaskelbsi: apdovanotas už tai, kad nieko nepadarė, pagerbtas, nes neužkliuvo ir
nenusipelnė
išsišokėlių niekas nemėgsta, slapukai niekam nekliūva, jais domisi tik ypatingai neviešos
tarnybos
tad spręskime patys, ar verta šitaip gyventi – kaip gyvena tylūs, pilki vėdarėliai
kabo kabikas, tupi tupikas…
buti butike kabo kabikas
o prie butiko tupi tupikas
eina ėjikas, bėga bėgikas
pučia pūtikas, kuria kūrikas
stumia traukikas, traukia stūmikas
meta metikas, rieda ridikas,
ridikas – dykas, metikui – tikas
sėja sėjikas, kerta kirtikas
renka rinkikas, krauna krovikas
neša nešikas, veža vežikas,
mala malikas, kepa kepikas,
tepikas tepa, graužikas graužia
čiupikas čiumpa, čiupikas – špikas
kas gi nutiko? kas gi nutiko?
skutikas skuodžia, skundikas skundžia
kaukia skalikas, švilpia švilpikas
suriko mužikas, mužikas mikas
kad iš butiko dingo kabikas
nėra kabiko – nebus ir skatiko
lupo lupikas, būrė būrikas
barė barikas kaip baravykas
argi nešikas buvo plėšikas?
negi pūtikas sukčius prašmikęs?
ogi tupikas kabiką nušiko!
taigi tupikas tupnojo tūpavo
tupčiom tupčialiojo kol nutūpėjo
kurgi tupikas tupčius tūputis?
kur tas tupinčius, tupeklis, tupica?
tupikas kabiką, bėgikas ėjiką
užkūrė patraukė ridiką už dyką
sėjikas kirto, krovikas vežė
kepikas malė, tepikas graužė
špiką čiupiką, piką tupiką
lupikas skundė, skalikas skuodė
mužikas kalė, žliumbė ir nyko
mikas ne mikas, pyko nepyko
kad iš butiko dingo kabikas
o be kabiko plikas paliko
senas mužikas, mužikas mikas