Viktoras Rudžianskas. Uždraudei sapnuoti dykumą. Eilėraščiai
2009 m. Nr. 8–9
*
visas mano gyvenimas
teka iš mirusios jūros
ir net langas į vandenis
nežino kodėl mirusiems reikia
tylos
*
ne saulės pritvinko vyzdžiai – tai
gelsvos varinės žuvys
atvėrusios gerkles plaukia prieš vėją
žaismingai barška pasidabruoti pelekai –
sveikinu jų gyvenimus nebylia kalba
*
tik vienas taškas –
bičių motinėlės mirties akimirka –
mudu atsirėmę į jį –
laikau tavo ranką –
laukiame Dievo sprendimo
bandome Jo kantrybę
prošal akimirkos iš mano gyvenimo
su baltomis dėmėmis
su meile
ir ateities skyrybos ženklais –
Dievas vis nesiryžta
sekina mūsų kantrybę –
*
ką į vedlius išmaldauti
skrydį paukščio
kuris dar prieš naktį oazę pasieks
ar miražą
iš kurio išeis pranašas
ir pažvelgęs į mano akis nuramins
motinos sielą
*
beveik nematau dangaus – tik neryškią palmių giraitę
su paukščių lizdais pasąmonės tatuiruotėje
stoviu ant ketvirto boružės taškelio kentėdamas
pusiausvyros sutrikimus –
bandau suvirškinti praeities vaizdus ir ženklus
lyja lietus ar pila prakaitas – neatskiriu net iš kvapo:
juokiasi keturi beduinai duobę kasdami
kai stovėsiu ant šeštojo taško
iš visų lizdų paukščių kiaušiniai sukris prie pat kojų
išsilies iš jų ryškūs vaizdai be ketvirto
*
kai nesapnuoju
kasryt
keliuosi
lyg iš numirusių
*
Ir vėl raudoni laivai
plaukia į ugnį
o aš jaučiu tavo lūpdažio kvapą
Dievas mano kad kraustaus iš proto
o aš jam sakau –
klystate
*
nepažinaus pasaulio paviršiaus
kaprizingos virpančios gelmės
vaginališkai pulsuodamos
užveržė drugelio kojytę
kuria atsispyręs jis troško
išskriet iš pilko kokono
ir nualpti nuo grožio, išnykti
*
vėjas uždega
prieš jį
skrendantį grifą
tu ant smėlio bangos
pirštu pieši Karalių –
paukštis užgęsta
tai kur dabar
pasislėpsim nuo vėjo
*
prie mirusios jūros –
vaisius granato
įstrigęs žuvies gerklėje
abi kryptys –
į šiaurę –
ryjant orą sukrešėjusiom žiaunom
nes pietuose
po skylėtu apsiaustu
grifų griaučiai –
pavadinti žmonių vardais
*
ar kada nors grįši
į protą –
šnadžda bitė už dešimt parsekų
ją aidas klaidina –
išaugai šešėlį
ar aš kaltas
jei niekur nerandu
prigimtinės pirkios
nors ieškau
iškošdamas vėją
*
mano alkanos bitės
neranda bityno –
renka druską ar maną
nuo vandens debesų –
nežinau – jas ganyti
ar save išganyti –
*
aukso per daug
barstytis plaukus
trūksta pelenų
tiek ir užgyventa
kaip į veidrodį
pažiūrėti
kaip sau į akis
*
tu man uždraudei sapnuoti dykumą
ir per miegus pasakoti
apie oazę
išmokau klausytis
paklusnaus palmės ošimo
išmokau tylėti
ir tu nežinai kur esu
*
1
erškėtuogėmis
kvepia
šiaurės vėjas
o aš – atsimenu –
mana pabiro
nepasakosiu apie praeitį –
nebuvo
*
uždaręs debesį
užkaisiu arbatinį
aš nekalbėsiu apie amžinybę –
tai iliuzija –
tik dešimčiai dienų
nuo troškulio
atkirsiu karavaną
*
kai palmės šešėlis paklaus
ar jau visą gomurį išgraužė
troškulys
atsakysiu kad esu ne sūnus
tik paveldėjau
paklydėlio ištvermę