literatūros žurnalas

Leonardas Gutauskas. Lėlių pasaulyje ir mes tik lėlės

2012 m. Nr. 3

* * * 

 

Lėlių pasaulyje ir mes tik lėlės
Šilkiniais siūlais valdomos erdvioj
Šekspyro scenoj kur artistai – vėlės
Ir laikas smilksta neįvardytoj erdvėj

Lėlių pasaulyje senienų klodai
Klijai kartonas popierius vata
Nors ir žinai – šie žodžiai nieko neįrodo
Kalba ir vėl išlieka nekalta…

 

 

* * * 

 

O, kaip sunku tam laikmečiui atryti
Ką jis prarijo vėtros sūkuriuos
Tą Donelaičio žemę kruviną mažytę
Nei pašto ženklas šiaurės vakaruos

O kaip nelengva įsakyti širdžiai
Pažint akistatą su sąžinės balsu
Kai visa buvo atiduota mirčiai
Tik tie pavidalai rugpjūčio debesų

Virš marių keičia nepastovią formą –
Tai jie nei gulbės, tai balti lokiai
Ir smiltys šnabžda lyg norvegų nornos
Ir vėjuos ošia dilgės – ne rugiai…

 

 

* * * 

                                   Juozui A.

 

Kapiniškių kapučiuose šnarantys kaulai
Ir šaltiniai sruvena iš smėlio kalnų
Ir virš slėnio pakibusi saulė nei laužas
Ir tas vieškelis bėga per girią senu

Metų įpročiu, nieko, brangusis, nekeiskim
Te Zervynose kryžiai parėmę žvaigždes
Saugo tylą – išėję sugrįšim pareisim
Jau išmokę šaltinių ir smėlio novelę pratęst…

 

 

700 šiaurės platumos

             I

Elnių kauluos įrėžtos pranašystės
                     Ir vilko ilčių karoliai
Lyg evenkų jaunamarčių kasos pašvaistės
                     O už sienų – siauraakiai karaliai

Ilgaskvernės milinės ir sagtys
                     Iš miruolių gyslų supintos
Apledijusios baltosios naktys
                     Ir kraujui surinkti indas –

Sulankstyta konservų skardinė
                     Ir šakutės – šautuvų durklai
Skambios puotos aistra degtinė
                     Užsilikę rauginti agurkai

Liko laiptai sutrešę į dangų
                     Ir švilpukai kulkų tūtelės
Nemirtingos ledjūrio bangos
                     Ir iš kaulų atgimusios elnės…

 

 

             II

 

Sulankstytose skardinėse galvos žuvų
Aliuminio puodeliuos drungnas vanduo
Už žeminės durų alsavimas šunų
Ir saulė virš aukštakrosnių bazalto akmuo

Vakarais numirti prisikelti kas rytą
Nuo akių nuskaldyti protakų ledą
Ir iš naujo pažinti mirtinai uždarytą
Šiaurę kai viltis vilko iltim kalena

Taip išmokom gyvent ir nebūti
Ir į būtį žiūrėt nelyg į žaidimą
Su mirtim domino užmaršties kamputy
Mintinai kartojant laikmečio paradigmą…

 

 

Vasaros gatvė

                                   Liaudui R.

 

Galvos skausmas ir žalios tabletės
Ir grotuoti langai į žaras
Šalia lovos trikojė šluba taburetė
Ir tyla nei vilnonė skara

Krinta snaigės į Vasaros gatvę
Pelenais ant poeto galvos
Vaizdiniai ir parabolių sakmės
Ir puodelis giliukų kavos

O už lango tvora geležinė
Tartum iltys benamių šunų
Dienos miegui šlapimo stiklinė
Keistas laiškas iš Dievo namų

Pranašaujantis vėtrą ir tvaną
Kurs išlauš šias duris būtinai
Ir sukėlę svajonių nirvaną
Nuriedės nuo dangaus akmenai…

 

 

Tėvynei

Lyg atspindys buvai tu įsirėžus
Šiurkščiam pavargusios nakties veide
Kažkur Dubysos slėnis ir Nevėžis
Ir vėjų iššūkis, mirties klaida

Ir mes nustebome – nejau tai laisvė
Su jūros druskų išgraužtom akim
Raudonas mėnuo jūržoles sulaistė
Krauju žuvėdrų kirų. Atsimink

Kaip slogios naktys tyliai pasitraukė
Už mėlynų kalnynų ir salų
Ir ligi šiol kažkas tuo įsakmiu balsu
Sugrįžt į praeitį mus kviečia šaukia…

 

 

Šermenys

                           Vandai J.

 

Sudės rankas kryžmai
Ir rožinį tarp pirštų
Bus gruodžio miglos tirštos
Vašku kvepės namai

Degs šešios aukštos žvakės
Ir giesmės sūkuriuos
Maldinguos kambariuos
Mergelės baugios akys

Žiūrės į baltą veidą
Po šerkšno nėriniais
Ir elnių kinkiniais
Per ledo melsvą kreidą

Išveš eglinį laivą
Ten kur žiemos nėra
Tiktai skaisti gera
Šviesa duos sielai laisvę…

 

 

Maironiškai

Prieblandoj skleidžiamas avilių aromatas
Kai žvilga senųjų eglėšakių adatos

Svaigina ir kviečia panirti į kalbą
Ir stengtis įminti ką priebalsės kalba

Ką pataria balsiams ir priesagų rimams
Kai žemė užmigus maironiškai rymo…

 

 

