Nijolė Miliauskaitė. Atsisveikinant
1995 m. Nr. 8–9
* * *
apleista, užmiršta vieta
gal tik netyčia
kokie įsimylėję
kartkartėm užklyst galėtų
lentom užkalti langai
stiklai išdaužyti
tik dilgėlės aplinkui
sulig manim
kokia liūdna ši vieta, praradusi amą
staiga pasijuntu nuvargus, ant laiptelių sėduos
įsiklausau, dūzgia bitės
pats vidudienis, pats vidurvasaris
ar tik ne būgnas? ar ne tabla?
* * *
vos tiktai prisiartinu prie vartų
apledėjusiais per naktį
laipteliais slidinėdama
tavo kerai jau pradeda veikti
švysteli saulė
pušies šakoj, tirpstančiuos ledo lašuos
ryškiai kaip niekad
ir balsas, toks tylus, toks stiprus
taip traukia mane, taip traukia
prabusk, širdie, pabusk, pabusk
* * *
apledėjęs takas
tarsi kopčiau į stiklo kalną
ar tai sapnas, tikresnis už tikrovę
ar pati tikrovė, galinga kaip sapnas
* * *
būgnas, ritmingas plojimas
delnais, stiprus smilkalų aromatas
balsai, kaip džiaugsmingai jie gieda
kartodami Dievo vardus, vienbalsiai
pažiūrėk, jie subėga ir šoka
iškeltomis rankomis, šypsosi, mokytumą
užmiršę visą, sukasi, dūksta, įsižaidžia
kaip vaikai, kaip tikri vaikai
o štai ir mergaitės, visos
tokios gražios, ryškiais apdarais, margaspalviais sariais švelniai
skambčioja jų apyrankės, balsai lyg varpeliai skaidrūs
taip trokštu klausytis
šitos giesmės, vis negana man, vis negana
klausytis ir tyliai pritarti
ir džiaugtis, visa esybe kaip vaikui
Tavo fleitos amžinai klausytis
* * *
einu paskui, ant pirštų galų, bijodama
ir prasižioti – tokia tyla
tokia tyla aplinkui
po labirintą vedžioji mane, išrodai
tolimiausias kertes ir užkaborius (jaučiu
kokia garbė yra man atitekus)
nuolankiai nulenkę
galvas, trumpai nukirptas
vienuoliai sėdi celėse, prie manuskriptų
šventas
perrašinėja knygas: uolūs, susikaupę nepavargstantys,
kai kurie – nuostabūs kaligrafai
krebžda plunksnos
drėksdamos popierių
kažkas giliai atsidūsta
tyla
ir plunksnų krebždesys, ar galėtų kas būt mieliau
širdžiai?
* * *
sninga
taip ramiai, taip lygiai, nuo pat ryto
lig vėlyvo vakaro
betgi tai tavo
basos pėdos
šoka
ant sniego
mano bežadėse
akyse
* * *
susitinku ant laiptų
liaunutę mergaitę gelsvu sariu
lengvą kaip plunksnelė
atgniaužia delną, duodama man
sausą nežinomo medžio lapelį
- tas lapelis nuo Viešpaties pėdų
tulasi
tai pats Viešpats
suvalgyki tai
- tulasi, ištikimybės skonis
pasidėjau
sudžiovintą lapelį ant delno
parvežtą iš tolimų kraštų
ir delnai, pasidarė karšti
kaip ugnis, sausi ir karšti
(jau spėjo sutemti
parke, smarkus lietus
greitą pavasarį žada
užsilikusį
purviną sniegą nuplauna
nuo mūsų veidų)
nesuprantamas džiaugsmas užlieja
nuo galvos iki kojų
* * *
norėtųsi
atnešti Tau gėlių ir vaisių
kokią saują džiovintų erškėtuogių, porą
raudonų rojaus obuoliukų
keletą lazdyno riešutų
šiaurės krašto dovanos (sakytumei per miglą
tave jau ima prisiminti), menkos
betgi duodamos iš širdies
ištiesiu ranką, be žodžių, ir Nandapriya dasa
nuneša tau rožės žiedą, vos besiskleidžiantį
ir nuneša Tau
viską suprasdamas
* * *
o šviesios valandos, praleistos bhaktų
draugijoje, jos švyti
blausia mėnesiena, tarsi dovanoti
perlai,
veriu ant siūlo juos
kruopščiai, palenkusi galvą, tylėdama
* * *
dabartis amžina, – šypsodamasis taria
akiniuotas sulysęs vienuolis
su knygų ryšeliu po pažastim
* * *
prašau, kad surastų
tą paveikslą, kur Krišna
toks jaunas, toks patrauklus, groja fleita
o po kojom jam du povai, o žiedais ir vaisiais
nusagstytas medis, o toliau tvenkinys
ir lotosai
nežinau kodėl, – sutrikusi aiškinu
bet krito į akį,
būtent toks
trokštu kaip mažas vaikas,
negaliu pamiršti
Aniruddha pakelia galvą (kelios eilės
tulasi karoliukų apjuosę kaklą)
tik vienas žingsnis, – sako man
