literatūros žurnalas

Aivaras Veiknys. Kentauro medžioklė

2020 m. Nr. 2

2020_Nr2_virselis

Kūryba, kai nėra jokios
kūrybos. Viskas išgyventa

                           Vladas Šimkus

                      Iš ilgesio visa tai

                            Sigitas Parulskis

 

i         Anapus plento, pievoje, giliai
          šaknis suleido tvirtos varnalėšos;
          kastuvams dunksint, bliauna gyvuliai,
          grandinėn jungias atšvaitai ir šviesos:
          trumpa diena –
                      trumpiausia iš visų,
          kurias užrašė, o paskui ištrynė –
          anapus plento, pievos, debesų
          lengvai kaip dūmas sklaidos paskutinė
          pirma vaikystė – –
                      laumių auksą kasę,
          skambučiui aidint, strimgalviais į klasę 
          dantis iššiepę puola išdidžios, 
          dievus apvogusios, genties pirmūnai – – –
          ilga žiema,
                      apsunkę mūsų kūnai –
ii        kai nematyt nei galo, nei pradžios,
          šeštadieniais keliaujame į pirtį –
          išsivanoti, prisiplempt, numirti,
          anksčiau, vėliau – visus mus sumedžios:
          paklydusius giraitės tankmėje,
          jau virtusius veik mitiniais kentaurais,
          apaugusius prisiminimų gaurais;
          iš lėto saulė leidžias,
                      o su ja
          aš nemiegu, greičiausiai tik sapnuoju,
          nes nejaučiu nei plaštakų, nei kojų,
          tiktai girdžiu, mamyte, kaip sakai:
          labos nakties, neklaužados vaikučiai – – –
          labos, labos –
                      praskries keli rugpjūčiai,
iii       kol užsivers it žiedlapiai vokai,
          lig juodumos nušveisiu klasės lentą
          šaly, kur greitai keičiasi laikai,
          o klevo lapas amžinybę krenta;
          ak, klevo lapas, giedantis svirplys,
          nuo karščio blunkantys suoliukai, parko
          vešli žolė –
                      dešimtmečius kelis
          tos vietos niekas, viešpatie, netvarko,
          nes nebėra tos vietos, nes vieta,
          šaunių moksleivių andai pamėgta,
          prasmego skradžiai, dingo, išdulkėjo
          drauge su stiklo šukėmis;
                      kimus
          svirplelio balsas lydi į namus:
iv       eime, eime, pilni tamsos ir vėjo –
          daugiau mums nieko, vaike, nebeduota;
          pulkelis ančių virš vandens praskriejo,
          luošys nuo kranto atsistūmė luotą,
          o kas toliau? –
                      vien atspindžiai:
                                           ant šlaito –
          auksinių liepų lipniame pavėsy –
          naivioms mergaitėms iš delniukų skaito
          keli gudruoliai, ir tik tu droviesi
          užkalbint jas – –
                      kol patekės mėnulis,
          slapta padūsaut nuošaliau prigulus –
          išblyškusi, liesa, tuščiavidurė –
          gražiai kaip žiedas, jau pradėjęs vysti,
          pasauliui šypsos tavo paauglystė,
v        ir visa tai jokios prasmės neturi:
          aukštyn vėl stiebias kiaulpienė nušvitus,
          savęs neranda pamesta kepurė,
          po liepom glaudžiasi mergaitės kitos – –
          – – einu, einu –
                      man vietos čia nelikę,
          ir tik todėl dar vieno šypsnio vertas
          stora viela paskubomis aptvertas
          tamsus vanduo: tie amžinai suklypę
          lieptelio poliai, aklas dugno smėlis,
          nendryno galvos, debesies šešėlis,
          lėtai paviršium slystantis, dar šis
          kimus svirpimas – – –
                      vakaras toks ilgas:
          kramtydamas saldžias pašlaitės smilgas,
vi       nuo kranto vėl atsistumia luošys,

