Valdas Daškevičius. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 1
kuo esu dėtas
prie vaišių stalo jaunutė mama siuvėja
panirus vidiniame žvilgsnyje
nukreiptame į tuštumą
įtemptos lūpos prieš verksmą
šalimais tėvas nutolęs nuo jos dešimtmetį
šypsosi po taurelės karčiosios
laikydamas plastmasinę lėlę
grubiomis darbininko rankomis
ir aš tarp jų įsiterpęs kaip koks įplyšimas
parudavusiam popieriuje
siejantis juos ir skiriantis
nenutuokiantis kur atsidūręs
tai ko jūs puolate giminės ir artimieji
su pagiežingais priekaištais
su išdidžiais pamokymais
kaip man derėtų stovėti galvoti kalbėti
kuo esu dėtas jeigu tokia fotografija
svečias nebuvėlis
klajodamas laukuose mėnesienos
išgirdau trečiąja ausim
brazdėjo kosčiojo
maigė sugedusį skambutį
kai atvėriau apsisapnavęs
išvydau tik kilimėlį
į kurį kažkas nusivalė kojas
spėju
tai mano prapuolęs gyvenimas
pagaliau užsuko
pasišnekėti apie gyvenimą
gyvas o sklido gandų
kad jį neva aš sugrioviau
nesulaukęs gyventojo
patrypčiojo padūmojo
ir nuėjo tikiuosi ne šunkeliais
regiu pro akutę durų
ponią nesiskundžiančią apetitu
išpūsta šukuosena
su prastokais man rodos popieriais
šita pas mane teįžengs
per mano lavoną
į pašto dėžutę įkrenta pranešimas
prašom grąžinti skolą
savo gyvenimui
antraip jis bus konfiskuotas
antstolė
žaliasis lietpaltis
kur mano žaliasis lietpaltis
pliaupia o negaliu
pasistatyti apykaklės
užsisegti sagų iki smakro
nesaugu nejauku ir liūdna
tarsi be seno šuns
kuris ilgą laiką tarnavęs
pabėgo ar pasiklydo
kur mano žaliasis lietpaltis
buvęs antroji oda
plasnojęs gatvėmis
kartais kartu miegojęs
aišku nenusiavęs batų
gal kaba tvankioj aludėje
zuikiauja autobuse
trinasi prie parduotuvės
drybso ant parko suoliuko
kur mano žaliasis lietpaltis
prisisunkęs girtų ir kvailų
klajonių prakaito
padilusiais rankogaliais
su kraujo dėme
jau niekad neišvalysiu
susirėmimas
pirmiausia anapus širmos
vyko susirėmimas
artimos sielos
gynė mane tačiau pralaimėjo
grįžęs į savo pavidalą
tįsojau bejėgis
lingavo lova
ant skardžio prie prarajos
nuteisė už akių
piktoji dvasia prisidengus toga
įsiveržė nelabieji
užlaužė širdies sparnus
išvilko į gatvę
žiemos alkanai šunaujai
tik neįstengė iš rankų išplėšti
šventojo rašto
priglausto prie krūtinės
ir neiškirto sodo
kurio užveisti nespėjau
vežė balta karieta
į tirštėjantį rūką
neužgydomas vėrėsi įtrūkis
neišprotėjau
nešokau po ratais
vaikštinėjau sode
rasdamas jo paunksmėje
nematytų vietų
žvėrybės triumfo minutę
šakelė nulinkus
yra stipresnė negu akmuo
laimėjome bylą
Kiekvienam, kas turi, bus pridėta,
o iš neturinčio bus atimta net ir tai,
ką turėjo.
