Valdas Gedgaudas. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 5–6
Kalnų parko varnos
Tarytum juodos sniego gniūžtės
su paskutiniais medžių lapais
užkloja apsemia nuramdo
kol pamažu tampi
sparnų čiukšėjimo
šlamenančio
sugildytomis durimis
išduburiuota
perštinčia anga
keleiviams lapkričio
į kitą upės pusę
Tarp senų obelų
Mano tėvas
įstiklintas tarp senų obelų
į stiklo šulinį svyra
kur želia atolas
tarsi kas būtų
liejęs krauju
paraištysime atmintį ten
tegul švariai nuėda
nugremžia išdegina
iki žemės juodos
iki vienintelio
būsimojo
kad pakaktų
šimtmečių vasaroms
pušynų gegutėmis
sodą užsėsime
kad mudviem sudygtų
didžiulis vėjuotas ruduo
kur paliksim įstiklinti
tarp senų obelų
vėsiuos pelenuos
akmeninėj valtelėje
tolstantys
Žvėryno antifrazė Evaldui
Tu pastatei, Karaliau, miestą kuriame
geri poetai geria prastą vyną
barokiniuos pelėkautuos prarėktame
kordelijų ofelijų kurvyne
rudens kariuomenėms išsiskleidžiant pleištu
tenai kur svaigta pernelyg kadaise
ant išplonėjusių tėvynės ašmenų
kur gerą vyną srebia sukekšėjus laisvė
tiek dulkių, tiek bakterijų, eilių
botanikos šiek tiek TV skreplių
gal tik nemirtingumo kiek mažoka
tarp laikinųjų šios pasvietės reikalų
su molio kardu – skiemeniu trumpu
aš sveikinu tavų žvėrynų terakotą!..
Rudens standartas
Kuomet klevų žandai pagelsta ir nurausta
paniūra rūškanėja temstantys paminklai
lengvai įkaušęs labas vakaras riste išaušta
vaškinis rūko dviratukas aidžiai dzingteli
į tolimas šalis subridę klaidūs mirusieji
iš lėto gręžiasi link kryžkelės link Vėlinių
prapylę spalį rudenio dievai nuilsę mylisi
tuščioj aikštėj tartum po paskutinio kėlinio
tarp vienkartinių būdo vietos laiko
sušluojamųjų prieveiksmių čežena
nekaitomas ruduo kurs nejučia užkaito
ir vėl pursloja lūžta sminga lemia
Plačiai užmerktos akys
Tik nesakyk kad viskas bus gerai
žiemos veržlėrakčiai atodrėkių nerštuvuos
didžiulės šviesmelsvės vasario žuvys
ir iškoriję atlydžio šarvai
tartum išblukinti paklydę atvirukai
po drumzlino dangaus pelekais
kalėdinėm stiklinių snaigių šukėm
nelyg plačiai užmerktos akys
sutemsta mudviem, mano meile, ten
taip atvirai kad net truputį keista
kad net beveik neliūdna jog neleista
šitos žiemos galbūt nebeišvengt
Du viename
Atviroje mirties kolonijoje
iki gyvos galvos
režimo griežto amžinybę
šventiškai gedėti
In extremis
Tau gražiausias klebonas varnėnas
su žydinčia slyva Snaigyne
žiedai mėnulio – juodas strazdas – pėdos
šventa uršulė – velnio nuotaka – tėvynė
mamutų – balto nieko – žalio molio
kur kaulo senis tveria Babiloną
ant geležinio kalno marių broliams
aukojant miegančiam Teodendronui
daugiau neatmenu – tik tamsų Tavo veidą
skrynelėms dvasių ir laukų krosnelėms
užkaukiant kai delčia rudenė deivė
įlūžta į ledyną baltą kaukaspenį
septynias vasaras su atminties kraujosruvom
saulėlydžius su Juros periodo Jabaniškėmis
Sokratą – vėją – mirtį su skylėtom ožkenom
penėtą kruvinom giesmių giesmyno ištarom
kas lieka – grįžulas ežys varnelė
ir mėnesienos atšvaite nuskendusiam Li Bo
atsimušantys skiemenys garsaraščiai žodynų šalys
ir daugmaž atpažįstamų poetų draugija – namo
kur juosvas tėviškės dangus tebesapnuoja
tą akmeninį paukštį žiojinčiu snapu
virš slėnio šimtmečių šią naktį kilpiniuojant
greičiau – aukštyn – dar luktelk, Enkidu –
Grybautojai
Surūdijusiom žirklėm
nusikerpa plaukus
surūdijusiais žvilgsniais
horizontą dygsniuoja
surūdijusiais pirštais
sugniaužia kriaunas
ten aukštai po žeme
geležinėj kirtavietėj
geležim iškukuoja
vestuvių ir darbo
dainas rūdijantys
šiaurės achajai
geležų verpstėm
akis išsivėrę
poliarinį laužą
kūrena slėny
raudoniems tamsos
rieduliams ten giliai
po dangum bilsnojant
į šarvą sparnų
į šarvą buvimo
šitoj amžinybės
žarnaplėvėj
Biržos naujienos
Alisa lakanti
alyvuogių aliejų
spėja
ekstra virgin
spaudimo pirmo
stebuklų šalies
viduriai užkietėjo
Palata Nr. 8
Nesugyjančiame sutemų kateteryje
baltas krešantis pušynas:
jūros pirštinėje
juodos mano plaštakos
pilnos dangaus parafino