Rima Juškūnė. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 1

* * *

ilgai nerašiau:

iš pradžių galvojau,
kad tik nustojau kalbėti,
bet paskui ištiko
nuovargis pirštus.

bet žiū: dar žiūriu
prisimerkusi,
minkštutėliu mirktelėjimu
atskirdama
šviesą nuo nakties –

 

sodininkystė

po 40 ėmiau lįsti į žemę:
iš pradžių dviem pirštais
suimdavau piktžolę (kokią pienę),
bandžiau apsiriboti vazonais,
užsimaudavau pirštines,
galiausiai susikasiau lysves,
iškasiau duobes, molis priešinosi,
nulaužiau kastuvus, gniaužiau sėklas,
kurias prieš tai šaldžiau;
prisipažįstu: kankinau augalus,
persodinau išskleistomis piestelėmis,
nepagirdžiau, sodinau skersvėjuos, –
guliu dabar giliai tarp žydinčių vyšnių
pačioje pavasario duobėje –

 

* * *

kai tamsa apsivynioja taip, kad negali pajudėti:
pamažu, po vieną išpampsta sausgyslės,
pilnos judesio prisiminimo,
šiurkščios ir zvimbiančios tarsi verbenų stiebai;
pamažu trupantys sąnariai ima gausti
kalkakmenio pilnas upes ir skalūno kalnus:
iš pradžių kaip tuščiavidurės tūbos,
vėliau ima priminti vargonus;
iš lėto gęsta akių burbulai,
panirdami į besilydančio gausmo tirpalą,
ir plaučiai plaukia toje tamsoje,
išskleidę mažą pilnaties parašiutą –

 

jie šneka

jie šneka apie tamsą, bet jie šneka
apie pliką užmerktų vokų virpesį, apie lūkestį,
kai ir vėl juos ištiks rytmečio prieblanda,
ilgesingai filtruojama kolbelių,
jie nešneka apie visišką urvo tamsą, kuriame guli,
prispausti akmens, kai negali gimti, tik mirksta
šaltose jo įsčiose, nes atmintis yra kapas, pilnas mėsos,
nes jie turi sukurti šviesą, kuri įvyks,
ją augina kaip karpą iš savo vidurių plonyčiais tamsos laideliais,
nes jie yra purvas ir kraujas tam vokų virpesiui, –
bet jie dūzgia kaip bitės toje uoloje
tame akies baltyme, pilname kraujagyslių –

saulė peršviečia suvytusius vokus,
dėmės jų akyse vakarop užsitraukia, bet dega –

 

išpažintis

Viešpatie, aš vogiau gėles,
net iš bažnyčios kiemo, jau nekalbant apie kaimynų
darželį, kur nusibraukdavau sėklų;
mažutėlaičiai daigeliai sulipdavo į kišenes;
susirgusius, jei nepasveikdavo, išnešdavau į laukus,
vis bėgiodavau pažiūrėti,
per sausras nešdavau buteliuose vandens;
paleista iš vazono magnolija
šiemet gausiai žydėjo;

sykį radau dvidešimt prinokusių persikų
ir saują žiognagės sėklų;
kaimynų ištremtą peraugusią levandą
padauginau auginiais ir palikau toje pievoje
kaip kokią padžiūvusią senukę su daug anūkų;
paskui tyčia pridauginau sinavadų
prie mokyklos tvoros:
lai suranda, kad jie nuodingi,
kada subrandina sėklas:

kosminio tikslumo žiedai
lyg iš vaikystės kaleidoskopo: kai žiūri ir žinai,
kad ten paprasčiausi stikliukai, rasti po balkonu
besislepiant nuo kiemo vaikų,
kuriuos supyliau, o dabar suku, atvėrusi vyzdį
tobulam šukelių aštrumui
vien tik dėl jų tvarkos –

 

valiutos

iškeitėm seksą į alų,
bučinius – į čiulpinukus,
užmiegam su įkištais pirštais knygose,
atvirais į lietų langais.

kai ištiesiam permatomus savo kūnus saulei,
drakonų tatuiruotės juda –

 

Pieno Kelias

užversk akis į Pieno Kelią, lietuvišką Paukščių Taką,
išdurk dangaus akis uždelstomis vibruojančių paukščių raketomis,
nors pieno kanalai maitina polipus ir karcinomas,
šio balto spindulio skalpeliai su kiekvienu tvinkstelėjimu
atidalina sielą nuo kūno, kraują nuo limfos,
akis nuo žiūrėjimo, debesis nuo vandens,
ir tik ta plonytė pjūvio plėvelė, drėgna ir žvilganti,
yra vienintelė šio išsausėsiančio sąlyčio laboratorija –

 

jie ten guli

jie ten guli atvertais kūnais,
bet mes vis tiek nesuprantam,
kaip turėtume gyventi, kaip neturėtume
erzinti paukščių, perinčių kiaušinius: jie atakuoja iš oro,
kol susirenkam savo plinkančius skalpus
ir nueinam – –

 

stirnos yra

stirnos yra kumeliai,
šokinėjantys grybautojams per galvas,
kai šie sutūpę melžia rudmėsių pieną,
ir šie apstulbę nugriūna į aitrių samanų pleiskanyną;
naktimis jos laka vandenį,
žliaugiantį nuo stogų,
griauna šviežius tvorų stiebelius
ir kanopomis suaeruoja veją;
jos minta šviežiais baltų tulpių pumpurais,
todėl jų kailiai žvilga, jų uodegos žydi;
o birželį
stirnos yra futbolininkai,
mėnulio nušviestame stadione
spardantys peonijų kamuolius –

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
jos mus apsupa naktimis:
girdėti, kaip mala jų skrandžiai
paskutinę šių metų žolę.
kai žvaigždės birs, užėjus sniegui,
laukinės pelės įpuls į jų pėdsakus 
ir nebegalės išsigelbėti –

 

* * *

tvinkčioja upelio vyzdys
susitraukdamas ir išsiplėsdamas –
lietaus užuolaidos taip nuskalbtos,
kad baigia sutirpti –
daiktai išsinarina iš tamsos
ir gagendami nuskrenda –

 

sapnavau leidėją

sapnavau leidėją, jis sakė:
tu tokia graži, kai žiūri į dangų!
tarybinė sofa, žaliai dažytas salionas,
sekcija su stiklo durelėmis:
jose mačiau save iš šalies,
parašiusią šį tą gražaus
apie dangų;

baltas šuva laigė ratais aplinkui, plakė uodega, kvietė laukan;
jau įsivaizdavau knygą kvapniais viršeliais,
švieži spaustuvės dažai, vietomis sulipę puslapiai,
slepiantys sielos metamorfozę, –
kišu ten pirštą ir įsipjaunu.

nubundu su pirštu burnoj:
geležies skonis, 
už lango – švininis dangus ir jokio
kraujo.

 

chrizanteminis

baltoj mėnulio aky,
ten, kur vedžioja šunis 
mūsų vaikai senukai,
skleidžiasi chrizantemos, –
į pačius jų vidurius nutupia
vos išsinėręs iš rūko
milžiniškas kailinis
šito sapno drugys –