literatūros žurnalas

Julius Keleras. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 8–9

dulkės

 

dulkės sustingusios ant pianino,
ant palangės, mamos nušluostytos
dulkės, matai jas fotografijose,
keistai jų ilgiesi

jos negali būt suskaičiuotos, jų nėra – seniai
sušluostytos skepetaitėmis, tačiau vis dar
juda mažais gauruotais pūkeliais ant pianino,
o ypač praskleidus dulkėtas tiulio užuolaidas

jos puikiausiai prisimena mano kaimynus,
langus su vijokliais, pradrėkusias namo
sienas, užvedamo motociklo dūmus ir tyliai
šaipos iš mūsų, svajojančių apie praeitį

ką gi, štai ir paaiškėjo, kad tai mes buvom įnamiai,
o ne dulkės, kad tai mes žaidėm amžiną
gyvenimą, o jos tik žiūrėjo ir juokės, įsižergę
kvatojos – patogiai įsitaisę ant mūsų knygų

per stiklą: upė, garlaiviai, kartais baidarės, o žmonės
anapus krante vaikšto visai negalvodami
apie dulkes, apie mane, apie muziką dulkių,
kurias aš, ir nebūdamas čia, kada nors prisiminsiu

 

 

 

viską, išskyrus tai

 

mano Vilnius, likęs vaikystėj,
komunalinis, karamelinis,
kamuolinis,
trumpam sustabdęs peizažą žaibas

debesų dėmės, apsiblausęs balkono
stiklas, amžinai girgždančios durys,
vietoj plaukiantis vaizdas – kambarys,
ir tu vėl ruoši neparuošiamas pamokas

ir tu vėl nemoki būt ilgai nelaimingas,
dar neturi nereikalingų prisiminimų,
dar beveik neturi vaizduotės, tik
kamuoliuką, kuris nuolat nurieda žemyn, link upės

bet srovė jo nenuneša, jis lieka žolėj,
prisiglaudęs prie akmenio, pasislėpęs
nuo mūsų, žaidžiančių Vilnių,
aistringai žaidžiančių savo vaikystę

dabar jau žinau: reikia mokytis neaugti,
netapti dideliu, protingu, žinančiu visas kainas,
mokančiu visus teisingus judesius,
visas tavo paslaptis, viską, išskyrus tai

 

 

 

      peizažo daktiloskopija

 

kartais atrodo – tuos gamtovaizdžius galima
liesti pirštais, juos atspaudus kreidiniam
popieriuj, juos suguldžius stiklinėn
dėžutėn su keistais, svetimais instrumentais

juos aptraukus šilko plėvelėm, juos užmigdžius
tylos chloroformu, juos apglėbus,
apėmus
pirštais

pirštais riebaluotais? prieš tai lietusiais
tylų Veneros spenelį? rašaluotais? po prisipažinimo raštu?
saulės nutviekstais? kokie gamtovaizdžiai?
koks kreidinis popierius? kam jį liest?

(priminsiu: iš vaikystės paupio, kurį jau
užmiršo akys, kuris buvo nematomas
ten ir tada, kuris maloningai leido mums
žaisti iš lėto artėjančią ateitį

ateitį, atplaukiančią Nerim, ateitį,
lašančią nuo Krantinės g. varveklių,
ateitį, lakstančią vaikų darželio kieme
trumpom nertom iriso siūlų kelnaitėm

tolstančią ateitį, liekančią gamtovaizdy,
prikvėpuotam balkono durų stikle,
skalbti paruoštuos rankšluosčiuos ir
pirštų pagalvėlėse, o jos niekada neužmigo

 

 

 

      atminties kvotos

 

vaiko kosuly, kasdienėj giljotinų vaivorykštėj –
esama jų visur, netgi tam judesy tau vis tebemetant
palaikę suknelę link vasaros, prieš daugelį metų
atminties kertėj įsimezgusios vasaros

kas tu esi? kas buvai? kur yra tavo žodžiai?
kieno užrašų knygelėj dar vis tūno rūpestingas,
asketiškas vardas, erotiškas braižas
ar lengvai vis dar įskaitomas adresas

nebežinau: ar buvai tu ar aš, ar nė vienas iš mūsų? –
ties TBC dispanseriu, kalne, į kurį tėvas
užveždavo rogutėm, panery, kur žaisdavom
indėnus prie lėtai upę skandinusio kelto

jau galiu tau pagaliau pasakyti:
vasara nėra metų laikas, vasara yra jaunas
alyvinis balsas, baltas ir tyras iš to keisto
inkilo, kuriame kažkada čiulbėjom

 

 

 

      tai

 

tai, kas primena dulkes,
tėra anglys, žėruojančios prietemoj,
silpnos, pažeidžiamos žvaigždės,
rusenančios tavo vyzdžiuos

gal net mirties nuosprendis tamsai,
apsėmusiai tavo krūtis,
ar paklusnus šešėlis, jau nusivilkęs
apsnigtą paltą ir žengiantis šiapus

jei nusišypsos laimė, galima bus
nupaišyti, kaip niekam nereikalingos
dulkės susiburia ir kažkurioj prietemoj
meldžias už mus, nelaimingus

 

 

 

