Vytautas Kaziela. Gedėjimai. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 1
Motinos žemė
1
reikia gyventi kažkaip
ryte keltis iš lovos
ir eiti
tavo daržely
gėlių stagarai
ir išbyrėjusios sėklos
šitos gėlės vienmetės
gražiau nei kitos
žydėjusios
Viešpatie
sulaikyk tą ranką
mirtį besėjančią
2
tai žingsniai
tos kuri neateis
aidi per naktį
ir mano vienatvę
septyni šviesmečiai
iki tavęs
ir keturios dienos
gūžiuosi į kamuoliuką
į pozą
kaip motinos įsčiose
jaučiuosi nereikalingas
sušalęs ir vienas
3 mėnuo
žinai mama
dabar aš labiau
ir labiau
įsisupu į našlaitystę
kiti sako
to nepajutę
vienintelis aš
(gal todėl kad pirmagimis?)
kelyje
be kraštinių
ir vidurinės linijos
lekiančiame automobilyje
į niekur
tik tamsa
stato tarp mūsų
sienas
4
mano moteris nemėgsta žuvų
tiesiog
nepakenčia jų kvapo
savo sužvejotus karosus
kuojas ir ešerius
veždavau mamai
dar ir dabar
juodas kapinių katinas
apuosto mane
ir nueina kažko nepatenkintas
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
prisiminimų žuvis
nekvepia
5
skaitau
ir skaitau egzortus
vidury miškų
bandau išsilaisvinti
nutraukti pančius nuo kojų
grandines nuo rankų
noriu iškvėpti
visą negerumą
kuris baigia mane uždusinti
Dieve ateik
kad užpildytum
mano tuštumas
6
nesisavink žemės
ji niekada nebuvo mūsų
ji niekieno
ji baltas popieriaus lapas
žuvėdros sparno kraštelis
mes – išblunkantis rašalas
ieškai bandai pataisyti
kas jau seniai užrašyta
ir pamiršta
visa tai buvo įlanka
žemėlapiuos pavadinta
gyvenimu
7
kaupiasi lietus
o nelyja
tvinkčioja galvoje
auštant rytui
ir užpila
kraujas smegenis
motina stovi
vartuose
o negaliu pareiti
kojų rankų
nepakeliu
kad apkabinčiau
kad prie tavo
krūtinės priglausčiau
skaudančią galvą
motin
motina mano
*
gali tai vadinti jūra
nes tuštuma yra baugi
juoda ir žudanti
jos negali aprėpti
ir įsivaizduoti
negali įsileisti
pakrantės smėlyje
plėšrūs banginio
griaučiai
pakrantės smėlis
išbyrėję smėlio laikrodžiai
laikas priklauso ne mums
*
negalvok apie dulkes
ir apie tai
į ką mes virstame
laivas vaiduoklis išplauks
pilnas tamsos
jo triumuose
šnypščia gyvatės
ir loja trigalviai šunys
negalvok sakau negalvok
išjunk vaizduotę
ir nusižeminęs
gulkis ant dugno
*
žiūri tiesiai
man į akis
bet tavo žvilgsnyje
nėra manęs
už mano nugaros
prasidėjęs ledynmetis
todėl ir spindi
kaip stiklas
mano jūra pikta
neprijaukinta
netgi tu
jos neperbristum
pavirtęs slibinu
iš nelietuviškos pasakos
jos neišgertum