Leonardas Gutauskas. Lėlių pasaulyje ir mes tik lėlės
2012 m. Nr. 3
* * *
Lėlių pasaulyje ir mes tik lėlės
Šilkiniais siūlais valdomos erdvioj
Šekspyro scenoj kur artistai – vėlės
Ir laikas smilksta neįvardytoj erdvėj
Lėlių pasaulyje senienų klodai
Klijai kartonas popierius vata
Nors ir žinai – šie žodžiai nieko neįrodo
Kalba ir vėl išlieka nekalta…
* * *
O, kaip sunku tam laikmečiui atryti
Ką jis prarijo vėtros sūkuriuos
Tą Donelaičio žemę kruviną mažytę
Nei pašto ženklas šiaurės vakaruos
O kaip nelengva įsakyti širdžiai
Pažint akistatą su sąžinės balsu
Kai visa buvo atiduota mirčiai
Tik tie pavidalai rugpjūčio debesų
Virš marių keičia nepastovią formą –
Tai jie nei gulbės, tai balti lokiai
Ir smiltys šnabžda lyg norvegų nornos
Ir vėjuos ošia dilgės – ne rugiai…
* * *
Juozui A.
Kapiniškių kapučiuose šnarantys kaulai
Ir šaltiniai sruvena iš smėlio kalnų
Ir virš slėnio pakibusi saulė nei laužas
Ir tas vieškelis bėga per girią senu
Metų įpročiu, nieko, brangusis, nekeiskim
Te Zervynose kryžiai parėmę žvaigždes
Saugo tylą – išėję sugrįšim pareisim
Jau išmokę šaltinių ir smėlio novelę pratęst…
700 šiaurės platumos
I
Elnių kauluos įrėžtos pranašystės
Ir vilko ilčių karoliai
Lyg evenkų jaunamarčių kasos pašvaistės
O už sienų – siauraakiai karaliai
Ilgaskvernės milinės ir sagtys
Iš miruolių gyslų supintos
Apledijusios baltosios naktys
Ir kraujui surinkti indas –
Sulankstyta konservų skardinė
Ir šakutės – šautuvų durklai
Skambios puotos aistra degtinė
Užsilikę rauginti agurkai
Liko laiptai sutrešę į dangų
Ir švilpukai kulkų tūtelės
Nemirtingos ledjūrio bangos
Ir iš kaulų atgimusios elnės…
II
Sulankstytose skardinėse galvos žuvų
Aliuminio puodeliuos drungnas vanduo
Už žeminės durų alsavimas šunų
Ir saulė virš aukštakrosnių bazalto akmuo
Vakarais numirti prisikelti kas rytą
Nuo akių nuskaldyti protakų ledą
Ir iš naujo pažinti mirtinai uždarytą
Šiaurę kai viltis vilko iltim kalena
Taip išmokom gyvent ir nebūti
Ir į būtį žiūrėt nelyg į žaidimą
Su mirtim domino užmaršties kamputy
Mintinai kartojant laikmečio paradigmą…
Vasaros gatvė
Liaudui R.
Galvos skausmas ir žalios tabletės
Ir grotuoti langai į žaras
Šalia lovos trikojė šluba taburetė
Ir tyla nei vilnonė skara
Krinta snaigės į Vasaros gatvę
Pelenais ant poeto galvos
Vaizdiniai ir parabolių sakmės
Ir puodelis giliukų kavos
O už lango tvora geležinė
Tartum iltys benamių šunų
Dienos miegui šlapimo stiklinė
Keistas laiškas iš Dievo namų
Pranašaujantis vėtrą ir tvaną
Kurs išlauš šias duris būtinai
Ir sukėlę svajonių nirvaną
Nuriedės nuo dangaus akmenai…
Tėvynei
Lyg atspindys buvai tu įsirėžus
Šiurkščiam pavargusios nakties veide
Kažkur Dubysos slėnis ir Nevėžis
Ir vėjų iššūkis, mirties klaida
Ir mes nustebome – nejau tai laisvė
Su jūros druskų išgraužtom akim
Raudonas mėnuo jūržoles sulaistė
Krauju žuvėdrų kirų. Atsimink
Kaip slogios naktys tyliai pasitraukė
Už mėlynų kalnynų ir salų
Ir ligi šiol kažkas tuo įsakmiu balsu
Sugrįžt į praeitį mus kviečia šaukia…
Šermenys
Vandai J.