          bet luošio nieks iš čia neišprašys –
          gamtos taisyklėms jis nebepaklūsta:
          kartojas veiksmas –
                      viską jau mačiau,
          o vis dėlto dar sykį pamatyti
          apvaizdos skirta sergančiam; tačiau
          kažkas viduj skaisčiau už liepsną švyti,
          paneigdamas dvėsuojantį mane – –
          tu pasiruošęs amžinybei?
                      ne,
          norėčiau dar bent mirksnį pagyventi:
          dainuot ir šokti, džiūgauti, kad štai –
          už namo slyvos skleidžiasi baltai,
vii      šūksniu pasveikint gausią kiemo gentį,
          kovot su priešais,
                      švęsti su draugais,
          kalbos nemokant, zysti ir mekenti,
          kaimynų siaubui švilpaut po langais,
          vartytis kūliais, o jėgų pristigus,
          kaip niekur nieko, tuoj atgaut jėgas,
          patraukt į pirmą tolimesnį žygį –
          už elektrinės sukryžiuot špagas
:          visi už vieną!
                      vienas už visus! –
          gyvenimas vėjuotas, bet šviesus,
          šviesiau, manau, pasaulyje nebūna,
          nes žinome: paršiaušim į namus,
          kur mamos tyliai pasidžiaugs už mus,
viii     kad vėl apgynėm skeptrą ir karūną,
          mums nė minties nekyla padėkoti
          jokiems dievams – – –
                      už daugiabučių kliūna
          audros pritvinkę debesys taukuoti:
          aplink nė dvasios – miestas ištuštėjęs,
          lietus netrukus perauga į liūtį,
          kreivom gatvelėm patruliuoja vėjas,
          griaustiniui trenkus, perdega lemputė –
          tiek daug miglos, taip baisiai viskas velias:
          ar gruodžio kovas,
                      ar balandžio spalis –
          iš pirmo žvilgsnio jau sunku atskirti,
          o tai, kas mus, drauguži mielas, saisto,
          tėra šaukštelis ištirpdytų vaistų,
ix       kuriuos sugirdo prievarta prieš mirtį,
          bet vis dar tikim – esame nemarūs:
          ir aš atliksiu samurajaus kirtį,
          tau po savaitės kiek griežčiau ištarus,
          kad iš šešėlio atpažįsti priešą,
          kuris abiem tiek kraujo sugadino,
          kad te dabar nenaudėlis sužino,
          kaip apsimesti pievoj varnalėša – – –
          o vakare spoksosim į ekraną –
          šimtai kasandrų pranašaus vėl tvaną,
          tačiau kaip tyčia neatskleis svarbiausio:
          kad nugalėjom,
                      bet karalius žuvo –
          kad kniūbsčias guli ant drėgnų neštuvų,
x        ir karūna daugiau mums nepriklauso;
          kaip amžiai keičias, taip ir mus pakeis
          tarp varnalėšų įkalti kaliausių
          bedvasiai kūnai;
                      šūksniais padrikais
          jau neatvert slaptų sezamų vartų – –
          paklydusi giraitės tankmėje,
          nesuskaičiuoju, viešpatie, kiek kartų
          rugpjūčio saulė geso, o su ja
          svirplys nutilo, žiedas veik nuvyto,
          bet žadintuvas, čirškiantis iš ryto,
          vėl verčia širdį plakti kiek smarkiau:
          sukandžiotas kraujasiurbių bei musių
          aš nubundu,
                      aš niekad nenubusiu – – –
xi       atmušti jambą paprasta, sunkiau
          iš dulkių vėl pasaulius atstatyti –
          tiek pastangų, tiek įtampos, net švyti
          visi neuronai;
                      štai ir pasakiau,
          kad pavargau, kad velniškai baisu
          suvokti tuos, kurie seniai išėjo,
          kad pats dabar tik atspindys esu,
          o draugo balsas – tai švilpimas vėjo,
          vėl kviečiančio vaikytis balandžius,
          iš rūsio vogti dieviškai saldžius
          kaimyno obuolius, tąsyt negyvą antį…
          – gyva, gyva! kvėpuoju ja…
                      – tikrai?..
          ir sustiprėjęs ima skrost kiaurai,
xii      kol neiškentęs sušnabžda: duok dantį – –
          man viskas čia – skaudėjimas dantų:
          dumblu pradvokus pustuštė pakrantė,
          mokyklos kiemas, kai tamson krentu,
          išvien su klevo lapais susimokęs,
          šampano putom virstanti dulksna,
          ak, paskutinis išleistuvių šokis,
          celin dion –
                      melodija sena,
          ištrūkus iš kasetinio grotuvo
          į naują amžių – – – tolstančio lėktuvo
          it šiaudo stverias miesto šviesuliai:
          ten, apačioj, – jei žvelgtum nuo olimpo, –
          kažkoks kentauras pusnyje įklimpo
          anapus plento,
                                 pievoje,
                                              giliai

Lina Buividavičiūtė. Ne apie laumes – apie save ir pūgą

2017 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 79 p.

Aivaras Veiknys. Trys apsakymai

2016 m. Nr. 3 / Kiaulės galva / I. Iš dangaus krentantys žmonės / Beveik vidudienis. Autobusų stotelėje šalia bažnyčios stoviniuoja kelios maišais apsikrovusios moteriškės. Bažnyčia sena, medinė, menanti aštuoniolikto amžiaus pabaigą…

Inga Milčiūtė. Susigūžusios vaikystės liudijimai

2015 m. Nr. 2 / Aivaras Veiknys. Paukštuko liudijimai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos lei­dykla, 2014. – 128 p.