* * * 

 

Kaip nešvaistūniškai daiktai naudoja tamsą
Norėdami joje paslėpti laiko randus

Ir kaip nesavanaudiškai jie kaupia dulkes
Ant tų barokinių paviršių, rodos, gultum

Į švelnų pliušo patalą ir užsiklotum
Šiuo dvyliktųjų sausio rytmečiu miglotu…

 

 

Kavinių poetai

       /metamorfozė/

 

Juk patys derlių vynuogių surinksim
Ir vyną pilsim į naujas knygas
Po to pro langą skrisdami suriksim
Ir krisim krisim į tamsos bangas

Tarsi į dangų kad pavirtę baltu
Debesėliu nuplauktume link vakarų
Gryni nei kūdikiai be batų ir be paltų
Nors bus žiema su sruogomis garų

Iškylančių pro groteles kloakų
Iš miesto gerklų ir iš vidurių
Ir nesvarbu kad plauksim debesiu apakusiu
Nuo pipirinių saulės sūkurių…

 

 

* * * 

                                   Rimtautui G.

 

Pro langą pravirą girdėjom fleitą –
Taip apgaulingai vėjas švilpė –
Ir jo melodijoj kalnų peizažas tilpo
Šaltiniai išnešiojo žingsnių aidą

Virš to stataus Gruzinų Karo Tako
Kuriuo į užmarštį mums andai kopti teko…

 

 

* * * 

 

Tarp aprūdijusių krosnies žiedų
Mes regėjome gyvą ir atvirą ugnį
Kuri guodė ir šildė ir jungė
Šnabždesiais praradimų, klaidų

O paskui mes užsidegėm lempą
Siuvinėtu papūgom gaubtu
Ir supratom jog laikas sutampa
Su tyla ištikimųjų daiktų…

 

 

Iš vanago skrydžio

 

Gyvatėdis vanagas mintantis
Varliagyviais ir ropliais
Danguje prie lietuvninkų Minijos
Prisiūtas žaros spinduliais

Iš jo skrydžio gali aprėpti
Donelaičio bažnyčios bokštą
Kitoj pusėj – Dionizo Poškos
Baublius ir stebėti žiūrėti

Kaip iš žalčio odos išsineria
Raštija su priesagų rinkiniu
Ir tie sodų laužai prie Tolminkiemio
Rudeniop ir išgirsti kaip girioje

Senas varnas kartoja du skiemenis: me-tai
O kunigo balsas užkimęs ištaria: amen…

 

 

* * * 

 

Jau po ilgų naktų užšąla
Senuos šaligatviuos drumstokos balos
Žibintų šviesos slepias po ledu
Beje, eilėraščiuos taipogi ledas
Ir tu prisimeni Teiraus poetą
Po ledo šarvu miegantį kartu

Su debesylų vasara ir su vėžiais –
Čia niekas jo širdies nuo šiolei nesužeis…

Gintarė Bernotienė. Mirties bylos

2022 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Raudonoji jūra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 496 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

Leonardas Gutauskas. Aštuonios parabolės

2021 m. Nr. 2 / Stovėdamas ant milžiniško medžio šakos, pasikabinęs ant kaklo maišą, skyniau nežinomus vaisius, nors žinojau, kad jų žievė geležinė ir jie nevalgomi. Jau daugelį amžių mano protėviai kopė į šį medį ir patys nežinodami, kodėl…

Leonardas Gutauskas: „Tylus mano menas, ir taip tegul bus“

2018 m. Nr. 11 / Dailininką, rašytoją Leonardą Gutauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Paskambinau į duris. Pasisveikino, pakvietė į vidų. Atrodė kiek įsitempęs, sunerimęs. Liepė nesiauti, eiti tiesiai į kambarį.

Leonardas Gutauskas. Tylesnė už žolę

2018 m. Nr. 11 / Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas…

Leonardas Gutauskas. Marija Magdalena. Pasakojimas

2018 m. Nr. 8–9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai.

Leonardas Gutauskas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 5–6 / jau senas rojus pelenais užklotas Ir iš Sodomos bėga tyraširdis Lotas, Tik jo žmona, pavirtusi į druskos stulpą, Per amžių amžius stovi tyruose apstulbus… Trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai prie židinio

2016 m. Nr. 5–6 / Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“ Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės…

Leonardas Gutauskas. Žymiausios pasaulio kapinės

2015 m. Nr. 8–9 / Paklaustas, ar nenorėtų bent sapne nuvykti į Paryžių, grasos namų Naujojoje Vilnioje senbuvis filosofas J. M. P. pasakė: O ko aš ten nemačiau? Ką būsiu pametęs, kad visko negalėčiau išvysti grotuotame palatos lange?

Leonardas Gutauskas. Devyni laiškai tolimajam draugui J. A.

2014 m. Nr. 8–9 / Tad aš renkuos
Be atvangos
Pulsuojantį morfemų potvynį kilniuos žodynuos,
Upokšnių įlankas, kur naktį maudosi undinės,
Ir žėri žodžių perlai, rimų sagės deimantinės.

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai

2014 m. Nr. 4 / Po karo karštas vanduo ir vonia namuose buvo reta prabanga, kartais nušvintanti (bet nepasiekiama) trofėjiniuose filmuose. Tad viešoji sostinės pirtis buvo vieta, kur bent sykį per keletą mėnesių būtinai apsilankydavo visi…

Renata Šerelytė. Jausmingos prisiminimų spalvos

2014 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Fragmentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 464 p.