Sudės rankas kryžmai
Ir rožinį tarp pirštų
Bus gruodžio miglos tirštos
Vašku kvepės namai
Degs šešios aukštos žvakės
Ir giesmės sūkuriuos
Maldinguos kambariuos
Mergelės baugios akys
Žiūrės į baltą veidą
Po šerkšno nėriniais
Ir elnių kinkiniais
Per ledo melsvą kreidą
Išveš eglinį laivą
Ten kur žiemos nėra
Tiktai skaisti gera
Šviesa duos sielai laisvę…
Maironiškai
Prieblandoj skleidžiamas avilių aromatas
Kai žvilga senųjų eglėšakių adatos
Svaigina ir kviečia panirti į kalbą
Ir stengtis įminti ką priebalsės kalba
Ką pataria balsiams ir priesagų rimams
Kai žemė užmigus maironiškai rymo…
* * *
Kaip nešvaistūniškai daiktai naudoja tamsą
Norėdami joje paslėpti laiko randus
Ir kaip nesavanaudiškai jie kaupia dulkes
Ant tų barokinių paviršių, rodos, gultum
Į švelnų pliušo patalą ir užsiklotum
Šiuo dvyliktųjų sausio rytmečiu miglotu…
Kavinių poetai
/metamorfozė/
Juk patys derlių vynuogių surinksim
Ir vyną pilsim į naujas knygas
Po to pro langą skrisdami suriksim
Ir krisim krisim į tamsos bangas
Tarsi į dangų kad pavirtę baltu
Debesėliu nuplauktume link vakarų
Gryni nei kūdikiai be batų ir be paltų
Nors bus žiema su sruogomis garų
Iškylančių pro groteles kloakų
Iš miesto gerklų ir iš vidurių
Ir nesvarbu kad plauksim debesiu apakusiu
Nuo pipirinių saulės sūkurių…
* * *
Rimtautui G.
Pro langą pravirą girdėjom fleitą –
Taip apgaulingai vėjas švilpė –
Ir jo melodijoj kalnų peizažas tilpo
Šaltiniai išnešiojo žingsnių aidą
Virš to stataus Gruzinų Karo Tako
Kuriuo į užmarštį mums andai kopti teko…
* * *
Tarp aprūdijusių krosnies žiedų
Mes regėjome gyvą ir atvirą ugnį
Kuri guodė ir šildė ir jungė
Šnabždesiais praradimų, klaidų
O paskui mes užsidegėm lempą
Siuvinėtu papūgom gaubtu
Ir supratom jog laikas sutampa
Su tyla ištikimųjų daiktų…
Iš vanago skrydžio
Gyvatėdis vanagas mintantis
Varliagyviais ir ropliais
Danguje prie lietuvninkų Minijos
Prisiūtas žaros spinduliais
Iš jo skrydžio gali aprėpti
Donelaičio bažnyčios bokštą
Kitoj pusėj – Dionizo Poškos
Baublius ir stebėti žiūrėti
Kaip iš žalčio odos išsineria
Raštija su priesagų rinkiniu
Ir tie sodų laužai prie Tolminkiemio
Rudeniop ir išgirsti kaip girioje
Senas varnas kartoja du skiemenis: me-tai
O kunigo balsas užkimęs ištaria: amen…
* * *
Jau po ilgų naktų užšąla
Senuos šaligatviuos drumstokos balos
Žibintų šviesos slepias po ledu
Beje, eilėraščiuos taipogi ledas
Ir tu prisimeni Teiraus poetą
Po ledo šarvu miegantį kartu
Su debesylų vasara ir su vėžiais –
Čia niekas jo širdies nuo šiolei nesužeis…