Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai
2013 m. Nr. 7
Atoslūgio stebėjimas
Tik daug vėliau save nutverdavau, kad joms visoms išpasakoju
tą pačią sapno ištrauką. Džentelmeniškai leidžiu
kiekvienai braidžioti po išdžiūvusios jūros juostą,
o pats lieku trupančios kopos papėdėje, apsimetu laukiančiu
stebėtoju. Velvetinio švarko kišenėj ręžias metalinis
chronometras, ištraukęs stebeilijuosi nemirksėdamas:
šiai jau tikrai užtenka. Pajuodusių kirų masė, tiršta
gyvo mazuto dėmė nirtulingai mušasi į dangų, daužo
vienu milžinišku snapu į rytmečio lukštą.
Kartais sakydavau, kad jos vilki skirtingų spalvų drabužiais.
Kartais – kad mano švarkas supančiotas, negaliu judėti.
Kuri iš jų nesugrįš? Juk šioj lagūnoj gana seklu, nuskęsti
netgi man pačiam neišeina beveik dešimtį metų.
Bet reikia kantrybės, pažadėjau, kad ištversiu:
galbūt viena neatsargiai suklups pavojingoje jūrduobėj
vartausi ištisą valandą, laupau nuo savęs gličią vėsą,
kol ima mausti ranką. Kol antrąsyk atsikeliu vandens,
užkliudydamas tą vienintelę, šalia neramiai miegančią,
šįkart sėkmingai išbridusią.
Dar neatrastas dėsnis
Ir tada dilgteli siaubas, kad štai jau niekuomet
nebenustebsi. Kad anas aidinčioj skaidrumoj nutiškęs
šermukšnis taip ir liks tik paprastu medžiu, slepiančiu
paprastą sulaukėjusį katiną, į kurį lėtėdamas skrieja akmuo
iš kaulėtos rankos berniuko, prieš dvidešimt metų
nubėgusio kiemais. Šimtus kartų nekantriai
sumirksėsi fokusuodamas šitą vaško spalvos epizodą,
kol galiausiai nuo akių nuslys praeičių išėsdinta nuotrauka,
o nematomas rylininkas parke vėl išsuks rūką.
Ir jau nebus taip svarbu, ar skveras, pagrindinė gatvė, tavo
katedra, raudonomis plytomis įmūryta į miestelio pakraštį.
Tik lauksi kaip tas personažas, laukęs kito personažo.
Juk kada nors grubus grumstas sudaužys už pragaro medžio
esantį foną, išsigandęs kniauktels pamuštas katinas.
Tada turėtum paskutinį sykį gerokai nustebti: stengeis,
bet niekaip nepačiupai savęs už rankos nubėgančio vaiko.
Šaltasis karas
Kartu žengiame namo, ant subombarduotų kioskų
kreivai persidengia šalti mūsų šešėliai, rašaluoto lapkričio
eketės virš poros mažų, susipainiojusių galvų.
Anie akivarai neturi gelmės, bet kaip kvepia, kaip traukia
į save, murkdo, tarsi vėl mokyčiaus plaukti, nors žinau –
dar neišmokau gerai skęsti. Žingsniuojame,
tikrinamės savo pulsą baltakriauniu peiliuku,
prie bendro riešo jį glaudžiame, kol minkštas šaltis
pasilieka užnugaryje. Taisaisi sulipusius plaukus,
tas kedenimo garsas man visada, man jau niekad
nepavyks pro čia praslinkti nepastebėtam,
nes ant senojo žalio suolo anądien, po Vėlinių,
vėl sėdėjo du ir girtavo, negalėjau prieiti arčiau,
nors ir tada būčiau tik sekundei stabtelėjęs.
Lyg šviesiau galvoj, kai tokiu greičiu einame, iš ar į kovą,
matuojamės sumaitotais šešėliais, ant šaligatvių atsišaukimai,
bet būna, kad ir dabar dažnai neišgirstu, kai šauki.
Ir jeigu netyčiom paklausi, o kas subombardavo kioskus,
aš trumpai, be originalių išvedžiojimų neatsakysiu.
