literatūros žurnalas

Išvari Prema (Ieva Gudmonaitė). Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12

* * *

Kol gimdžiau, atėjo žiema –

valandom švelniai riksmas kapsėjo,
sniego gelmės jį glaudė giliai
įrėmindamos neryškų vežimėlio reljefą;
iš širdies sklido rausva šviesa
ir tankus mažutės širdies pulsas
atkartojo ryškėjančios spalvos dažnius – – –

Dar nežinojau, kad galima šitaip mylėt,
kai tave suplėšo,
kai išdraskytas kūnas
nebeatpažįsta metų laikų – – –

Lieka malonus nesusipratimas,
išbyrėjimo laimė,

pro langą prasišviečiantis
palaimingas baltos judesys

ir tas vis dar neišdylantis noras
skristi – – –

Laikas iškerpa nesubyrėjusius dienų kadrus,
erdvėje lengvai pasiskirsto
paprasti veiksmų deriniai –

laikas valgyti – tuštintis laikas –
laikas miegui ir laikas žiemai – – –

Kai sniego švytėjimas surenka
paskiras buities detales

ir jos lyg planetos sukasi
aplink sukibusius meilei kūnus –

vienas didelis, pagadintas laiko,
kitas tyrai, permatomai skaidrus

kai sielai dar lengva prasišviesti

mes sukamės,
ir laiko mažėja – – –

bučiuoju tave per speigą

 


* * *

Kūnas – kosmonauto kostiumas
Išvari Prema

Tas kostiumas tikrai toks mažytis,
kliudo širdį trapumas sagų –
prie dangaus tu gali juo laikytis,
bet prie žemės – turbūt nesaugu –

tad prilaikau savuoju tave –
kur prisiliečiam – veriasi dangūs,
kartais krentam kartu – lyg sapne –
pažemėm sukas kūnai nerangūs,

reikia keltis, nors vystyklas pilnas,
ir aš jo pakelt negaliu –
kabinuosi į virpantį dangų
kosmonauto mažu kūneliu,

dar galvoju, ar tu ten telpi,
ar laiku tik ištrūksta sagos –
pro mažą tarpelį kostiumo
tavo sielos kraštelis matos – – –

nežinau, kodėl čia atėjai,
šioj visatoje nepatogu –
tavo riksmas pasklidęs erdvėj,
trupa dulkės pilnų vystyklų – – –

tikrai jau ne pirmą kartą
šis kostiumas yra išbandytas –
visą laiką žiemom taip balta,
ir tas skausmas tas pats, nors kitas,

o ir aš pati nežinau,
kam reikėjo man viską kartoti –
tai turbūt nesvarbu, sūnau,
gal tiesiog neišėjo sustoti –

sukos ratais gimimų žiedai,
sukos snaigės daugybe verpetų –
irgi sukamės mes nekaltai
milijardus nevaldomų metų.

 


* * *

Vis kažko nerandu, vis iriuosi tolyn
ieškodama kambary,
savo judesiu piešiu nematomus
tarsi vaikystėje sniege išraustus tunelius

laike, kuris ieškant sutirpsta lyg sniegas –

iš vieno kambario kampo –
į kitą kambario kampą,
iš vieno kambario kampo –
į kito kambario kampą,

daug kartų ieškant toje pačioje vietoje,
tikintis, jog daiktų mūša į mano regos krantą
vis dėlto išmes
tą taip galų gale išieškotą daiktą – – –

bet, deja, atsitiktiniai daiktai
susidėlioję atsitiktine tvarka,
kurią tik patys supranta,
negailestingai tyli kampuose,
jie nepanašūs į nė vieną iš ieškomų – – –

ir aš, jau prarandanti
tą skaidriai nedaiktišką viltį,
žiūriu į smėlio laikrodį, rodantį
ieškojimui pasibaigusią valandą,

bėgančiam smėliui užkasant
mano visas idėjas dėl sukurtų mintyse vietų,
kur galimai galėtų būti tai,
ko man reikia – – –

dabar man beliko
toliau svajoti
apie tą kažką nematerialaus,
kur daiktai patys susideda į vietas,
o dulkės tėra
brangūs papuošimai,
išskirtiniai koralai,
apaugantys neyrančius paviršius –

visiška švara,
atspindinti vidaus tvarką – – –

ten niekas negali pradingti
ir nieko nereikia ieškoti,
nes kūnas nieko nereikalauja,
nes protui užtenka jo paties,
pakabinto žvaigždžių ūke,
egzistuojančio anapus tvarkos
ir netvarkos sąvokų,
kur nėra skirtumo
tarp ieškojimo ir to, kurio ieškai – – –

aš save suradau
pro grubų ir subtilų kūną

nusitiesusi kelią,

pagamintą iš žėrinčių lyg koralai dulkių – – –

 