Lk 19, 11–28
kabu kontoroje
tarp nutukusių kodeksų
laimėjome bylą
man tapšnoja per petį
gerasis gynėjas
o taip o taip
pritaria išsprogusios sesutės
ir ištįsęs mįslių tėvelis
bet tavo antroji pusė
geriau pasirengė kovai
kai buvo laikas
reikėjo dulkinti kad net cyptų
o taip o taip
kinkuoju nusvirusią galvą
dulkinti kad net cyptų
nevaidink palūžusio
supa mane kaip sūpuoklėse
užtarėjas
jaunas esi ir sveikas
rasi turtingą bobą
su mašina ir namu
su didžiuliais papais
o taip o taip
spurdu nesitverdamas kailyje
su didžiuliais papais
ir nevartyk akių iš nuostabos
tai kukli sąskaitėlė
su viskuo sutinku su viskuo
ir paskutinį kartą
džiaugsmingai
sumataruoju galūnėmis
laimėjome bylą
pro plyšį lubose
pluoštas šviesos pro plyšį lubose
krinta ant pagyvenusio vyro
patalpoje be langų ir durų
jis velka kiaules iš kampo į kampą
vienos yra sužalotos kitos vos gyvos
sunkios kaip žemių maišai
žviegia it surūdiję vyriai
tačiau į gyvulius jos tik panašios
susikaupęs ir net sakyčiau laimingas
jis pluša tarsi atliktų misiją
velka kiaules ne kiaules
nesustoja atokvėpio nė sekundei
stebiu ir stebiuosi manęs jis nepastebi
bet netrukdau jam vargti
tavaruoja ant vyro kaklo
apvalus veidrodėlis įskilęs pusiau
kita rūšis
gyvūnas guli po obelimi
kruvinas išsižiojęs
užbadytas šakėmis
priešų kareivis
kovojame su kitarūšiais
spąstais tinklais
verdančiu vandeniu
bangomis ultragarso
pūvančių silkių žiaunomis
šeivamedžio antpilu
maldomis užkalbėjimais
mantromis
bet jie daug geriau
pažįsta požemį
ilganagiai ir gyvaėdžiai
urvų koridoriuose
medžioja kaip sliekus
mūsų mintis
ir jas prieš mus panaudoja
fazėje rem išdarko
juodais kauburiais
tvarkingą sąmonės veją
prisodintą rožių
taršku lyg malūnėlis
įsmeigtas lysvėje
o stalčiuj laikau plaktuką
kritišku atveju
tvosiu sau į makaulę
nieko asmeniška
tiesiog būtinoji gintis
fantominis
prislėgtas sunkios naštos
priaugusios prie pečių
slenku pro vaisių kioską
panaši į mano vienintelę
kraujo spalvos švarkeliu
perka dėmėtų bananų
dulkėtam kiosko lange
jos atvaizdas laukia kol
svarstyklės parodys kainą
laikau burnoje sukąstą
pūliuotą žodžio tamponą
tačiau negaliu išspjauti
maudžia išrautą šaknį
ir džiūstančią kiemo alyvą
kitados kartu pasodintą
fantominis skausmas
dėl fantominės mylimosios
mano fantominiam kelyje
perplauktas ežeras
save palikome laukti
ir perplaukėm ežerą kad kitame krante
pririnktume žemuogių
radome menką saujelę rūgštokų uogų
bet atgal nesugrįžome
prie sutriušusio kelmo prirakinta valtis
nutrūko ir nuplaukė sau
tiedu mes paliktieji
pakrantės namelyje
jau nebelaukia ir jau nepažintų mūsų
iškreipė veidus šunvyšnių sultys
chronologija
kada atsisveikinom mano žvaigždute
kai apsikabinome pirmą kartą
kieme po beržu kurį žaibas nukirto
atrodo gyvenome
atrodo po vienu stogu
atrodo daugelį metų
kada susitikome mano žvaigždute
kai vienas kitam prisiekėme negulėti
vienoje duobėje
nauji laikai
apai skirtingi na tai kas
kaip užkasė taip ir atkas
tas pats prikeltas duobkasys
ir užmokesčio neprašys
nes mes brangioji ir kiti
išties gyvensim pakeisti
tai ką praradome paikai
atgausim bus nauji laikai
ragausim uždraustus vaisius
jie niekada daugiau nepus
du švarūs puslapiai baltuos
mus vėl bažnyčioje sutuoks
jeigu skolas manas tavas
nubrauks pakilsim į kalvas
jei tau teks laukti šeole
ir aš geidaučiau snaust šalia
tiesa dar keletas draugų
ten knarktų tavo ir tegu
juk būsime kaip angelai
nei skylės mums anei galai