Tai bus tas paskutinis atsakymas, kurio tau vis vien
šį vakarą nebeverta išgirsti.
Kartu žengiame namo, toliau liepsnoja benamių padegta
šiukšliadėžė, viduj – nesibaigiantis karas, mūsų išsikreipusių
minų laukymė, va – pagaliau ištrauktas žiedas granatos,
prilipintos prie delno.
I.
Kaleidoskopas rytiniame troleibuse. Purtau
nuo savęs sunkų sniegą. Aplink – mieguisti termitai,
sukiojantys žmogiškus veidus, tik ir ieškantys,
kaip patogiau įsirausti į suplėkusią sėdynę.
Marmuriniai pensininkų žvilgsniai niekaip
nebespėja paskui sprinto bėgiką Antakalnį.
O jeigu pasakočiau istoriją nuo pradžių – vien baltas
pragaras, kurį turime pervažiuoti čekoslovakiškais vežimais
(jie tau visada atrodė siaubingi, mušantys drėgme, rodos,
taip ir nepasieksiantys galutinės stotelės).
Bet kas sakė, kad pragare bus kitaip? Čia tik langai
gražūs, vasarį išgraviruoti šerkšno piešiniais.
Vasaris baigsis. Bėgdamas nuo Šv. Petro ir Povilo
žvelgsiu į surūdijusiomis grindimis šliaužiantį
beveidį vabalą.
Jam dabar irgi pavasarėja. Jam jokio skirtumo, jei
sutrėkšiu snieguota pėda.
II.
Nieko, tai tik įbrėžimas. Gerosios vilties
ženklas, jei dar klaustum, ar po visko išdrįsiu kažko tikėtis.
Spūsties valandą – kaip niekada daug odos
kontakto. Mažų mažiausiai įsigrauš stabligė, jei kibsies
rūdžių išėsto turėklo.
Pro tris įėjimus spraudžias tingios, kailiniuotos meškėnės.
Jų bedugnės rankinės, jų raudonis, sausas kvepalų
dvelksmas. Jų maži išsikreivinę pirštai, kurie bet kurią
akimirką nuslys nuo išorėj likusios tikrovės.
Kaip tik dabar dvi moiros trūkiais trumparegystės siūlais
siurbiasi į nemokamą pragaro dienraštį.
Orai čia visada tokie patys. Įsiledijęs vasaris, kuriam
galioja tik vienas maršrutas.
Visi šitai žino, tik nė vienas nepastebi prie šarmoto lango
prisiplojusio vaiko pudruotu Pjero veidu.
Jo kepuraitės bumbulas juokingai
supasi, siūbuoja kratantis grįstu paupio grindiniu,
minkštai dunksi krauju mano paširdžiuose.
Pinhole
Dabar užsidengia vieną akį, nors galėtų sakyti – išduria
arba palengva iš jos išlašina paraudusio obuolio sultis,
tada pasikabina žemyn galva. Rodos, apsiverčia net
ir kambario tamsa, kurioje įsidūkęs vaikiūkštis netenka
kvapo. Žaislai čia mėtysis netvarkingomis barikadomis,
iki paryčių gaus tolimos oro pavojaus sirenos iš visų
daugiabučio miegamųjų. Niekada neatspėsi,
kas gyvena kitoje laiptinėje,
kol nenukeliausi vedamas nesveiko smalsumo
arba kol prisižaisi iki ašarų, kaip bylojo vienas iš tėvų.
Toli eisi, sakys kiemo maištininkai prasilakėlių sūnui,
tempiančiam dar šiltus batonus iš miestelio kepyklos.
Toli eisi, šiandien iš paauglystės dugno atsklinda
vardo nebeturintis balsas.
Vis dar kabo atkraginęs galvą, klausosi juodų tapetų
šnarėjimo. Vieną akimirksnį beveik pagalvoja,
kad šviesos siūlas, pro mažą skylę patekęs į vidų,
dar galėtų viską suraišioti.
Bet dabar atmerktos abi akys.
Žmogus už durų pasako:
nutraukta.