Marius Burokas. Eilėraščiai
2016 m. Nr. 8–9
Iš ciklo „Užrašytos nuotraukos“
1.
Fred Herzog. Man with Bandage, 1968
įsipjovė skusdamasis
klijavo kruopščiai
iš įtūžio virpančiais pirštais
pleistro kryželį
ir išlėkė kaip stovi
marškinėliais baltais
tuščia mieste
tik juodosios našlės
šildosi ryto saulėje
snaudžia taksistai
juodosios našlės
nulydi jį žvilgsniais
krutina lūpas:
– sūnau
girdėjom šiąnakt tave
niūrūs tavo sapnai
duobėti
klausėm
kaip švilpia
tavo plaučiai
dunksi širdis
žinom
gyvenimo turi
kiek siekia rankos
o mirties –
nuo viršugalvio
iki padų
jis stovi
nudiegtas
vaiskiam ore
priešais
driekias trys gatvės
ir
mirksi
mirksi
geltona
2.
Algimantas Kunčius. Verbų sekmadienis prie Aušros vartų, 1968
išaugtais švarkais
nubruožtais batais
pakaušiai gruoblėti
kaip grindinio akmenys
su gėlos vandeniu
akyse
ir trimis kalbomis
burnoje
gniaužia verbeles
– – – – – – – – – –
tiek metų
tiek metų
praėjo
tik variokuose keičiasi
herbai
3.
Masahisa Fukase. The Solitude of Ravens, 1975/1976
varnų mėnuo
varnų vienatvė
medžiuose tykšta
tamsa
varno nagas
mėnesio nagas
ją pradreskia
kartus
tavo kranksmas
varne
kirsk
kranto ledą
varne
lesk
mano tamsą
išpėduok
ant pamėkliško
sniego
mano krytį
4.
Jan Bułhak. Vakaro malda, 1900
ant galinių klauptų
maudžiančiam
šalty
ar yra man vietos?
vienam
po skliautais
tavyje, už tavęs
po tavo lukštu
ar yra?
– – – – – – – – –
nors galėčiau
ir nebeklausti
atsakei į viską
mano gyvenimu
*
tik dabar suprantu
kaip nekenčiu
tos pilkumos
koks lipnus ir viliojantis
paprastas gyvenimas
kaip norėsiu tvarkos
ir baisėsiuosi ja
kaip apsėda ramybė
ir veja iš namų vienatvė
kokie įšilę pušų kamienai
už namo, koks rupus
smėlis, koks žalias
pakalnučių gedulas
tik dabar suprantu
2015, lapkričio 13, Paryžius
mūsų šunys
išmoko neloti
loja sirenos
rytuos ir vakaruos
dūžta stiklas
kraują kitądien
užkloja gėlės
vėl ramu
tik naktį
gulim
atmerktom akim
prie artimo savo
klausomės
aštraus
nesiliaujančio
stygos zvimbimo
*
Knygos yra mano
takeliai
ir sodas
prieglobstis ir
ligoninė
į jų sakinius įsikibęs
žvelgiu į žalumą
anapus
– tankios tavo grotos
eilute
lukštenu
eilėraščių vaistus
glotnius
it akmenukai
prie Juodosios
betgi ne –
ir aš noriu
noriu būti
vienu iš tų –
su šarvais, hegzametru
kinkytame
vežime
vadeles ir ietį
sugniaužęs
rėkiantis
pašėlusiai lekiantis
į akmenines
mums atsuktas
dievų nugaras
*
Jurgai
dalinsimės žuvį
miesto bangžuvę
šlapią ir didžią
datos namų kaktoje
paradiniai
suodžiais aprūkę
nasrai
rūdim apėjus
pakaušio skarda
klevų judrūs
pelekai
prarytas
praryta
mudu
su knygom vaikais
kuprinėm ir gertuvėm
pasirinkę
šį žvėrį šią daubą
šį miestą
kurio skersgatvy
ant šonkaulio arkos
išgremžta:
Tu mieszkał
Jonasz
U ir J
išsišovę stuburų gumburėliai
smulkūs kaulai undinių
kvėpuoja
lyg saujoj laikyčiau
pasigavęs paukštelį
guli abipus
nemiega
šnopuoja
pasakok
šnibžda
apie pasaulį
medūzas
kas yra elektra
kaip medžiai auga
ir kodėl
popierius baltas
guliu
nemiegu
šnopuoju
žinių
patikimiausias šaltinis
filosofinis akmuo
pasenus
enciklopedija
tėvas
prigadinęs tiek popieriaus
praeities kaulavaisis
apgaubtas
ateities minkštimo
kalbu
į švarias galveles
tikiuosi, kad
tiesą
Didvyrio mirtis
pamiršau visas mitologijas
gardų tavo krūmelio kvapą
tysau skersai grindinio
išduobtas
ietimi
prieš saulę
čiulkinį grūda
muselės