Meilės eilėraštis

Aš užsuksiu čiaupą
ir mano mesta šiukšlė
pataikys į šiukšliadėžę – – –

aš pataisysiu užuolaidas, kai jas užkliudysiu,
sudėsiu dailiausias klostes
kaip iš renesanso tapybos paveikslų,

tvarkingai iš puodų
statysiu pilis
ir dangčius dėsiu į vieną krūvą,
dabar jie žiba virtuvės tamsoj
lyg ateivių lėkštės – – –

išjungsiu šviesą kambariuose,
iš kurių išeisiu,
ir išeidama uždarysiu
lauko duris – – –

drabužius mesiu į skalbinių dėžę
(o ne šalia jos)

nebekaupsiu daiktų
kampuose
ir viską, ką paimsiu,
paskui padėsiu atgal – – –

nepaliksiu popierių ant stalo,
o šlepečių vidury kambario,
koridoriuj gražiai išrikiuosiu batus,
užsuksiu viską, ką atsuku – – –
(neištikima buvau tik sapne)

švaraus Dievo rankšluostėlio
nedėsiu prie nešvarių,
užsegsiu savo kuprinę,
o akinius guldysiu į dėklą – – –

šitokia veiksmų seka
aš nupiešiu tau savo meilę, mielasis,

taip, kaip spintelės dulkėse
pirštu išvedžioju širdelę – – –

 


* * *

Lauktas svečias buvau šitoj žemėj,
kad per mane išsipildytų visatos noras
plėstis, pulsuoti,
saulės sistemomis suktis į priekį,
nešti planetas nematomais diskais – – –

aš buvau paskutinis nuo jos troškimų
ištroškęs ir laukiantis palikti kūną
prie baltuojančios obels lauke,
pilname judančios ir krebždančios gyvybės –
kuriai dar toli iki noro neturėti troškimo,
jai dar toli, kad artėjanti audra jai šerdį paliestų –

– – – tos nesuvokiamos gyvybės –
– kurią apvilko patys įvairiausi pavidalai –
milijardai gyvybės formų,
persikūnijančių iš vienos į kitą – – –
be perstojo blyksintis,
išardomas ir sudedamas kosmodromas –
transcendentinis lego

norėčiau paspausti mygtuką
ir išeiti iš šito žaidimo – – –
kaip nuo saulės kaitros pavargęs keleivis
neria į ežero vėsą
ir palieka nuovargio permušamą pulsą –

taip palikti šitą horizontą,
kuriame ką tik lėtai išsipylė saulė – – –

ši akimirka tiršta
kaip rūkas virš ežero,

o ant jo nupieštas žinojimas – – –

ir nors ieškau pakrantės smėly
nupieštų skaičių, kurie viską išduotų –
žinau, kad viską seniai nuplovė bangos –
ir tą akimirką, kurią paleidau –
mano gimimo datą –
milijardus gimimo datų –

iš vienos formos į kitą formą –

dabar tai jau nebesvarbu,
dabar jau viskas praėjo –
džiugių ir vos pakeliamų
akimirkų suverptą korį panardinu,
ir mano širdis su saulės disku nusileidžia
į nematomą visatos krūtinę –

kažkur toliau iškvėps mane
su žydru žvaigždžių vėju
nešama dulkė,

kurioje atsispindės
tas dar vienas
dar vieno mano kūno portretas

Donata Mitaitė. Netvarus Ievos Gudmonaitės eilėraščių pasaulis

2016 m. Nr. 8–9 / Ieva Gudmonaitė. Sniego skonis. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 80 p.

Ieva Gudmonaitė. Trys novelės

2011 m. Nr. 1 / Gimiau 1990-ųjų kovo 24 d. Vilniuje, kuriame ir užaugau. Baigiau Šv. Kristoforo vidurinę ir Justino Vienožinskio dailės mokyklas. Dabar studijuoju tapybą VDA, be to, fotografuoju, kuriu videomeną.