      šiąnakt ir vakar

 

ilgais nesibaigiančiais upių koridoriais
ledonešio suskaldytos lytys bėga
žemyn, staigiais, nesuvaldomais
blyksniais atsispindi geismingos vilnys

išdrikę debesys irgi mėgina atsispindėt,
tačiau atpažįstamų daiktų kontūrai,
tie, kuriuos mes dažniausiai liečiam
ar matom, sukuria nepermatomą užuolaidą

ir upių koridoriuos mes supainiojam
savo šešėlius, mes plaukiam žemyn
su lūžinėjančiom lytim, žemyn,
kur nebus nei tavęs, nei manęs

kur nebus jokio lango į kiemo pusę,
krūtų, pasislėpusių po antklode,
arbatos šaukštuko, kuriuo mes maišydavom
lietų, menkiausio vilties signalo

kur nebus jokių kūnų, gerai išmokusių skęsti,
nemokėjusių braidžiot, o bėgt neatsigręžiant 
nesibaigiančiais upių koridoriais
šiąnakt ir vakar

 

 

 

      sakinys tavo gimtadieniui

 

tą sakinį aš sudėsiu iš tavo blakstienų,
iš tavo daiktų, kurie pasilieka, ir tų, kurie
jau išmoko nutolti, iš pirmojo sniego atgniaužus
pirštinę, iš neimituojamo kraujo stebuklo

tą sakinį aš sakysiu tol, kol užmiršiu kalbėti,
kol užmiršiu, kaip ima iš piršto kraują,
kaip žiūri iš toli į laidotuvių procesiją,
negalvodami apie amžiną neužkasamą gyvenimą

tą sakinį aš kaskart naujai sugalvosiu, kasryt
neišsiųsdamas prilipinsiu prie jo vis po naują
pašto ženkliuką – su nuoga, svetima, besišypsančia
Renesanso angele arba dar kokį su čiuožėjų pora
ar, tarkim, Kanados karaliene

tiesa, tu neišgirsi to sakinio – aš niekada
jo neužbaigsiu – kai prabylu, pastebiu staiga
su siaubu, jog jis tirpsta lėtai nesustodamas –
kaip kažkur anapus tikrovės į rūką įplaukianti valtis

aš dar negreit tau prisipažinsiu – nėra jokio
sakinio, jokios kitos gramatikos,
vien tik ta, kurią, trumpam užsimerkę, ūmai
atpažįstam – ne iš lapo deklamuodami tavo gimtadienį

 

 

 

      išrašyta iš graikiškos vazos

 

su tavim, svetimas vyre, pabundu sunertais pirštais,
supjaustyta oda, su tavim, svetimas vyre, smėlio
pilis aš statau, kol rytas galiausiai ateina:
sniego ar oro pilis – kas dabar besupaisys,
kai pirštai taip sunerti, kad gali netyčia suaugti

svetimas vyre, kursai prabundi tam, kad žiedlapiais
rožės baltos man lūpas atbudus pridengtum, –
kas kurį mes sapnuojam, turės nustatyti Likimas:
užrišk jam akis, kad neliktų pagundų išskirti,
kad artėjanti Leta iš pavydo lėtai nepatvintų

svetimas vyre, juk tu jau žinai, kaip džiūsta
iš troškulio žiedas, jei stiebu vanduo nepasiekia
auštant, kai bundam lėtai – ar busim,
o tarp pirštų jau plaukios pavasario žuvys,
galbūt ir taikiai žydės našlaitės

Julius Keleras. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 5–6 / reikia stropiai saugoti širdį –
su metais ji tik šiurkštėja –
o aš taip nieko ir nesužinojau apie šilkmedį

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Ramūnas Čičelis. Poezijos ir fotografijos bendrystė

2021 m. Nr. 5–6 / Julius Keleras. Nepaliekantis miestas. – Vilnius: Homo liber, 2020. – 152 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Vadim Mesiac. Dėdulė Džo. Romanas su Brodskiu

2021 m. Nr. 3 / Iš rusų k. vertė Julius Keleras / Vadimas Mesiacas, pasak kritikų, vienas talentingiausių ir energingiausių naujosios kartos rusų rašytojų, poetas, prozininkas, leidėjas, gimė 1964 m. Tomske.

Julius Keleras. Keturios novelės

2020 m. Nr. 7 / Jis nespėjo: kol žvalgėsi ir rausėsi kišenėse, nuogąstaudamas, ar tik nebus palikęs darbe ant stalo po popieriais namų raktų, autobusas nuvažiavo. Dar pamatė, kaip vairuotojas skubom žvilgtelėjo į jį – senas, praplikęs, gunktelėjęs…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / pieštukai pilni eilėraščių, klavišai pilni Mozarto, drugeliai pilni pievų, tavo akys pilnos manęs laiptinės pilnos girtuoklių, butelių duženų, nuosėdų…

Julius Keleras. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / kregždutės. …tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas – laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų, neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant apie kregždutes…

Dovilė Kuzminskaitė. Apie sraigių kvapą ir kitas subtilybes

2015 m. Nr. 8–9 / Julius Keleras. Erškėtuogės kopose. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 78 p.

Julius Keleras. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7 / mokytis žengti kandies žingsniu
per knygas, įsiklausant
į kiekvieną, net atsiliekančią
raidę, mokytis, netgi išmokti
sau pasakyti – esu neteisus,
nesugebėjau

„Metų“ anketa. Vytautas Čepas, Julius Keleras

2015 m. Nr. 1 / Į „Metų“ anketą atsako Vytautas Čepas ir Julius Keleras / 1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Ko­kiuose lietuvių autorių kuriniuose…

Andrej Bauman. Pokalbis

2014 m. Nr. 10 / Iš rusų k. vertė Julius Keleras / Andrejus Baumanas gimė 1976 m. Leningrade. 1988 m., baigęs Sankt Peterburgo universitą, tapo diplomuotu filosofu. Yra įtakingo literatūrinio žurnalo „Projekt Baltija“ redaktorius.