* * *
apgraibomis einu tamsoje
į ramią
tolimą žvakės šviesą
* * *
turėčiau būti
nevalgiusi ir švarinant
Jitendriya dasa
įtemptu tiriančiu žvilgsniu
žiūri man į akistatoje
galų gale patiki man
Krišnos indus
paveda
supjaustyt pyragą, sukraut į padėklus
ir duot išnešioti (satsangas, jau paskutinis, vėlus
išsitęsęs vakaras)
vieną mane palieka
su Krišnos indais, niekas kitas neturi
jų prisiliest (lengvas šaltukas lauke, šerkšnas, mėnulio
blyški pilnatis, skepeta
balzgana, didžiulė, šilkinė)
prariekiu kepalą (badžanas gieda
kalba ką, juokais girdžiu, bet tarsi būtų
ne čia)
atidžiai, įsigilinus
daliju į lygias dalis
stebuklinga ramybė
teka gyslomis, sąnariais, nesuvokiamas karštis
tvoskia nuo Krišnos indų
* * *
tarsi bičių
dūzgiantis avilys
bhaktos
pusbalsiu kartoja mantrą (už langų
tebelyja, tamsu, bet jau švis)
keletas žiupsnių žemės
iš Vrindavano
dosnūs, Viešpatie
Tavo delnai
duodi
ir atimi viską o viską
širdis, ji mokosi, vis neišmokusi
priimti, susitaikyti
* * *
Jagadiš (taip jį vadina tėvai)
stebuklingas vaikas
pučia kriauklę, jos gausmas
pripildo mane dėkingumo
esu tokia nustebus
kitas berniukas, pats mažiausias, tamsiu veideliu
tokiu švelniu, kad primena žiedlapius
abiem rankutėm laikydamas
prineša ugnį
palaikau delnus virš jos
paliečiu kaktą
* * *
lazdynas žydi, jau visa savaitė
toks ankstyvas šįmet, auksinis
žiedadulkių lietus, apypietė
skardūs
vaikų balsai, ant stataus
Nemuno skardžio, žiūrėk žiūrėk, štai kyla
aitvaras, didelis, ryškiai mėlynas
ant laiptų sėdžiu, ilsėdamasi, belaukdama
su pasiskolinta
sunkia knyga ant kelių
kažkoks berniukas apačioj, matau, ąsotį
atsargiai pastato atnešęs
tikriausiai sula
gerte geriu, mažais gurkšneliais, ramybę
ir tylą, taip dosniai dovanojamą
niekaip atsigert negalėdama
* * *
ilgėtis jau pradedu (jau!), to viduržiemio
tos pavakarės
kai sugužėję vienuolyne skutom bulves, rytdienai
krūva lupenų, augte auga,
lediniu vandeniu
skalauju bulves, perplaunu vis ir perplaunu
užgeltom rankom
ar tik nebuvau laiminga
lupdama katilus bulvių? ilgėtis jau pradedu
viduržiemio, tos pavakarės
* * *
suvargęs pakeleivi, perženk slenkstį (stipriai drebia
šlapias sniegas į veidą, krenta
ant pirmų žibuoklių, gatvelėse parduodamų, ant karklo
laibų šakučių sidabruotais pumpurais)
įeik, įeik
kiekvieną
čia priims
tarsi Dievą: elgeta
persirengusį, po pasaulį
ligi šiol tebevaikštantį
* * *
kvapnus garuoja viralas, akis užmerkiu
ragaudama iš lėto, tegul persmelkia
dieviškas skonis, visa o visa, tegul keičiasi
karma, tegul tirpsta, viskas
Viešpatie, Tavo rankose
* * *
kaip mainosi
oras, pažvelk tik, saulė nuauksina žalsvą amalą – drėgnus
laumių šluotražius, aukštose viršūnėse, netoli tiltelio
išbrinkusius pumpurus, jautrius, gyvybės pritvinkusius
ak, ir žiedai! žiedai, dangaus mėlynumo
* * *
žiema niekaip nenori pasitraukti
siunčia sniegą ir šlapdribą, aštrų
vėją, gripą, depresiją
nors visi jos darbai eina per nieką
krokai jau kelia
galveles savo, dieviškai violetines, pati mačiau
praeidama vakar, ir verba
verba vakar plakė
kiekvieną valandėlę (o kiekviena
jau yra atsisveikinimas) išgyventi trokštu
taip, kad nugrimztų
sielos giliausiose gelmėse, mano slaptam lobyne
kad galėčiau
bet kada prisišaukti
balsus ir veidus, dienų tėkmėj išblunkančius
* * *
tamsus gilus vanduo
baltos ledo lytys, balti balti žiedai
tūkstantalapiai
* * *
dūzgia bitės, tarsi giedotų
vienuolių choras šventykloj, per visą
vasarą, nesibaigiančią niekad
sėdžiu ant laiptelių, pradeda vėsti
blyksteli kas
tarp dilgėlių, povo plunksna (betgi povai
čia negyvena)
pakeliu plunksną lyg laišką
įteiktą per malonę, vartau rankose
nemoku perskaityt